Šimonių girioje susirinkę visuomenininkai piketuoja prieš privačių šeimininkų planuojamus miško kirtimus. Susikibę rankomis kaip „Baltijos kelyje“ žmonės simboliškai stovi ir ant tilto per Šventosios upę, sujungdami abi girios dalis, reikalauja stabdyti girios naikinimą Anykščių rajone. Čia ir vienas renginio organizatorių – smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekker.
„Pjaunama, kas liko. Liko labai nedaug. Užsileidom dronus, pamatėme, kas darosi, kai pasižiūriu praeitų ir šių metų gamtosaugininkų nuotraukas iš kosmoso darytas, atrodo siaubingai“, – sako akcijos rengėjas Martynas Švėgžda von Bekker.
Tuo metu aplinkos ministras K. Mažeika tvirtina, kad kirtimai Šimonių girioje yra teisėti. Čia kol kas saugomos tik tos teritorijos, kur gyvena tam tikros paukščių rūšys, o kitur, ypač jei miško teritorija privati, kirtimai dar neuždrausti.
„Žmonės, matydami, kad ten atsiras ribojimai, niekada negalės vykdyti veiklos, kirtimų, jie paskutiniu metu bando dar pasiimti grąžos, pasipelnyti iš miško. Tai jų nuosavybės teise priklausantis miškas“, – teigia aplinkos ministras Kęstutis Mažeika.
Pusė miškų Lietuvoje yra valstybiniai, dar dešimtadalis jų palikta nuosavybės teisių atkūrimui. O 40 proc. yra privatizuoti. Lietuvos miškas laikomas saugia investicija, šiuo metu hektaras kainuoja apie 3-6 tūkst. eurų.
O naujausias portalo „Delfi“ ir žurnalo „Reitingai“ tyrimas rodo, kad didžiausiu miško savininku po valstybės yra tapęs skandinavų koncernas IKEA, šiuo metu valdantis beveik 30 tūkst. hektarų. Antroje vietoje – bendrovė iš Suomijos. O toliau didžiausių miško valdytojų sąraše rikiuojasi lietuviai.
Tiesa, nustatyti tikruosius privataus miško savininkus ir įvertinti jų valdų dydį, pasirodo, nėra lengva. Privačių asmenų nuosavybės duomenis Registrų centras slepia gindamasis konfidencialumo skraiste.
„Labai yra sudėtinga sudaryti vaizdą. Įmonės, valdančios miškus, turi ne tik kaip įmonės miškus, bet ir kaip privatūs asmenys. Sužinoti dėl duomenų apsaugos įstatymo privatiems asmenims priklausančio turto neįmanoma net žiniasklaidai“, – pasakoja reitingo sudarytoja Jurgita Laurinėnaitė-Šimelevičienė.
„Tie, kurie šešėlyje glūdi, išskaidę nuosavybę per daugelį tetų, dėdžių, tie nesimato.“, – teigia Seimo narys, liberalas Simonas Gentvilas.
Jau po trijų mėnesių Lietuvoje įsigalios draudimas vienam asmeniui įsigyti daugiau kaip pusantro tūkst. hektarų miško.
Valdančiųjų deklaruojamas tikslas – sustabdyti į Lietuvos miškus nusitaikiusius investuotojus iš užsienio, kuriems rūpi tik pelnas. Įsigaliojus ribojimams, oficialus stambiausių miško savininkų reitingas esą neturėtų labai keistis, juolab kad valstybė savo valdomų miškų privatizuoti neplanuoja.
O kol miško nuosavybės ribojimai dar neįsigaliojo, prekyba mišku ypač suintensyvėjo. Tačiau smulkieji miško savininkai jau piktinasi, kad būsimi ribojimai smukdys miško kainą, o opozicija sako, kad ribojimų laikysis tik sąžiningi piliečiai.
„Kas labiausiai neramina, kad tie savininkai yra užsienio investuotojai, dažnai įmonės, neužsiimančios mišku. Investuoja investiciniai fondai, kur pridėtinę vertę pasiima ir išsiveža iš Lietuvos“, – kalbėjo K. Mažeika.
„Valdžia pasiekė vieną tikslą – jau sumažino ženkliai privačių valdų rinkos vertę ribojant, uždraudžiant naudojimą“, – teigia miškų savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis.
„Dalis įmonių, kurių savininkai yra Lietuvoje, greičiausiai, registruosis užsienyje. Užsienio akcininkų sudėties Lietuvos Nacionalinė žemės tarnyba arba Registrų centras negali patikrinti. Jei turi keletą įmonių užsienyje, o jų savininkai turi Lietuvoje miško, beveik neįmanoma patikrinti“, – pasakoja S. Gentvilas.
Kol kas didžioji dalis Lietuvos miškų sutelkta valstybės rankose ir jos privatizuoti nesirengiama. Antroji savininkų grupė, valdanti apie pusę šalies privačių miškų, yra didžiulė 200 tūkst. žmonių armija. Jų miško sklypai – iki 20 ha. O štai pusšimtis stambiausiųjų miško savininkų, turinčių daugiau kaip 500 ha, bendrai sudėjus, valdo dešimtadalį privačių miškų ploto.
