Naujienų portalo 15min.lt konferencijoje jis tvirtino, kad šiuo metu jau priimtas sprendimas nuimti Žvėryne esančią atminimo lentą poetei Valerijai Valsiūnienei. Jos išdavystė leido sovietų saugumui suimti Joną Noreiką-generolą Vėtrą.
„Daugelis nežino, kas ji tokia yra, bet ji buvo tokia poetė, galbūt nelabai smarkiai žinoma, patriotiškus eilėraščius rašiusi iki Antrojo pasaulinio karo, po to buvo išsiųsta į Sibirą, ten pradėjo bendradarbiauti su NKVD, įdavė visą eilę savo piliečių. Būtent dėl to ir ta lenta atsirado Žvėryne, Vytauto gatvėje. Yra sprendimas nukabinti tą lentą“, – patvirtino R. Šimašius.
Ateityje, anot mero, bus sprendžiama ir dėl rašytojo, sovietmečiu Rašytojų sąjungai vadovavusio Petro Cvirkos paminklo.
Anot jo, situacija su paminklu P. Cvirkai yra sudėtingesnė, nes skulptūra yra kultūros paveldo registre. Šiuo metu aiškinamasi, ar paminklą galima perkelti į kitą vietą.
R. Šimašius tikino, kad šalinant atminimo ženklus kai kuriems asmenims sostinėje „neprasideda raganų medžioklė“, nes atsisakant įamžinimo siekiama nubrėžti „aiškią ribą“.
„Jei žmogus davė įsakymus ar išdavinėjo saugumo struktūroms, ar padėjo organizuoti žudymus, teisių atėmimus, suvaržymus ir dėl to realiai nukentėjo kiti žmonės, man atrodo, čia yra labai aiški riba“, – teigė meras.
Mero teigimu, šią ribą yra peržengę diplomatas ir karininkas Kazys Škirpa, raginęs išvaryti žydus iš Lietuvos, taip pat su žydų izoliavimu susijusius nacių vadovybės raštus tvirtinęs Jonas Noreika- generolas Vėtra, nors ir „ne iš piktos valios“.
„Ir Petras Cvirka peržengė tą ribą, konkrečiai savo kolegą poetą Kazį Jakubėną įduodamas saugumo struktūroms, taip pat susidorodamas ir su kitais, ir aktyviai dalyvaudamas. Ir Valerija Valsiūnienė peržengė tą ribą. Dėl kitų – čia jau galbūt didesnės analizės reikia“, – svarstė R. Šimašius.
P. Cvirkos paminklo nukėlimui priešinasi Lietuvos rašytojų, dailininkų sąjunga, kitos menininkus vienijančios organizacijos. Jie ragina įvertinti P. Cvirką ne tik kaip sovietinį veikėją, bet kaip talentingą rašytoją, taip pat aklai nenaikinti sovietinės epochos ženklų paliekant tokias erdves edukacijai. Neskubėti su sprendimais ragina ir rašytojo, literatūrologo Mindaugo Kvietkausko vadovaujama Kultūros ministerija.
R. Šimašius sutiko, kad tarp minimų žmonių yra „labai įvairialypių asmenybių“, o paminklo nukėlimui žmonės priešinasi dėl skirtingų priežasčių. Jis žadėjo, kad skveras nebus užstatytas, bus išsaugota pokaryje kurto skvero struktūra, pats paminklas taip pat nebus sunaikintas, tik galbūt perkeltas.
Jo esą neįtikina ir argumentas, kad paminklas buvo pastatytas P. Cvirkai kaip rašytojui, o ne nomenklatūriniam veikėjui.
„Mano supratimu, tai yra paminklas ne rašytojui, o aukšto lygio kolaborantui“, – pabrėžė R. Šimašius.
Meras turi viziją, jog paminklas galėtų būti išvežtas į P. Cvirkos gimtinę Jurbarko rajono savivaldybėje, o aikštėje liktų „gražiai gebenėmis apaugęs postamentas“ su įrašais, čia galėtų rengiamos parodos, ekspozicijos, performansai.
R. Šimašius tai pat sakė, kad pervadinti Salomėjos Nėries gimnazijos senamiestyje ir gatvės Perkūnkiemyje neketinama. Jis teigė, kad jam būtų nejauku mokytis poetės, kuri sovietmečiu „buvo naivi ir užsikrėtusi komunizmo idėjomis“.
„Kitą vertus, ji galiausiai ir atgailos ženklus rodė. O ar ką nors yra įdavusi ar tiesiogiai kam pakenkusi, aš tokių istorijų nežinau“, – svarstė jis.
Paminklo nukėlimo šalininkai teigia, kad P. Cvirka nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940-aisiais aktyviai kolaboravo su Maskva, vėliau vadovaudamas Rašytojų sąjungai šalino iš jos kolegas už antisovietines pažiūras, perduodavo informaciją saugumui.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, V. Valsiūnienė buvo užverbuota sovietų saugumo ir paleista iš tremties, išdavė J. Noreikos įsteigtą Lietuvių tautinę tarybą – iš viso buvo suimtas 41 asmuo. Vėliau V. Valsiūnienė dirbo Rašytojų sąjungoje.
