Neturintiems artimųjų senyvo amžiaus žmonėms vienintelė paguoda – lankomosios priežiūros darbuotojas. Rymantys prie langų ir laukiantys, kada užsuks socialines paslaugas teikiantis specialistas, senoliai neprašo tvarkyti buities, o sodinasi juos prie stalo ir išlieja širdį.
Didžiajai daliai senelių svarbiausia yra bendrauti. Globos namuose gyvenantieji turi galimybę ne tik pasišnekėti su bendraamžiais, bet ir pasiklausyti moksleivių koncertų, o vieniši senoliai lieka nuošalyje.
Iš Darbo biržos kelerius metus keliems mėnesiams lankomąja priežiūros specialiste dirbti siunčiama Aldona sako kaskart susigraudinanti, kai ją pasitinka seneliai. Garbaus amžiaus žmonės ištroškę dėmesio, malonesnio žodžio.
„Nesuprantu tų senolių artimųjų, kurie juos palieka vienus ir patiki jais kelias valandas per dieną pasirūpinti nepažįstamiems asmenims, – sako pašnekovė. – Gerai, jei senas žmogus gali pats bent valgyti pasiimti ar į tualetą nueiti. Tačiau yra ir tokių, kuriems reikia pagalbos ir neužteka, kad pas juos lankomosios priežiūros darbuotojas ateitų valgyti paduoti.“
Moteris įsitikinusi: artimieji savo tėvais, seneliais galėtų bent tiek pasirūpinti, kad juos priimtų į senelių globos ar slaugos namus.
Norinčiųjų pakankamai
„Galbūt bijoma visuomenės požiūrio, kad jų artimasis gyvens socialinių paslaugų centre ar globos namuose. Tačiau tai kur kas geriau, nes tokiose įstaigose jie gauna bent tris kartus per dieną pavalgyti, yra prižiūrėti, turi galimybę pabendrauti su socialiniais darbuotojais ar kambario draugais“, – įsitikinusi Aldona.
Panevėžio rajono savivaldybės Globos ir rūpybos skyriaus vedėja Aldona Paškevičienė sako, kad žmonių, kurie prašo laikinosios priežiūros paslaugų, yra apie šešiasdešimt. Nors visuomet vyksta jų kaita, tačiau skaičius beveik nesikeičia.
„Tie, kurie prašo paslaugų namuose, visuomet jų sulaukia, eilių nebūna. Pirmiausia nustatomas socialinių pašalpų poreikis. Kam reikia nuolatinės priežiūros, siunčiami į senelių globos namus“, – paaiškino pašnekovė.
Vedėja pažymi, kad tokiems asmenims tikrai labai svarbus bendravimas. Vieni kreipiasi, nes nori, kad lankomosios priežiūros darbuotojas pasirūpintų jų buitimi, juos palydėtų susitvarkyti dokumentų, atneštų produktų ir pagamintų valgyti.
Susimoka patys
Panevėžio miesto socialinių paslaugų centro Socialinės priežiūros skyriaus vadovė Zita Sargautienėsako, kad lankomosios priežiūros darbuotojų paslaugomis nuolatos naudojasi apie 240 asmenų, tačiau pavasarį padaugėja senolių, kuriems reikia pagelbėti.
„Ypač padaugėja norinčiųjų specialistų paslaugų pavasarį: vyresnio amžiaus žmonėms sunku patiems nusivalyti langus, sutvarkyti artimųjų kapus, todėl jie prašo pagalbos“, – teigia Z.Sargautienė.
Pasak jos, Paslaugų centre yra 24 nuolatiniai lankomosios priežiūros darbuotojų etatai. Kai darbuotojai išeina atostogauti, jų pavaduoti Darbo birža atsiunčia žmonių. Vienai darbuotojai tenka aptarnauti 10–12 asmenų.
Z.Sargautienė sako, kad suteikti tokias paslaugas galima kiekvienam asmeniui, nes jos mokamos.
„Už paslaugas nemoka tik tie, kurie gauna pensijas iki 700 litų, o jei daugiau, paslaugos mokamos“, – tvirtina pašnekovė.
Pasak vedėjos, 60 procentų senolių moka už paslaugas. Jei žmogaus pajamos yra nuo 700 iki 1050 litų, jam viena valanda kainuoja 1,82 lito. Jei norinčio gauti paslaugas asmens pensija nuo 1050 iki 1225 litų, jam teka už valandą susimokėti 3,64 lito. Gaunantieji daugiau nei 1225 litus pensijos, turi mokėti 7,28 lito už valandą.
Turės daugiau galimybių
Z.Sargautienė pažymi, kad senoliams reikia dėmesio, jiems labai trūksta bendravimo, nes jie arba neturi artimųjų, arba jie išvykę į užsienį, gyvena kituose miestuose. Pašnekovė viliasi: kai bus įsteigtas Dienos centras, seneliai turės daugiau galimybių turiningai praleisti laiką: pažaisti šachmatais, kortomis, užsiimti kita veikla.
Panevėžio rajone yra ketveri senelių namai, juose – 63 vietos, tačiau dažniausiai visos būna užimtos. Kelios vietos būna laisvos vasaros mėnesiais.
Gustonių socialinių paslaugų centro direktorius Valentinas Koncė sako, kad senelių įstaigoje niekada netrūksta, užpildytos 20 vietų. Jei atsiranda laisva vieta, pasak pašnekovo, ji per savaitę ar dvi užimama naujo gyventojo.
Globos namuose vieno žmogaus išlaikymas kainuoja 1740 litų, jei jiems nustatyta slauga – 1870 litų. Jei žmogui nustatyti dideli poreikiai, Savivaldybė dengia 80 proc. kainos. Tokį pat procentą moka Savivaldybė, jeigu senoliai gauna labai mažas pensijas.
Nenori būti našta
V.Koncė sako nepamenąs daug atvejų, kad apgyvendintus Socialinių paslaugų centre senolius pas save būtų pasiėmę artimieji. Pasak jo, netgi nedažnai atvykstama aplankyti senelių.
„Labai seniai buvo keli atvejai, kai artimieji garbingo amžiaus senelius priglaudė pas save. Tačiau taip būna labai retai. Pas mus gyvena nemažai žmonių, neturinčių artimųjų.
Tačiau kai kuriuos mylimi žmonės lanko kas savaitę“, – pasakoja įstaigos direktorius.
V.Koncė teigia, kad nemaža dalis senelių, apsigyvenusių įstaigoje, ir patys nenori būti našta vaikams ar anūkams, todėl net ir jų prašomi nepersikelia pas juos gyventi.
Pašnekovas sako, kad asmenims, gyvenantiems globos namuose, ne tik suteikiama pastogė, keturių kartų per dieną maitinimas, bet ir su jais nuolat bendrauja socialiniai darbuotojai, konsultantai.
„Mes teikiame buities ir asmens higienos paslaugas. Socialiniai darbuotojai su seneliais bendrauja, nes seniems žmonėms to labai reikia. Paruošiame jiems daržiukus, kad galėtų sau daržovių užsiauginti, bendraujame su mokyklomis, mokiniai seneliams koncertuoja“, – pasakoja V.Koncė.
Pasak direktoriaus, įstaigos darbuotojai stengiasi garbaus amžiaus žmones įtraukti į kolektyvą, padeda jiems integruotis į bendruomenę, kad jaustųsi reikalingi.
Vaida Repovienė
