Valgyklose pietūs kasdien čia vienodi: duodama sriubos arba košės ir duonos. Į eilę prie nemokamo maisto rikiuojasi įvairiausi bėdų prispausti žmonės: pensininkai, benamiai, vienišos daugiavaikės mamos, į priklausomybių liūną patekę asmenys. Maisto talonai jiems išduodami įsitikinus, kad jie tikrai skursta. Viena maisto porcija kainuoja iki euro, per metus maistas atsieina arti šimto tūkstančių eurų – tiek, kiek skiria Europos Sąjunga. Taigi kyla reali grėsmė, kad žmonės liks be maisto ir nakvynės.
„Labai elementarios alternatyvos – arba tie žmonės lieka gatvėje, arba mes randam tuos 70 tūkst. eurų ir išsprendžiam problemą. Aš manau, kad 70 tūkst. yra pakeliama finansinė našta miesto savivaldybei“, - tvirtina Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas. Pinigai naudojami ne tik valgykloms, bet ir nakvynės namams – dabar čia nuolat glaudžiasi apie 60 žmonių.
„Carito“ vadovą stebina, kokius kryžiaus kelius tenka nueiti, kad parama atkeliautų. Organizacija veiklą vykdo kelis dešimtmečius, tačiau nuolat, tarsi naujokai, turi rengti projektus. Jie norėtų, kad savivaldybė socialines paslaugas pirktų viešųjų pirkimų būdu. Nevyriausybinės organizacijos esą turi didžiulį įdirbį, savivaldybės sutaupytų pinigų.
O štai ministerijos teigimu, skurstantiesiems reikia duoti ne žuvį, o meškerę, taigi daugiau galvoti, kaip jiems padėti susirasti darbą.
Plačiau apie tai – TV3 reportaže.
