Kad nekalbėčiau abstrakčiai, pradėsiu nuo savo buto. Jis yra 1999 m. pastatytame name, kuris apšiltintas labai gerai, ir už šilumą tenka mokėti palyginti ne tiek jau daug, bet būtų galima mokėti dar daug mažiau, svarbiausia – energetikos išteklių galima sutaupyti labai daug, jeigu tai būtų daroma masiškai, visos šalies mastu (taip, kaip ir yra daugelyje Europos šalių).Visi radiatoriai yra reguliuojami. T. y. šildymą visada galima sumažinti arba išjungti. Pernykštės žiemos duomenys yra tokie: nedideliame kambaryje nakčiai išjungus šildymą temperatūra nukrenta nuo 22 laipsnių tik iki 21 arba 20. Žodžiu, galimybės taupyti yra didžiulės.
Tačiau šiuo konkrečiu atveju yra vienas didelis „bet“. Šilumos tiekėjams pasipriešinus, neįvesta atskira kiekvieno buto šilumos sunaudojimo apskaitos sistema – kitaip sakant, neįmontuoti skaitikliai. Skaitiklis yra tik bendras – visam penkiasdešimties butų namui. Tik moralistai gali kalbėti apie būtiną visų gyventojų sąmoningumą: ekonominiai dėsniai veikia taip, kad žmogus, nematydamas jokios praktinės savo asmeninio taupymo perspektyvos, taupyti beveik nebando: įjungia radiatorius visu pajėgumu ir laiko atidarytas orlaides (juk reikia gryno oro) ir šitaip šildo orą anapus namo.
Praėjusi žiema buvo šilta, ir mes, vartotojai, buvome verčiami jaustis vos ne kalti, kad šilumos tiekėjai neprisižėrė tiek pelno, kiek būtų norėję. Nors iš tikrųjų jie pajamų gavo kelis kartus daugiau, negu jiems būtų tekę normaliai sutvarkius visą šildymo ūkį, visų pirma, renovavus sovietinės statybos namus. Energetikų peršama išvada tokia: jie gali išgyventi tik finansiškai žlugdydami daugumą Lietuvos gyventojų. Jiems gera tik tada, kai visai Lietuvai bloga.
Įsidėmėtiname straipsnyje Saulius Spurga pateikė tokią statistiką: „Tam pačiam kiekiui BVP pagaminti naudojame 5 kartus daugiau energijos nei Vakarų Europos šalys. Nesunku suprasti, kad čia slypi dideli taupymo rezervai. Tačiau apie tai visiškai nekalbama. Įdomu, ar ne todėl, kad jei ūkis būtų perorientuotas ir energijos suvartotume mažiau, tai nepatiktų energetikams. […] Daugiabučiuose, kuriems būtina renovacija, gyvena net 65 proc. Lietuvos gyventojų.“
Viena gelbėjimosi galimybė jau negrįžtamai prarasta: „Verta prisiminti, kad 1999 m. Vyriausybė įsipareigojo gyventojams kompensuoti 3, 617 mlrd. litų rublinių indėlių ir šitą įsipareigojimą beveik įvykdė“, – teigė S. Spurga ir toliau pateikė išvadą, su kuria sunku būtų ginčytis: „Apmaudu, kad dabar tie patys pensininkai visas gautas kompensacijas, ir dar su viršum, turės skirti mokesčiams už šildymą, ir galų gale tie milijardai nukeliaus į Rusiją. Už aukščiau minėtas sumas buvo galima renovuoti didesnę pusę daugiabučių, ir tai būtų buvęs reikšmingas indėlis ir į Lietuvos energetinį saugumą, ir žmonių gerovei.“
Be abejo, Lietuvos energetikams šie godžiam Rusijos žaliavų tiekėjų monstrui kišami milijardai yra skanus medus, nes nuo jo ir jiems nuvarva pakankamai saldūs ir dideli kąsniai.
Šilumos tiekėjai gražbyliauja, kad centrinio šildymo sistema yra efektyvesnė ir iš esmės pigesnė negu galimos alternatyvos, tą esą suvokusios Skandinavijos šalys ir kitos. Tik nutyli vieną esminį dalyką, kuris ir svarbiausias. Tose šalyse kiekvienas butas turi savo suvartojamos šilumos apskaitos mazgą, turi galimybes šildytis arba nesišildyti tiek, kiek reikia, ir moka pagal skaitiklio rodmenis. Taip, kaip mes darome su karštu vandeniu (kodėl nekyla jokių viešų diskusijų dėl karšto vandens kainų, nors jos irgi nėra mažos?).
Kadangi pas mus šito nėra, patenkame į absurdo viešpatiją. Viename laikraštyje buvo aiškinama, kaip galima patyliukais nusipjauti kokiame nors kambaryje radiatorių ir paskui konstatuoti, kad šis kambarys tiesiog nėra šildomas ir už jį nereikia mokėti (užuot paprasčiausiai užsukus šio radiatoriaus čiaupą – žinoma, turint buto šilumos sunaudojimo skaitiklį). Vilniuje Lazdynų bažnyčia norėjo atsijungti nuo to centrinio šildymo ir dėl to buvo terorizuojama šilumos tiekėjų.
Maža to, naujausios statybos namuose jau įrengiami atskiri butų šilumos sunaudojimo skaitikliai (kažkas privertė). Bet – nors gyventojai turėtų mokėti tik pagal šilumos sunaudojimo rodmenis, jiems pateikiamos kitos sąskaitos – didesnės. Atseit patiriami nuostoliai iki šilumai patenkant į butą, ir šilumos tiekėjai neprisiima jokios atsakomybės už tai – viską padengs galutinis vartotojas. Tokie nuostoliai galimi ir objektyviai, bet juk jie turėtų būti iš anksto įskaičiuoti į tarifą – tik, aišku, ne tokį, kokio užsimano energetikai, o tokį, koks suderinamas su prižiūrinčiomis institucijomis.
O prižiūrėti reikia žiauriai. Nes kiekvienas monopolistas yra ne trigalvis, o devyngalvis slibinas, kurį reikia tramdyti visomis valstybės išgalėmis. Bet monopolistų pelnai yra milžiniški, o kartu ir būdai paveikti valdžią bei politikus.
Akivaizdi išvada pateikta Sauliaus Spurgos straipsnyje: „Jei Lietuvos energetikos problemas paliksime spręsti vien energetikams, vargu, ar išvysime šviesą tunelio gale. Turėtų būti apsvarstyta ir sutarta visos valstybės politika, kuri atitiktų daugumos gyventojų interesus.“
Viena konkretesnė išvada ši: neužtenka renovuoti senos statybos namus – kiekviename bute būtina įrengti individualios apskaitos mazgus, pagal kurių rodmenis kiekvienas butas mokėtų atskirai. Tai, pasirodo, ne taip jau sudėtinga: kaip rodo naujausios statybos namų pavyzdys, užtenka vieno skaitiklio visam butui. T. y. mažiau negu karšto ir šalto vandens skaitiklių, kurie visoje Lietuvoje buvo įdiegti tada, kai šalies ir jos gyventojų finansinės galimybės buvo kur kas mažesnės. Tai, kad ši problema net nesvarstoma, yra didelis monopolistų grobuonių laimėjimas.
