Liepos 16-oji Ukmergės istorijoje pažymėta tragedijos ženklu. Galingas sprogimas 2003 metų vidurvasarį nušlavė nuo žemės AB „Ukmergės gelžbetonis“ polistireninio putplasčio gamybos cechą, apgadino šalia buvusį gatavos produkcijos sandėlį. Nelaimės metu žuvo vienas žmogus, vienuolika sužeista. Du iš jų neišgyveno – juos mirtis ištiko po kelių dienų. Specialistai šią avariją vadino viena didžiausių Lietuvoje.
Sprogimas padarinių mastais buvo lyginamas su 1989 metų kovą Jonavoje, tuometinėje „Azoto“ gamykloje, bei 2002 metais Panevėžio akcinėje bendrovėje „Ekranas“ kilusiais gaisrais.
Po gyvybių pareikalavusios ir didžiulių materialinių nuostolių atnešusios nelaimės laikas nesustojo. Praėjus vos metams, nugriauto cecho vietoje iškilo naujas. Jis ne tik didesnis – jame sumontuoti moderniausi Lietuvoje įrenginiai. Sužalotieji įmonės darbuotojai, išsigydę sužeidimus, neieškojo naujos darbovietės, grįžo į „gelžbetonį“. Padėtas taškas ikiteisminiame tyrime – išaiškintos nelaimės priežastys, įvardinti kaltininkai.
Savo verdiktą paskelbė ir teismas. Nukentėjusiesiems įstatymo nustatyta tvarka atlyginta už patirtą žalą.
Atrodytų, gyvenimo tėkmė grįžo į įprastinę vagą. Tačiau laikas užgydė tik kūno žaizdas. O sužeistos sielos vis dar sopa. Praradusių artimuosius neapleidžia netekties gėla. Laikas neįstengė numalšinti ir skolos, kaltės jausmų…
Pakilo antram gyvenimui
AB „Ukmergės gelžbetonis“ įvykusi nelaimė, be kita ko, paliudijo, jog esama žemėje stebuklų. Tik stebuklu galima pavadinti Kazimiero Dudėno pasveikimą. Kad beveik 90 proc. kūno apdegęs žmogus išgyvens, vilties buvo mažai. Vyriškio gyvybė ne kartą buvo pakibusi tarsi ant plauko. Kauno klinikų medikai artimųjų neguodė pažadais – greičiau skatino susitaikyti su lemtimi ir ruoštis blogiausiam. Tačiau iš jų likimas tik pasišaipė. Po ilgų gydymosi mėnesių K. Dudėnas pakilo iš ligos patalo antram gyvenimui.
Kai trečiadienio pavakarę nuvažiavau susitikti, 75-erių K. Dudėnas laukė ant suoliuko, pastatyto prie gėlėse skendinčio mūrinuko sienos. Energingai pakilęs sveikinosi, kvietė į vidų ir pasakojo, kad namus Krekšliuose statė ir gražino pats. Ranka mostelėjęs į virš stogų švytuojančias vėtrunges pasigyrė, jog ir tai jo rankų darbas.
„Jos padarytos prieš avariją. Dabar mano pirštai jau neklausytų…“ – lyg tarp kitko ištarė.
Bet tvarkinga namų aplinka išdavė, kad rankos šeimininko dar klauso. Vyriškis nenusėdi kambaryje. Kaip pats juokauja, „kiek galima serialus žiūrėti…“ Kai tik oras palankus, jis triūsia kieme, gražina namų aplinką, šiek tiek pameistrauja.
Tiesą sakant, dabar ant vyro pečių gula visi namų rūpesčiai. Žmona Birutė, atsidavusiai ne vienerius metus slaugiusi sutuoktinį, dabar atsiduoda jo globai. „Taip jau nutiko – kai vyras sustiprėjo, mane 2007-iais ištiko insultas…“ – sunkiai vaikštanti, skausmus kenčianti moteris neįsileidžia į širdį pesimizmo, su šypsena veja tolyn rūškanas nuotaikas. Ji sako išmokusi gyventi kitaip. Stengiasi nedejuoti, nes žino, kad aimanos nieko nepakeis.
Auksinį santuokos jubiliejų paminėję Dudėnai džiaugiasi, kad po išgyventų košmarų jų dienos bėga ne ligoninėje, kad senatvę pasitinka kartu namuose, kad čia pat gyvena ir tėvų neapleidžia abu vaikai – dukra ir sūnus, senelius lanko dvi anūkės ir anūkas.
„Aplinkiniai į pagalbą neskubėjo“
„Dabar apie avariją jau galiu kalbėti. Anksčiau tik ištarus kelis žodžius suspausdavo krūtinę ir nebeįstengdavau prabilti“, – sako K. Dudėnas. Jis prieš dešimtmetį įvykusią avariją mena iki smulk-menų. AB „Ukmergės gelžbetonis“ K. Dudėnas dirbo beveik 22 metus. Sulaukęs pensinio amžiaus, išėjo užtarnauto poilsio. Tačiau su buvusia darboviete neatsisveikino.
„Penkiolika metų tuometinėje KMK įmonėje buvau vyr. darbų vykdytoju. Po to gelžbetonio įmonėje dirbau katilinės viršininku, galėjau pavaduoti dirbančius energetikos ūkyje. Manęs vis paprašydavo padirbėti, kai reikėdavo kokį specialistą pakeisti. 2003-ųjų vasarą į įmonę grįžau dviem mėnesiams, į atostogas išleidau vyriausiąjį energetiką“, – mena K. Dudėnas.
Vyras pasakoja, kad liepos 16-osios rytas išaušo saulėtas, šiltas. Kadangi vyko remontas, jis darbe jau buvo apie 5.30 valandą: „UAB „Ukmergės statyba“ ir mūsų įmonės vyrai turėjo užduotį iki aštuntos ryto, kai ceche prasidės pamaina, savo darbus baigti. Viskas vyko, kaip ir suplanuota. Po septintos buvo atėjęs vyriausiasis mechanikas. Netrukus jis išėjo. Virinimo darbus baigėme. Kanys (AB „Ukmergės gelžbetonis“ suvirintojas
Rimantas Kanys žuvo avarijos metu – L. E.) stovėjo ant kopėčių man virš galvos ir suko dar tokį varžtą, aš jam padėjau. Staiga pasigirdo tarsi artilerijos sviedinio švilpesys ir kurtinantis blykt! Oro bangos nublokštas gulėjau prie kolonos, aplinkui buvo tamsu nuo dūmų, ant manęs krito granulės…”
K. Dudėnas sako, kad jam visos įmonės patalpos buvo žinomos kaip paties penki pirštai, tad atsipeikėjęs nusprendė ieškoti išėjimo. Kai pakilo eiti, sienoje išvydo šviesą – ji sklido pro sprogimo išdaužtą langą. Nieko nelaukdamas vyras šoko per jį.
„Atsidūręs įmonės teritorijoje, po nugriuvusia sandėlio kolona pamačiau prispaustą statybininką. Iš karto sumojau, kad reikia jį gelbėti. Man buvo keista, kad aplinkui buvę žmonės kažkodėl stovėjo ir žiūrėjo, nė vienas nešoko vaduoti sužeistųjų, prispaustųjų. Niekas negelbėjo ir manęs – mano rūbai degė, netrukus likau nuogut nuogutėlis, be jokio rūbo, tik su kelnių diržu. Supratau, kad sau padėti galiu tik pats. Pasileidau į katilinę, žinojau, kad ten yra šalto vandens čiaupas. Jis buvo įrengtas, kad darbininkai turėtų kur atsigerti. Kai vandens čiurkšlės liejosi ant kūno, oda net šnypštė… Iš katilinės išėjau, kai sušalau. Tada man padėjo vienas policininkas. Pamatęs mane nuogą, nuvedė į greitosios pagalbos automobilį ir išvežė į ligoninę…“ – prieš dešimt metų išgyventą košmarą prisimena ukmergiškis.
Apsaugojo Angelas sargas
Atsidūręs ligoninėje K. Dudėnas kantriai laukė, kol jį apžiūrės. Pasak vyriškio, pirmiausia į medikų rankas pateko tie, kurių žaizdos kraujavo. Beveik visą kūną apdegęs ir galvos traumą patyręs ukmergiškis teigia, kad jį ligoninėje priėmė vieną iš paskutinių.
„Atsidūręs ligoninėje praradau sąmonę. Ją kelioms akimirkoms atgaudavau, kai vežė vežimėliu į skyrių. Tada išgirdau medikų žodžius: apdegę 85 proc. kūno. Ukmergės gydytojų iškviestas netrukus iš Kauno atvyko nudegimų specialistas. Po jo konsultacijų buvo nuspręsta mane vežti į Kauną“, – pasakoja K. Dudėnas.
Į pokalbį įsiterpusi B. Dudėnienė prisimena, kad vyras tris savaites buvo ištiktas komos: „Kai Kazimierą nuvežė į Kauną, klinikose jį pasitiko sūnus. Deja, jo tėvas jau nepažino…“
Moters akyse iki šiol išlikęs vaizdas, kurį ji išvydo atskubėjusi į klinikų reanimaciją: „Lovoje vyras gulėjo tarsi kokonas. Nebuvo nei lūpų, nei nosies…“ Jei medikai nebūtų pasakę, jog tai jos žmogus, B. Dudėnienė tikrai nebūtų pažinusi.
Moteris tik spėti galėjo, kokias jis kentė kančias. Kankinosi ir pati, nes nieko jam negalėjo pagelbėti. Kol K. Dudėnas buvo gydomas reanimacijos skyriuje, žmona galėjo jį aplankyti tik nustatytu laiku. Tik jį perkėlus iš reanimacijos, B. Dudėnienė tikrąja to žodžio prasme apsigyveno ligoninėje, po to vyrą lydėjo į sanatoriją Birštone.
„Į namus abu sugrįžome gruodžio pradžioje“, – šypteli moteris.
K. Dudėnas, pasakodamas apie išgyventas kančias, prasitaria, jog retkarčiais apimdavusios ir pačios juodžiausios mintys. Neslepia, kad būta akimirkų, kai norėjosi baigti žemiškąją kelionę.
Tačiau gulėdamas ligos patale, kęsdamas didžiulius skausmus ukmergiškis tikėjo laiminga pabaiga.
„Kartą viena gydytoja Kaune manęs paklausė: ar nugrimzdęs į tamsą matai žiburėlį? Kai atsakiau, jog jis mane lydi nuolat, medikė paaiškino, jog tai esąs mano Angelas sargas. Jei jis manęs neapleidžia, vadinasi, aš gyvensiu. Gydytoja buvo teisi…“ – patirtais išgyvenimais dalijosi K. Dudėnas.
Sapnuodavo, kad kažkas prisėdo paltą
Iš mirties gniaužtų ištrauktas K. Dudėnas sako, kad jam būtų sunku suskaičiuoti, kiek kartų gulė ant operacinio stalo: „Odos persodinimo operacijų būta gal šešių. Narkozė buvo taikoma daugiau nei trisdešimt kartų“.
Vyras mena, kad ilgus mėnesius jį kamavo tas pats sapnas. Ukmergiškis sapnuodavo, jog kažkur sėdi. Kai norėdavo pakilti, niekaip neįstengdavo, nes būdavęs prisėstas jo paltas… Tokie pojūčiai kildavo ne atsitiktinai.
Ne vieną mėnesį nudegimus besigydantis ligonis nuo galvos iki kojų buvo subintuotas ir gulėjo lovoje. Kai medikai jį „išlaisvino“, prasidėjo kitos bėdos. Pradėjusios gyti kūno žaizdos buvo jautrios bet kokiam prisilietimui. B. Dudėnienė mena, jog ligonio lova ne vieną mėnesį buvo apjuosta specialiais lankais, ant jų buvo klojama antklodė.
„Gulėdavau tarsi kokiame šiltnamyje…“ – juokiasi klausydamas žmonos žodžių vyras.
Nors ir iškentęs nežmoniškas kančias, praėjus dešimtmečiui K. Dudėnas nevengia pajuokauti. Vyras mano, kad nevalia gręžtis atgal ir prisiminti blogus dalykus.
„Tai sveikatos tikrai neprideda… Gal todėl nenoriu važiuoti į sanatoriją, pastiprinti pavargusią širdį. Atsidūręs tarp medikų, visada prisimenu avariją. Kad tokios mintys lankytų rečiau, stengiuosi kuo daugiau būti namuose.
Kokios mintys apie ligas gali būti, kai šiltnamyje dera agurkai, sirpsta pomidorai…“ – išlydėdamas pro vartelius jaunatvišku balsu ištaria prieš dešimtmetį antrą kartą gimęs K. Dudėnas.
Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis
Avarijos metu UAB „Ukmergės statyba“ suvirintoju dirbęs Alfonsas Pulkauninkas patyrė sunkią galvos traumą bei kūno nudegimus. Praėjus dešimčiai metų, nukentėjusiojo būklė beveik nepagerėjo. Iš pradžių vilties teikė operacinis gydymas, tačiau po tyrimų paaiškėjo, jog operuoti ukmergiškį būtų pavojinga.
„Vyras ilgai gulėjo ligoninėse, kelis kartus sveikatą stiprino sanatorijose. Stebuklas neįvyko, jis nė dienos negali be vaistų, jam reikalinga nuolatinė priežiūra“, – sako Albina Pulkauninkienė.
Moteris neslepia, jog netikėta nelaimė iš šeimos narių pareikalavo jėgų ir kantrybės, o jauniausius jos narius privertė greičiau užaugti ir subręsti.
Kai šeimos galva atgulė į ligos patalą, mažiausieji sūnus ir dukra buvo pradinukai. Įpratę matyti tėtį linksmą, žaidžiantį su jais, mažėliai ilgokai nesuprato, kodėl tėvelis taip pasikeitė…
Pasak A. Pulkauninkienės, kiekvienas žmogus turi savo likimą, kiekvienam yra skirtas kryželis ir tenka jį nešti.
„Mūsų visų gyvenimas staiga apvirto aukštyn kojomis. Per vieną dieną pasikeitė viskas. Žinome, kad kitaip jau nebus, todėl belieka tik susitaikyti ir gyventi…“
