Apie visa tai – išskirtiniame naujienų portalo tv3.lt vyr. redaktoriaus Artūro Anužio interviu su premjere Ingrida Šimonyte.
Premjere, o politika netrukdo sprendžiant gynybos klausimus? Kaip pavyzdys, Gabrielius Landsbergis pasako, kad yra didelė Rusijos grėsmė. Užuot prezidentas tą paremtų, jis sako, kad reiktų nusiraminti partijos pirmininkui.
Politikoje yra visokiausių dalykų. Kartais išsiskiria matymo, žiūros kampai, kartais yra kažkokių asmeninių nuostatų, kartais yra kažkokios konkurencijos, gal dar kažkokių dalykų.
Bet man atrodo, kad dabar, kai ši diskusija tęsiasi, ji nerodo kažkokių labai didelių skirtumų, išskyrus marginalius politikus, kurie pasakytų, kad nieko nereikia, viskas yra gerai. Bet jie visada tą patį sakė, jie tą patį sakė ir tada, kai Rusija užėmė Krymą ir jie tą patį sakys per amžius amžinuosius, nes jiems tai yra tiesiog ne prioritetas arba jie vykdo kitą programą.
Visi sutaria, kad reikia stiprinti, numatyti tvarų, didesnį finansavimą krašto apsaugai negu 2,52 proc. dabar sutarto politinių partijų. Tai pagrindinis išminties reikalaujantis klausimas bus sutarti, kaip iš tikrųjų tą padaryti, nes labai lengva pritarti išlaidoms, o pritarti pajamoms ne taip lengva.
Kai prezidentas sako viena, po to didžiausios valdančiosios partijos pirmininkas sako kita, tai tada žmonėms kyla klausimas, ką daryti. Ar galima sakyti, kad įvairiausios prezidento pastabos jums, tiek jūsų pastabos jam rodo tam tikrą politinę konkurenciją?
Na, turbūt, kad tai yra natūrali politinė konkurencija, nes taip jau yra, jog užimant pareigas, kurios yra labiau susijusios su Lietuvos atstovavimu užsienyje ir užsienio politika, vis tiek labai norisi būti aktyviam vidaus politikoje, nes rinkėjai tave renka čia. Dėl to kažkodėl prezidentui atrodo, kad svarbu dalyvauti diskutuojant apie tai, kokios turėtų būti pensijos ar kiti panašūs dalykai.
Kai prezidentas skaitė savo metinį pranešimą šių metų birželio mėnesį, ten buvo labai aiškios dvi dalys: viena skirta užsienio politikai ir saugumui, dėl kurios nesiginčyčiau dėl nė vieno žodžio, bet kita dalis, kuri susijusi su vidaus politika, buvo išsami, išsakyta daug priekaištų Vyriausybei, tai turbūt yra labai lengva žerti Vyriausybei priekaištus, kai pačiam nereikia prisiimti atsakomybės už tuos darbus.
Tiems žmonėms, kuriems reikia prisiimti atsakomybę už darbus, juos padaryti, tada numatyti lėšas, padaryti, suplanuoti, švaistytis kažkokiais pažadais ar įsipareigojimais, netgi kažkokia labai didele kritika, kad kažkas kažko nedaro, na, yra daug mažiau pagundų. Tu žinai racionaliai, per kiek laiko, kokie dalykai gali būti padaryti, o kokie išvis negali būti padaryti.
O kiek įtakos jūsų ir prezidento santykiams daro prezidento rinkimai? Nes jūs politiniai konkurentai. Ar dar tai nesijaučia?
Ta rinkiminė kampanija jautėsi visą laiką, kadangi buvo aišku, nežinau, ar buvo daug abejojančių, kad prezidentas sieks antros kadencijos. Paprastai, kai prasideda pirmoji tavo kadencija ir tu apsisprendi siekti antros kadencijos, tai visa tavo veikla yra daugiau mažiau rinkiminė kampanija.
Tos kritikos Vyriausybei buvo per visus šiuos metus, kiek Vyriausybė dirba. Be to, ir buvusiai Vyriausybei teko tos kritikos. Tai aš čia nematyčiau kažko, ko politikoje nebūna.
Prezidento konkrečiai rinkiminė kampanija, tai yra apie tai, kaip mes matome prezidento instituciją, kaip mes matome prezidento atsakomybes pagal Konstituciją ir kas galėtų būti kitaip ar kažkodėl privalo būti taip, kaip yra dabar, manau, kad apie tai turėsime progą padiskutuoti per debatus.
Kai kalbame apie prezidento rinkimus, tai turbūt dalis partiečių nesitikėjo, kad jūs eisite į prezidento rinkimus, nes galvojo, jog iš premjero pozicijos nepatogu eiti į prezidento rinkimus. Dalis partiečių netgi planavo iškelti savo kandidatūrą partijos viduje, tačiau to nepadarė, kai jūs tą padarėte. Ką tai rodo, premjere, nėra sveikos atmosferos partijoje? Išsigando dalis žmonių?
Visos kandidatūros buvo iškeltos pačios partijos, juk ne patys žmonės kėlė savo kandidatūras, o kėlė bendruomenės ir partijų skyriai.
Bet kiti atsisakė po to.
Tai čia jau ne man yra klausimas, kodėl kiti atsisakė. Aš buvau visiškai pasiruošusi dalyvauti partijos rinkimuose, jei tokie būtų vykę, taip, kaip vyko 2018 metais. Tikrai nemačiau jokios problemos padiskutuoti kai kuriais klausimais ir su savo kolegomis, nes mes sutariame turbūt 95 proc. klausimų ir yra kokie 5 proc. klausimų, kuriais būtų galima padiskutuoti, pavyzdžiui, apie žmogaus teises, kas yra svarbus prezidento veiklos aspektas.
Tai buvo jų sprendimas atsiimti savo kandidatūrą ir nedalyvauti pirminiuose rinkimuose. Tikrai to niekas nei reikalavo, nei aš tikėjausi, kad taip atsitiks.
Dažniausiai į prezidento rinkimus eiti būnant premjeru yra nedėkinga. Kaip manote, pavyks jums patekti į antrą turą, ar ne? Nes ir paskutinės apklausos rodo, kad kol kas nepatenkante tarp tų dviejų pirmaujančių.
Apklausos rodo daug įvairių dalykų, paskui paprastai, kai vyksta rinkimai, būna daug įvairių diskusijų, kaip čia buvo, kad apklausos kažkaip rodė kitaip negu, kad atsitiko. Tai to man irgi teko per savo karjerą nemažai matyti. Ir mes tikrai tą pamatysime, kai žinosime visus kandidatus, kai žinosime, kas ką atstovauja, kieno kokios yra politinės linijos, kiek yra kairės kandidatų, kiek atsiras dar galbūt dešinės kandidatų, aš šito irgi nežinau, kiek mes turime tą pačią darbotvarkę, kiek skirtingas darbotvarkes.
Tai tada galbūt jau tie, kurie daro apklausas, daro vertinimus, galės kažkaip daryti korektiškesnius vertinimus, nes dabar, manau, mes dar nelabai žinome kandidatų iki galo. Tai visiškai neišgyvenu dėl to, ką rodo kokios apklausos, nes aš tiesiog dirbu savo darbą.
Prezidento pareiškimas, kad valdantieji, turbūt ir jūs, kai buvo Vytauto Gapšio apkalta ir leista jam likti Seimo nariu, prezidentas pareiškė, kad neva valdantieji turėjo kažkokį susitarimą. Ar čia jau irgi rinkimų kova?
Čia kalbant apie tą gėdos jausmą, tai man taip pat gėda, kad prezidentas švaistosi kaltinimais, kurių jis negali niekuo pagrįsti. Nes man nežinomi jokie susitarimai ir dar daugiau, man yra žinomas labai paprastas dalykas, kad tam, jog apkalta pavyktų, turi dalyvauti 85 Seimo nariai.
Tai prezidentas turbūt moka skaičiuoti pakankamai gerai ir žino, kad valdančioji dauguma tiek narių tiesiog neturi. Apkalta negali pavykti be opozicijos dalyvavimo, bet kažkodėl opozicijai jis klausimų neturi. Neturi klausimų net tai opozicijai, kuri pažadėjo paremti apkaltą, vienok žinomai žinoma, kad, tarkime, kiek ten žmonių dalyvavo dėl balsavimo apkaltos, aš nesiimsiu spekuliuoti, čia tegul žurnalistai savo tyrimus daro, bet pasisakinėjo proceso metu prieš apkaltą, tarkime, kai kurių partijų atstovai, kurių vadovai sakė, jog apkaltą palaikys. Tai kaip prezidentas įsivaizduoja apkaltai pavykstant, jei opozicija nedalyvauja? Tai aritmetiškai neįmanoma. Kažkodėl jam atrodo, kad susitarimai buvo valdančiosios daugumos pusėje, bet gal susitarimai buvo kažkur kitur?
Man atrodo, kad nereikėtų šito kaltinimo, jog nereikėtų šito murkdymo purve, kur kažkas dabar turi aiškinti, kad yra ne kupranugaris ir kodėl nepavyko ta apkalta, tikiuosi, kad Seimas pavasario sesijoje priims Statuto pataisas ir numatys, jog balsavimas dėl apkaltos nėra slaptas. Tada niekam nereikės nieko kaltinti ir nereikės už nugaros slėptis.
Tekstą parengė Agota Beresnevičiūtė.
