Pasiklysti tarp politikų akcentuojamų grėsmių yra lengva. Juolab, kad šimtmečius karingumu garsėjantys lietuviai turi vieną ryškų bruožą – kuo labiau spausi, tuo stipriau priešinsis. Tad ruošiami draudimai bei suvaržymai dar nebūtinai užtikrins sėkmę kovoje su alkoholizmu. Bet palikime šių dienų politikų sprendimų vertinimus šiek tiek nuošaly ir pasižiūrėkime į šimtmečius menančias alkoholio vartojimo tradicijas Lietuvoje.
Ką gerdavo lietuviai XV-XVI amžiuje? Kokie įstatymai ribodavo veiklą susijusią su alkoholiu? Ar Lietuvą valdę kunigaikščiai buvo abstinentai? Šiuos ir daug kitų klausimų naujienų portalas tv3.lt uždavė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikui Eugenijui Saviščevui.
Midus per barzdą varvėjo
- Koks alkoholis Lietuvoje egzistuodavo XV-XVI a. ir kas būdavo pagrindiniai vartotojai?
- Istoriniuose šaltiniuose yra užuominų, kad nuo XV a. pab. alkoholį vartodavo ne tik vyrai, bet ir moterys. Pažvelgus į tradicijas, tai kalbant šia tema yra itin ryškus socialinis sluoksniavimas. Apie valstiečių vartojimą mes labai nedaug žinome. Jie namuose išsivirdavo, ten ir suvartodavo. Valstybė jų nekontroliuodavo. Valstybė viską prižiūrėdavo, kai buvo bandoma parduoti.
Tam būdavo mokesčiai numatyti. Ankstyvuoju laikotarpyje buvo lengvieji gėrimai – alus ir midus. Bet mes žalio supratimo neturime, kokio skonio ar stiprumo jie buvo. Šiandien suformuota mintis, kad midus buvo labai stiprus gėrimas. Bet tuo metu taip tikrai nebūdavo. Midus buvo panašaus stiprumo kaip ir alus. Akivaizdu, kad stipriausia koncentracija būdavo iki 7-10 laipsnių.
Degtinė į Lietuvą atkeliavo labai vėlai. Gal tik XVI a. viduryje. Iš kur atėjo, dabar sunku pasakyti. Grynojo alkoholio, spirito gamybos tradicija, greičiausia, atkeliavo iš arabų kraštų. Ir ne kaip gėrimas, o kaip vaistas. Degtinė buvo suprantama labiau medicinos tikslams nei kasdieniam vartojimui. Tad alaus ir midaus degtinė nenukonkuravo. Daugumoje Europos valstybių degtinę daugiausia vartojo kariškiai ir jūreiviai.
- Ar sunku lietuviams buvo perimti Europos šalių alaus gamybos tradicijas?
- Pradžiai noriu pabrėžti, kad dažniausiai šaltiniuose kalbama ne apie alų, o apie midų. Bet nepainiokime to meto midaus su dabartiniu. Tais laikais midus nebuvo stiprus gėrimas. Įvertinus Lietuvos atvejį, galima teigti, kad XVI a. midaus gamybos tradicija pamažu silpnėja, nes tada pradeda stiprėti alaus bei vyno pozicijos.
Koks buvo tas pirmasis lietuviškas alus? Yra žinoma, kad lietuviai, priešingai nei kai kurie europiečiai, gamindami alų maišydavo įvairias javų kultūras. Europiečius tai stebino, bet po to lietuviai pradėjo gaminti alų nebemaišydami tiek daug skirtingų grūdų rūšių. Kodėl iš pradžių lietuviai taip elgėsi, galima paaiškinti logiškai. Tame amžiuje, mūsų tautiečiai dar nebuvo išgarsėję, kaip stiprūs valstiečiai. Tad tų javų rūšių nebuvo daug. Lietuviai nebuvo dideli žemdirbiai. Istoriniuose šaltiniuose galima rasti, kad grūdinės kultūros Lietuvoje plito nuo piliakalnių. Tai reiškia, kad ne laisvas valstietis pasisėdavo, o kunigaikštis atveždavo į Lietuvą ir priversdavo valstiečius auginti vieną ar kitą javų rūšį.
Abstinencijos labirintuose
- Alkoholis būdavo labiau paplitęs tarp aukštuomenės narių ar tarp valstiečių?
- Šaltiniuose apie valstiečių alkoholio vartojimą įrašų rasti sunku. Kaip jau minėjau, viskas dažniausiai likdavo jų namų ribose. Galima pastebėti, kad nuo krikščionybės laikotarpio diduomenė pradeda orientuotis į vyną. Dar Kęstučio bei Algirdo valdymo laikais vyno gėrimo kultūra egzistavo.
Galima drąsiai teigti, kad tais laikais alkoholį vartodavo visi. Net ir didieji kunigaikščiai. To išvengti buvo neįmanoma, nes valdovai visada turėdavo išgerti su kariais, taip parodydami savo palaikymą. Tai buvo savotiška bendravimo forma. Pati karių aplinka įpareigodavo kunigaikščius išgerti. Bet tai nereiškia, kad, pavyzdžiui, būdavo vartojama daug. Tiek Vytauto, tiek Algirdo laikais buvo labai aiškiai suprantama, kiek kunigaikščiams reikia dozuoti.
Kas dėl karių, tai jie gerdavo daug ir tai yra akivaizdu. Jie dažnai rizikuodavo savo gyvybe, todėl atsipalaidavimas būdavo būtinas. Tad logiška, kad ir mūsų kunigaikščiams tekdavo su tais vyrais išgerti. Einame toliau. Bajorai buvo orientuoti į kokybiškus gėrimus – tokius, kaip midus. Ta pati mokesčių sistema buvo orientuota į medaus surinkimą. Tai buvo viena iš pagrindinių prievolių. Iš medaus juk buvo gaminamas gėrimas kunigaikščio tarnams.
Toliau valstiečiai. Sunku apie juos daug pasakyti. Niekas nereikalaudavo iš jų būti blaiviais. Jei galėdavo pasidaryti, tai ir pasidarydavo. Bet kitas klausimas, ar sugebėdavo? Neturime aiškių šią mintį patvirtinančių dokumentų. Valstiečiai būdavo blaivesni ne todėl, kad nenorėdavo, bet todėl, kad sukdavo galvas, kaip išmaitinti šeimą.
- Ar visi Lietuvos valdovai jautė saiką?
- Tikrai sunkus klausimas, ypač, kai kalbame apie tokius senus laikus. Istoriniuose šaltiniuose galima rasti užuominų, kad toks kunigaikštis Žvelgaitis (pirmasis žinomas lietuvių kunigaikštis, žuvęs 1205 m. – aut. past.) buvo priešo nudurtas rogėse, nes gulėjo jose girtas. Bet tų laikų kronikos buvo gana tendencingos, tad kiek tame tiesos – sunku pasakyti.
Bet, pavyzdžiui, apie Mindaugą tokių dalykų negirdime, apie Jogailą ir Vytautą taip pat. Jie atsisakydavo alkoholio ir jį keisdavo vandeniu. Bet kaip minėjau, kad su kariais visi išgerdavo. Neturime kunigaikščių, kurie būtų perlenkę lazdą tuo požiūriu. Nors tas pats Vladislavas Vaza niekada neslėpdavo, kad mėgsta išgerti, bet taip pat turėdavo saiką.
Alus sveikiau nei vanduo
- Kiek įprastai alkoholio suvartodavo lietuviai?
- Įvardyti tikslius kiekius yra sudėtinga. Kaip jau minėjau, valstiečių vartojimai mąstai yra sunkiai tiksliai įvardijami. Nuo XV a. dvaruose plinta alaus virimo katilai. Bet katilas nėra matas. Teoriniam lygmenyje, įprastas dalykas, kad kažkur XVIII a. vienas vyras suvartodavo butelį vyno per dieną. O apie Lietuvą buvo užsimena, kad valstietis suvartodavo apie 3 litrus alaus per dieną. Šie gėrimai išstumdavo vandenį, kurį mes šiandien vartojame. Taip, alkoholis maksimaliai dažnai būdavo vartojamas vietoj vandens.
Ypač miestuose ši taisyklė buvo labai ryški. Nors būdavo vandentiekis, bet juo atitekėdavęs vanduo buvo nepakenčiamo kvapo ir skonio. Tad vandenvežių profesija tais laikais buvo labai populiari.
Ir vandenį veždavo ne iš upės, o iš šaltinių. Būtent šaltinių vanduo būdavo kokybiškas. Bet toks vanduo kainuodavo. Gal šiek tiek mažiau nei alus, bet skirtumas nebuvo didelis. Paprastas žmogus, jei turėdavo pinigų, tai greičiau juos išleis ne vandeniui, o alui. Kaimuose situacija buvo geresnė, nes patys šaltiniai būdavo arčiau. Todėl vandens pakeitimas alkoholiu būdavo ryškesnis būtent miestuose.
- Ar tais laikais vykdavo masinės šventės?
- Tai laikas būdavo Alkos – šventos kulto vietos, kur bendruomenės tam tikromis dienomis rinkdavosi švęsti. Į jas susirinkdavo ne tik paprasti valstiečiai, bet ir bajorai. Jie atsiveždavo, tarkim, puse statinės alaus. Tai yra daugiau kaip 100 litrų. Tokie dalykai nebūdavo dažni, bet švenčių metu buvo suvokiami, kaip normalūs reiškiniai, skatinantys bendravimą. Kaip sakoma, žmonės suprasdavo, kad yra laikas dirbti, kariauti, bet yra laikas ir švęsti.
Mes apskritai nedaug žinome apie įvairias tų laikų sueigas kaimuose. Jei bajoras važiuoja keletą kilometrų ir susirenka nemažai žmonių, tai parodo, kokio svarbumo tos šventės. Būdavo kažkas panašaus į apylinkės šventę, bičiulystės puoselėjimo paprotį.
Viskas su bitėmis, dalybomis buvo susiję. Bitės buvo veisiamos ne aviliuose, o drevėse. Bitininkystė būdavo dalybų paprotys. Tarkime, jei puse spiečiaus atiduodavo kaimynui, tai šis turėdavo gražinti puse tų bičių surinkto medaus. Ir čia nebekalbame apie kažkokius sluoksnių skirtumus. Jei bajoras skolinosi puse bičių avilio iš valstiečio, tai vėliau atiduodavo tam valstiečiui pusę surinkto medaus. Šių dalybų procese bet kokia atskirtis išnykdavo.
