| Inga VENCKUTĖ
Daugiau nei dešimtį chirurginių operacijų patyrusiai Zitai iki šiol su mediko abejingumu dar nebuvo tekę susidurti. Kai dėl sveikatos negalavimų moteris kreipėsi į gydytojus, jai buvo patarta nelaukti ir atlikti dar vieną, jau kelioliktą josios gyvenime operaciją - konsultuojantys specialistai kito pasveikimo būdo nebematė. Todėl Zita, nieko nelaukdama, susikrovė būtiniausius asmeninius daiktus ir išsiruošė į ligoninę. Tik ji negalėjo nujausti, kad po operacijos trečiąją parą teks praleisti realiame siaube, kokį gali patirti nebent per daug įsijaučiant į žiūrimą trilerio filmą.
Į redakciją Zita papasakoti savo išgyventos istorijos atėjo vedama ne noro paviešinti patirtą nuoskaudą, bet tikėdamasi nors tokiu būdu apsaugoti kitas galimas pacientes.
Moteris pasakojo, kad dar niekad nebuvo tekę patirti to, kas nutiko jai vos prieš mėnesį Šilutės ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriuje. Ji dar ir dabar negali pati savimi patikėti, kad liko gyva ir galės matyti savo augančius anūkėlius.
Birželio antroje pusėje Zita atsigulė suplanuotai ir gydytojų paskirtai chirurginei operacijai į Šilutės ligoninę. Pati operacija buvo atlikta nedelsiant, jau antrąją gydymosi ligoninėje dieną. Viskas praėjo sklandžiai, be jokių komplikacijų. Zitai reikėjo tik gulėti ligoninėje ir prižiūrimai gydytojų sveikti.
Deja, sveikimo procesas sutriko trečiąjį po operacijos vėlyvą vakarą, kai Akušerijos-ginekologijos skyriuje budėjimui per naktį buvo likęs gydytojas N. Murauskas.
Zita pasako: „Iš pradžių man sudiegė. Pamaniau, gal šiaip. Bet po to skausmas suintensyvėjo, pasidarė nebepakeliamas, nors esu ne iš opiųjų. Pajutau, kad pilvas sukietėjo, vidurius raižė tartum viduje būtų buvęs kažkoks gyvis, kuris nagais įsirėžęs draskėsi manyje. Mane išpylė prakaitas. Seselė, atėjusi ir pamačiusi mano būseną, pasiūlė nuskausminamųjų, kurių aš jau antrą dieną po operacijos buvau atsisakiusi.
Praėjo šiek tiek laiko, bet nepadėjo. Tada sesutė pakvietė gydytoją. Atėjęs N. Murauskas kažkaip piktokai, pakeltu tonu paklausė, kas čia yra? Ką valgiau? Tada kentėdama skausmą pasakiau, kad maitinausi tik ligoninės maistu ir atsiklaususi sesutės, per dieną suvalgiau tris šaukštelius jogurto ir keletą vynuogių. Gydytojas nežinia kuo nepatenkintas, rūsčiai drėbtelėjo, kad „prisirijau“ ir todėl dabar esą pučia vidurius.
Sesutėms liepė statyti klizmą ir išėjo. Procedūra buvo atlikta, bet jokio pagerėjimo nepajutau. Netgi atvirkščiai. Kiek laiko praėjo negaliu pasakyti, bet nepraeinant skausmui, sesutės vėl iškvietė N. Murauską. Šį sykį jis buvo dar piktesnis, kalbėjo nenoriai, grubiai. Rėkdamas paklausė, kiek gi vis dėlto aš suvalgiusi vynuogių – tris ar keturias?
Aš buvau tokios būklės, kad tiksliai prisiminti nepajėgiau, galų gale – ne kekėmis rijau, o tik uogomis paskanavau. Juk viena uoga pakeisti nieko ir negalėtų... Juo labiau, kad tikrai laikiausi nurodymų ir maistu nepiktnaudžiavau. Pabandžiau dar paaiškinti, kad nežinojau, jog iš viso to valgyt negalima. Tuomet jis man riktelėjo: „Jūs visos viską žinot!“ ir vėl sesutėms nurodė, kad toliau tęstų pradėtą klizmavimo procedūrą ir išėjo. Kai trečią kartą jį iškvietė manęs apžiūrėti, jis tesugebėjo iš Chirurginio skyriaus išsikviesti budintį gydytoją J. Vėtriną konsultacijai. Vien prisilietimu J. Vėtrinas, praktiškai, nusakė skausmo priežastį - hematomos.
Šio gydytojo švelnus, ramus balsas šiek tiek nuėmė ir mano įtampą. Kai paklausė gydytojo N. Murausko, ar atlikta echoskopija, šis atsakė neigiamai. Ir tik po to N. Murauskas liepė man keltis ir eiti „echoskopuotis“. Atrodo, kad jam reikėjo nurodyti, ką turi atlikti, nes pats to net nesiūlė, o gal net ir nemanė pradžioje daryti.
Tačiau aš negalėjau net pajudėti iš skausmo, o ką jau kalbėti apie vaikščiojimą... Gydytojas J. Vėtrinas, matydamas mano būseną, pasiūlė tą aparatą atvežti į palatą, juolab, kad jis tam pritaikytas. Ir tikrai, diagnozė pasitvirtino. Tada J. Vėtrinas pasakė, kad reikalinga operacija, tiesiog taip ir pasakė N. Murauskui: ,,operuok“ ir išėjo. Aš supratau, kad operacijai reikia šiek tiek laiko pasiruošti ir maniau, kad mane operuos po kokio pusvalandžio.
Bet kai gydytojas N. Murauskas ėjo pro šalį, aš jam iš visų belikusių jėgų timptelėjau už chalato skverno ir su viltimi paprašiau, kad norėčiau sulaukti anūko ir iš dukters, dabar teturiu tik sūnaus. O jis man piktai drėbtelėjo: „mes šiame skyriuje grabnyčių nelaikom“. Prieš užtrenkiant duris, matyt, pagalvojęs, kad per grubiai pasakė, tarstelėjo „sulauksi“.
Daugiau jo iki pat ryto nemačiau. Nemačiau ir pasibaigus jo darbui, išėjo net nežvilgtelėjęs į palatą. Kai sesutės paklausiau, kada mane operuos, ši pasakė, kad tik ryte, kai gydytojas G. Vaičiūnas ateis. Kodėl neoperavo pats N. Murauskas – nesupratau. Tiesiog gydytojas mane paliko kaip kokį „patvoryje gulintį gyvulį“. Nežinau, kaip aš ten iškentėjau, kai ko ir neprisimenu.
Žinau, kad meldžiausi. Skausmas darė savo. Sesutė, matydama mane ir gailėdama pasakė, kad padėti daugiau niekuo negali. Ji, kaip paskutinio gelbėjimosi rato, nuėjo atnešti nuskausminamųjų medikamentų, kurie išduodami iš seifo su parašu. Deja, ir šie vaistai nepadėjo. Skausmuose taip ir sulaukiau ryto. Atėjus gydytojui G. Vaičiūnui, visas košmaras baigėsi greitai, operatyviai buvau operuota ir dabar liko tik labai slogūs prisiminimai bendraujant su piktai ir arogantiškai nusiteikusiu N. Murausku, kuriame net ir dabar neįžvelgiu žmogiškosios atjautos.
Šiandien noriu tik padėkoti viso ginekologinio skyriaus sesutėms, gydytojams G. Vaičiūnui ir J. Vėtrinui. Tai tikrai malonūs, pasiruošę bet kada padėti žmogui, išmanantys savo darbą medikai“. Taip kalbėjo moteris, per naktį kentusi nežmonišką skausmą ir iš budinčio gydytojo, pasak jos, sulaukusi tik šalto abejingumo.
Zita, atsigavusi ir sustiprėjusi kreipėsi ne tik į redakciją, bet ir parašė prašymą Šilutės ligoninės administracijai, kad šis galimai nežmoniškas, abejingumo kupinas mediko poelgis būtų ištirtas bei atsakyta, ar gydytojo N. Murausko elgesys, veiksmai ir neryžtingumas yra netinkami? Ar ligoninėje gulintis žmogus privalo kentėti nežmoniškus skausmus, nes budintis gydytojas tik dėl jam vienam žinomų priežasčių nesiima pagelbėti pacientui?
„Šilokarčemos“ korespondentė pasidomėjo dėl mediko elgesio ir Šilutės ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojo Vytauto Žvirblio. Jis teigė, kad šiuo metu yra vykdomas auditas būtent dėl minėto atvejo ir tyrimui pasibaigus, išvados bus paskelbtos ir pareiškėjai. Jis sakė, kad jei bus rasti vidaus taisyklių pažeidimai, mediko atžvilgiu bus imtasi tam tikrų drausminimo priemonių. Bet šiuo metu vis dar vyksta tyrimas ir plačiau komentuoti negali. Paklausus, ką mano ne kaip medikas ar vienas iš įstaigų vadovų, jis atsakė, kad tai nėra malonus dalykas ir, greičiausiai, tai galėjo būti būtent gydytojo ir paciento nesusikalbėjimas tarpusavyje. Jam, kaip medikui, aišku, kad tiesiog įvyko pooperacinė vėlyvoji komplikacija, kurios metu buvo prasidėjęs kraujavimas į audinius. Tai ir sukėlė nežmoniškus skausmus. Šiuo metu belieka laukti vidaus audito išvadų.
Bandyta susisiekti ir su pačiu gydytoju N. Murausku. Deja, pastarasis buvo nekalbus, komentuoti įvykį atsisakė nukreipdamas korespondentę į administraciją.
Ką nuspręs Šilutės ligoninės vidaus auditas būtent šiuo konkrečiu atveju – dar nežinia.
