Šurmulingame naujienų sraute gana tyliai nuskambėjo žinia, kad Vilniuje bus steigiamas Energetinio saugumo centras. Ir ne bet koks, o itin aukštos kompetencijos, galintis gauti NATO akreditaciją.
Tokio centro kūrimą Vyriausybė svarsto jau nebe pirmus metus. Nors ilgai rengtasi, paskutiniame etape būta ginčo tarp užsienio reikalų ir energetikos ministrų. Galiausiai ta įstaigėlė, kurioje iš pradžių bus įdarbinti penki ekspertai, įsteigta Užsienio reikalų ministerijos žinioje, nors patalpas gaus Karo akademijoje.
Taupymo virtuozas Andrius Kubilius pasakė, kad „centras nieko nekainuos“. Prisiminkime, kad iš „turimų išteklių“ premjeras kadaise „pramušė“ neva nieko nekainuosiančią Energetikos ministeriją. Gal Lietuva pasiūlys NATO partneriams nebūtą dalyką – nemokamą ekspertizę? Kalbėdama apie naujai kuriamą centrą, Užsienio reikalų ministerijos pareigūnė vis dėlto pripažino, kad įstaiga pareikalaus kažkiek sąnaudų, tačiau jų dydžio neatskleidė.
Mūsų šalis nesugeba skirti gynybai NATO rekomenduojamos bendrojo vidaus produkto dalies ir kartais apstulbina partnerius keistais pareiškimais – girdi, mus gali išmesti iš Šiaurės Atlanto sąjungos. Pats NATO generalinis sekretorius neseniai ramino visus nesaugiai pasijutusius – nėra pašalinimo iš NATO procedūros. Šaliai, kuri nesugeba nei pati apsiginti, nei susimokėti tiek, kiek prašo partneriai, bet iš jų reikalauja savo teritorijos gynybos planų, visai apsimoka parodyti iniciatyvą, įsteigti kokį nors centriuką, kurio rimtam darbui NATO vis tiek atseikės lėšų.
Tarptautinis mūsų valdžios apskaičiavimas teisingas ir svekintinas, tačiau žinant Lietuvos politikos vidaus virtuvę tokio centro steigimas bent jau man kelia juoką. Vienas mūsų valdžios argumentų, kodėl toks centras turėtų būti čia, yra tai, jog Lietuva – vis dar „energetinė sala“, nesujungta su Europa elekros jungtimis. Vadinasi, mūsų padėtis įpareigoja labai rūpintis energetiniu saugumu. Galėtume paklausti – gal Lietuva per dvidešimt metų nesugebėjo pasirūpinti savo energetiniu saugumu vien tam, kad dabar būtų galima čia įsteigti NATO akreditacijos sieksiantį centrą?
Žinovai konstatuoja, kad Lietuva nuo nepriklausomybės atgavimo neįgyvendino nė vieno rimto energetinio projekto. Dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo politinė sistema trūkčioja iki šiol. Apie elektros jungtis su Europa daug kalbėta, bet labai mažai padaryta. Nors daug triukšmauta dėl Ignalinos AE darbo pratęsimo, tam pasiekti neparodyta jokios politinės valios aukščiausiu lygiu. Ir štai valstybėje, kurios Vyriausybės gali „pasigirti“ tiktai nekompetencija energetikos srityje, kuriamas Energetinio saugumo centras. Gal Graikijoje reikėtų įkurti ES įstaigą, kuri nagrinėtų valstybės finansų racionalaus sutvarkymo klausimus, pasiremdama tos šalies pavyzdžiu?
Noriu aiškiai pasakyti, kad tokie ironiški klausimai nereiškia, jog Energetinio saugumo centro įkūrimas Vilniuje yra blogis. Tačiau pastarųjų dešimtmečių istorija rodo, jog siuvėjas veikiausiai liks be švarko ir batsiuvys vaikščios basas. Naujasis centras papuoš Lietuvos tarptautines ataskaitas, dešimtys Lietuvos mokslininkų, galinčių ką nors pasakyti energetinio saugumo klausimais, dirbs kaip dirbę savo įstaigose, o valdžia vairuos energetinę politiką, kaip jai šaus į galvą.
