Rita paslaptį slėpė ir nuo savo ketverių metų sūnaus tėvo.
Beveik visą gyvenimą dvidešimt aštuonerių Rita saugo baisią savo paslaptį. Nė vienam svetimam žmogui nėra jos atskleidusi, net - savo ketverių metukų sūnaus tėvui. Paslaptį žino tik šeima - tėvai ir seserys, bet ir jie niekam jos neatskleidžia, nes paslaptis, Ritos, o gal ir jos artimųjų nuomone, - siaubinga.
Ne, Rita nepadarė jokio nusikaltimo - nenužudė, nepavogė.
Bet paslaptis vis dėlto yra - Rita niekada nesimokė mokykloje. Ir mokytojai jos namuose nelankė. Ir pradinės mokyklos baigimo pažymėjimą ji gavo tik šiemet Suaugusiųjų mokykloje - sulaukusi dvidešimt aštuonerių.
Iki tol visiškai sveika jauna moteris formaliai buvo visiška beraštė, bemokslė. Ir to labai gėdijasi, nes net nusprendusi pasakoti savo neilgo gyvenimo istoriją paprašė neskelbti nei jos vardo, nei pavardės. Rita yra netikras moters vardas.
Šešerių jau norėjo į mokyklą
Šiauliuose gimusi, Šiauliuose iki šešerių metų gyvenusi Rita nežinojo rūpesčių: gyveno nuosavame name, tėtis dirbo „prie statybų", mama - Mėsos kombinate, penkios vyresniosios seserys lankė mokyklas.
Rita irgi labai norėjo mokytis: „Prisimenu, aš būdama šešerių metukų verkiau rugsėjo pirmąją, taip norėjau eiti į mokyklą. Namuose buvo sesių knygų, sąsiuvinių. O sesės grįžusios iš mokyklų duodavo man paspręsti uždavinių, paskaičiuoti - sudėti, atimti, pamokė truputį skaityti".
Bet kilo gaisras, namelis sudegė ir beveik be jokių daiktų, su menka padegėlių pašalpa tėvai tegalėjo pigiai išsinuomoti sodybą prie Kužių. Iki mokyklos buvo apie tris kilometrus, bet pirmaisiais metais tėvai turėjo tiek rūpesčių, kad pragyventų, jog Ritos į mokyklą tais metais taip ir neišleido.
Taip ir užsiliko namuose
Vyresnioji sesuo baigė vidurinę, įstojo į Pedagoginį institutą, kitos seserys, baigusios pagrindines mokyklas, kūrė savo gyvenimą, penktoji sesė mokėsi Logopedinėje mokykloje ir joje gyveno savaitėmis. Tik viena Rita gyveno nuomojamoje sodyboje su tėveliais.
O paskui... Kas buvo paskui, Rita gerai ir nebeprisimena - sako: „Aš taip ir užsilikau namuose". Tėvai jos neišleido į mokyklą nei antraisiais, nei trečiaisiais metais. Niekas iš aplinkinių ir nesidomėjo, ar lanko mergaitė mokyklą, ar ne.
Mergaitė vis klausdavo, kada leis ją į mokyklą, tėvai atsakydavo - kitais metais. Bet ateidavo tie kiti metai, ir nebeleisdavo. Nėra pinigėlių, nėra pinigėlių, sakydavo.
Ritai ir noras praėjo mokytis, nes lyg ir buvo per vėlu tokiai didelei eiti į pirmąją klasę. Į namus savaitgaliais grįžusi sesė, mama pamokydavo skaityti, rašyti.
„Tėvelis dirbdavo prie statybų, paskui ir gerti pradėjo, tai mamai tiek ir tiek nervų buvo... - prisimena dabar Rita. - Mama dar laikė sodyboje kiaulytę, ožkytę. Per dienas vis atsirasdavo ką veikti, žiūrėdavome televizorių, mama nuvažiavusi į Šiaulius nupirkdavo laikraščių namie paskaityti".
Taip ir bėgo sodyboje dienos, savaitės, metai - iš viso dešimt metų.
Apie išsilavinimą niekas net nepaklausė
Tada vėl visi grįžo gyventi į Šiaulius, išsinuomojo butą ir Rita pradėjo prižiūrėti vyresniosios sesės vaikus.
„Kai man buvo dvidešimt metų, įsidarbinau - bambalius pūsti, - pasakoja Rita. - Bepūsdama nusideginau pirštus, ir kai reikėjo rašyti prašymą priimti į darbą, jį surašė sekretorė, o man bereikėjo tik pasirašyti. Niekas darbe ir nesužinojo, kad nelankiau mokyklos - tereikėdavo suskaičiuoti ir parašyti, kiek išpučiau bambalių. Niekas ir neklausė, koks mano išsilavinimas. Dirbau ten beveik septynerius metus iki įmonės bankroto. Teko eiti į darbo biržą ir ten tarpininkei pasakyti tiesą".
Į mokyklą... su mama
„Gėda buvo kam ir pasakyti, kad nieko aš nebaigusi, kad nemoku rašyti, todėl visą laiką ir tylėjau", - pasakoja apie savo dvidešimt gyvenimo metų jauna moteris.
Ir tik pernai vyriausioji sesė pasakė Ritai, kad Šiauliuose yra Suaugusiųjų vidurinė mokykla, kur ją gal priimtų.
„Nuėjau į mokyklą su mama. Bijojau, kad nepriims, kad pasijuoks, - prisipažįsta Rita. - Bet mane priėmė. Mokytis sunku, bet reikia. Mokiausi namie dienomis, mama prižiūrėjo vaikiuką ir gegužės mėnesį gavau keturių klasių baigimo pažymėjimą. Esu labai patenkinta ir toliau mokysiuos: noriu baigti dešimt klasių. Reikia".
Rita norėtų įgyti kirpėjos profesiją, nes vis dar būdama bedarbė ji negali su savo jau keturių klasių išsilavinimu nei lankyti darbo biržos organizuojamų kursų, nei įgyti specialybės.
Taigi dabar Rita gyvena su sūneliu, neįgaliais tėvais ir seserimi su dviem vaikučiais gyvena nuomojame bute ir mokosi penktojoje Suaugusiųjų mokyklos klasėje. Tam, kad nebereikėtų nuo visų saugoti tos baisios paslapties - „aš niekada nelankiau mokyklos"...
Post Scriptum
Rita sutiko papasakoti savo gyvenimo istoriją tam, kad ir kiti žmonės pasimokytų. Tikriausiai tie „kiti" - tėvai. Nors pati jauna moteris nė karto blogu žodžiu nepaminėjo nei mamos, nei tėčio, nekaltino jų, baigusių pagrindines mokyklas, dėl savo sudėtingo likimo. Neminėjo blogu žodžiu moteris ir valstybinių institucijų, kurios turėtų rūpintis, kad laiku vaikai įgytų privalomą išsilavinimą.
Ir, rodos, visa Ritos istorija su laiminga pabaiga - keturių klasių pažymėjimas jau yra, beliko dar šešeri metai.
Bet... Tai tik viena istorija iš dievaižin kiek istorijų apie rugsėjo pirmąją į mokyklas už rankučių nenuvestų septynmečių vaikų.