Negailestinga statistika
Šių metų gegužės 1 dieną Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenimis mūsų šalyje buvo tarp daugiau kaip 155 tūkst. registruotų bedarbių (8,5 proc. visų darbingų mūsų šalies gyventojų). Tarp jų 16-25-erių metų jaunuolių buvo per 12 tūkst. 600. Per metus – nuo 2014 metų balandžio jų skaičius sumažėjo 4 tūkst. 800-ais (buvo daugiau kaip 17 tūkst. 400).
Kita grupė mūsų šalies gyventojų, kuriems nelengva įsidarbinti – vyresni nei 50 metų žmonės. Per metus – nuo 2014-ųjų gegužės iki šių metų gegužės – jų gretos sumažėjo 3 tūkst. 800-ais asmenų. Skirtumas, atrodo, nedidelis, tačiau registruotų tokio amžiaus bedarbių yra nepalyginamai daugiau, negu jaunų žmonių: prieš metus 50-mečių ir vyresnių bedarbių buvo beveik 63 tūkst., o šių metų gegužės 1 dieną daugiau kaip 59 tūkst.
R. Lazutka: jaunuolis nenorės dirbti valytojos darbo
Jaunimo nedarbas – viena iš didžiausių problemų mūsų šalyje, tad gal rengiant naująjį socialinį modelį būtų buvę racionalu siūlyti sudaryti vyresnio amžiaus žmonėms tokias sąlygas, kad pasitraukę iš darbo rinkos jie galėtų daugmaž oriai gyventi, o atsilaisvinusias darbo vietas pasiūlyti jaunimui?, – tokį klausimą redakcijos žurnalistai pateikė dviem žinomiems ekonomistams ir sociologams, dalyvavusiems kuriant prieštaringai vertinamą naująjį socialinį modelį – socialinių mokslų daktarams Teodorui Medaiskiui ir Romui Lazutkai.
„Mitas, kad vyresni užima jaunesnių darbo vietas. Šalyse, kur yra aukštas vyresnių žmonių užimtumas, aukštas ir jaunimo užimtumas. O kur prastai su vyresnių užimtumu, ten prastai ir su jaunimu. Pavyzdžiui, skandinavai vos ne iki 70 metų dirba, bet ten ir jaunimo užimtumas aukštas. O kur blogai – nei tie, nei tie darbo neturi“, – teigia T. Medaiskis.
„Mokslininkai kitose šalyse tyrė, kaip tai veikia. Nėra taip, kad automatiškai tos darbo vietos kitiems atitektų. Kai kurie darbdaviai, sulaukę vieno žmogaus išėjimo į pensiją, nepriima kito – jie bando išsiversti su likusiais, perskirsto darbus, todėl ta darbo vieta gali dingti. Kitas dalykas – tos darbo vietos jaunimui nelabai tinka. Valytojomis, pavyzdžiui, dirba pagyvenusios moterys. Jaunuoliui pasiūlyk tokią vietą – jis nenorės eiti. Yra profesijų, kur priešpensinio amžiaus ar išėjusį į pensiją žmogų lengvai pakeičia jaunas, o yra tokių, kur sunkiau pakeičiama“, – savo požiūrį dėstė R. Lazutka.
Jaunimas: „juodo" darbo bijo ne visi
Nepretenduojame į solidų sociologinį tyrimą, bet akivaizdu, kad jauni žmonės, kurie tikrai nori dirbti, nesibodi ir sunkesnio darbo, o nepavykus įsidarbinti pagal specialybę ieško kitų galimybių.
„Norėjau stoti į aukštąją, bet aplinkybės neleido, todėl teko ieškoti darbo. Ieškojau kelis mėnesius, kol įsidarbinau čia, – pasakoja jonaviškis Einoras R., jau daugiau kaip pusmetį dirbantis vienoje krovinių gabenimo kompanijoje. Nors 20-mečio vaikino darbo „diena“ prasideda 3 valandą nakties, jis džiaugiasi turintis ir tokį: – Darbas fizinis, naktinis. Tai tikrai ne svajonių darbas, bet užsidirbu savo poreikiams ir pamažu kaupiu pinigus studijoms“.
Nusprendęs užsidirbti studijoms pardavėju ir dviračių remontininku įsidarbino ir garliaviškis Matas Š., o klaipėdietis Sergejus G., studijuojantis vadybą, priima klientus vienoje gyvūnėlių kirpykloje.
Įgiję profesiją jauni žmonės, neradę darbo pagal specialybę, taip pat nevengia ją keisti. Pavyzdžiui, uteniškės socialinio darbo pedagogė 26-erių Gintarė Š. ir virėjos profesiją įgijusi 22-ejų Neringa M. jau beveik metai darbuojasi siuvėjomis.
„Paauginusi vaikutį atėjau į darbo biržą. Kadangi darbo pagal specialybę nepasiūlė, o aš žinojau, kad Utenoje visada reikia siuvėjų, pati užsiminiau, jog noriu mokytis šios profesijos. Mane atsiuntė mokytis, o paskui likau čia dirbti“, – sako Gintarė Š.
„Baigusi profesinę mokyklą turėjau kelis pasiūlymus įsidarbinti virėja, bet dirbti būtų tekę labai toli nuo namų, todėl pati nusprendžiau ateiti į „Utenos trikotažą“, nes žinojau, kad jiems visada reikia siuvėjų. Išmokau ir dirbu“, – pasakoja Neringa M.
Žinoma, galima prieštarauti, kad ne visi jauni žmonės norės keisti profesiją, tačiau akivaizdu, kad ir vadinamuosius neprestižinius darbus dirba ne tik prie pensijos artėjančios moterėlės. Kita vertus, siekiant įdarbinti kuo daugiau jaunų žmonių, pastaraisiais metais jie kviečiami dalyvauti įvairiose programose, neužmiršti ir darbdaviai, įdarbinantys patirties neturinčius jaunuolius – jiems, pavyzdžiui, gali būti kompensuojama dalis jaunam žmogui mokamo atlyginimo.
Išsidavė: tikslas – kad žmonės kuo ilgiau dirbtų
„Dalį darbo vietų, sakykime, švietimo sistemoje, jaunimas užimtų. Bet pavyzdžiui dirbti aptarnavimo sferoje, sargais, rūbininkais, kuriems dažnai mokami tik minimalūs atklyginimai, jauniems žmonėms būtų nepatrauklu dirbti“, – atvirai į klausimą, kodėl jauni žmonės nedirbtų kai kurių darbų, atsako Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkas Artūras Černiauskas.
Čia, ko gero, slypi atsakymas ir į klausimą, kaip padaryti tas darbo vietas patrauklesnėmis: išleiskime senolius į pensiją, o nerasdami darbuotojų už centus, darbdaviai paprasčiausiai bus priversti kelti atlyginimus.
Bet nors naująjį socialinį modelį kūrę mokslininkai, atrodo, supranta, kad jei darbdavys nenori vyresnio amžiaus darbuotojo, tai ir nepriversi jį priimti, o bedarbio pašalpa nebus mokama amžinai, jie pasitelkė kitokius argumentus.
„Mes siūlome į išankstinę pensiją išleisti vėliau – ne likus 5 metams, kaip yra dabar, o likus 3 metams. Mes žinome, kad yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie neradnda darbo, todėl siūlome geriau mokėti jiems ilgiau bedarbio pašalpą, gal ji net galėtų būti didesnė, o ne pensiją. Nors bedarbio pašalpa mokama iš tos pačios kišenės, vis tiek žmogus yra skatinamas ieškoti darbo, nes ji skiriama ribotam laikui ir reikia ieškotis darbo. Vienas kitas gal susiras. Negalima sakyti, kad visi įsidarbins, bet jeigu 10 ar 20 proc. įsidarbins, tai vis tiek bus geriau negu nieko. O jeigu juos išleidi į pensiją, jie nusiramina ir neieško darbo. Geriau, kai žmonės nesulaukę pensinio amžiaus dirba, negu išleidžiami į ankstyvą pensiją“, – aiškino R. Lazutka.
Panašiai kalba ir T. Medaiskis: „Jeigu žmogus priešpensiniame amžiuje neranda darbo, tai yra ne senatvės apsaugos problema, o nedarbo apsaugos problema, todėl ir spręskime ją nedarbo draudimo priemonėmis. Aš pasisakyčiau už tai, kad vyresnio amžiaus darbo nerandančiam žmogui būtų ilgiau mokama nedarbo draudimo išmoka, bet vis tiek stengiamasi jį kažkaip gražinti į darbo rinką, bent iš dalies“.
Į klausimą, kaip gyventi žmogui, kurio darbdaviai nenori, o bedarbio pašalpos mokėjimo laikas pasibaigė, ir kiek išleidžiama kitoms varganai gyvenantiems skiriamoms socialinėms išmokoms, iš kurių nepragyvensi, pašnekovai neatsakė. Bet tyčia ar netyčia, vienas naujojo socialinio modelio kūrėjų išsidavė: jų užduotis buvo kita.
„Reikia, kad kuo daugiau žmonių dirbtų, nes dirbdami jie sukuria kitiems darbo vietas. Jeigu žmogus dirba, jis turi daugiau pajamų ir daugiau perka. Darbo rinkoje atsiranda didesnis pardavėjų ar kavinių darbuotojų poreikis. O jei jis išeina į pensiją – jo pensija maža, jis vartoja daug mažiau, tada ir pardavėjų, ir kirpyklos darbuotojų mažiau reikia“, – aiškino R. Lazutka.
O štai dar vienas pokalbio fragmentas. Išvadas daryti paliekame jums patiems.
R. Lazutka: Visuomenė sensta, ir reikia, kad žmonės kuo ilgiau dirbtų. Mūsų tikslas buvo kažkaip tą sistemą subalansuoti, kad ji nebūtų deficitinė, kad nereikėtų skolintis.
Žurnalistas: Kitaip sakant, tikslas – kuo trumpiau mokėti pensiją?
R. Lazutka: Mes turėjom tokį tikslą, kad pensijoms užtektų pinigų. Mes galim siūlyti išleisti į pensiją žmones labai anksti, bet iš kur paimti pinigus toms pensijoms mokėti? Tada reikia pasiūlyti padidinti momesčius, o to niekas nenori girdėti.
Taigi, paskutinis klausimas – ne mokslininkams, o tiems, kurie priiminės sprendimus: Vadinasi, svarbu ne tai, ar žmonės gali susirasti darbą, o ne vegetuoti iš pašalpų (beje, tai tikrai nepaskatins sukurti daugiau naujų darbo vietų), o subalansuoti sistemą taip, kad neduok die, ponams verslininkams papildomo euro buvusių savo darbuotojų labui mokėti nereikėtų?
Beje, nepamirškime dar vieno dalyko – jei vis dėlto susirasite darbą ir sutiksi dirbti už labai menką algą, ji vėliau irgi gali kirsti per pensiją, nes nežinia, pagal kokią formulę ji bus skaičiuojama, kai jos sulauksime. Jeigu sulauksime. Apie pensinį amžių ir gyvenimo trukmę – dar vieną būdą subalansuoti „Sodros“ biudžetą – skaitykite kitoje straipsnio dalyje.
