Radviliškio rajone net ir ne paties aukščiausio lygio valstybės tarnautojams sudaromos sąlygos pasijusti išskirtinės kastos žmonėmis. Vienas iš pavyzdžių — Šiaulėnų seniūnijos seniūnas Vitas Tutkus, kuris, vos apšilęs valstybės tarnautojo kėdėje, užvaldė pusę žemės šalia Šiaulėnų krašto muziejaus savo žmonos vardu.
Vlado Tiškaus name — muziejus
Šiaulėnų miestelio istorija glaudžiai siejama su Vladu Tiškumi, kuris ikikarinėje nepriklausomoje Lietuvoje buvo Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio departamento direktorius, žymus šalies jaunųjų ūkininkų ugdytojas, ryškus visuomenės veikėjas. Vėliau jis buvo ištremtas į Sibirą.
Grįžęs iš tremties, V. Tiškus apsigyveno Šiaulėnuose, savo tetos name, kurio dalį moteris testamentu paliko šiam savo sūnėnui.
Po V. Tiškaus mirties Žemės ūkio ministerija kreipėsi į Radviliškio rajono Privatizavimo komisiją, kad namas, kuriame gyveno V. Tiškus, nebūtų privatizuotas ir kad jame būtų įsteigtas V. Tiškaus ir Lietuvos jaunųjų ūkininkų muziejus.
Tuometinis Savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Augenijus Jurgauskas prisimena: įsteigti V. Tiškaus muziejų prašė ir jo sesuo Kazė Tolišienė. Pačiame pirmajame posėdyje dėl muziejaus steigimo buvo nutarta kalbėtis su K. Tolišiene dėl teisės į sodybą dovanojimo seniūnijai. Neturint tokios teisės, nebūtų galima kurti muziejaus.
1996 metų liepos mėnesį rajono Tarybos sprendimu name, kuriame gyveno V. Tiškus, įsteigtas Šiaulėnų krašto muziejus, jį numatyta išlaikyti iš Savivaldybės biudžeto.
Nuo tų pačių metų rugpjūčio Šiaulėnų krašto muziejaus direktoriumi paskirtas Vitas Tutkus. Iki tampant muziejaus direktoriumi V. Tutkus kelerius metus išnešiojo pensijas krašto žmonėms. Dar anksčiau jis dirbo kiaulių komplekso vienu iš vadovų ir iš šio darbo išėjo susikompromitavęs.
Spraga landiesiems
Šiaulėnų krašto muziejaus direktoriumi V. Tutkus dirbo iki 2003 metų liepos mėnesio pabaigos. Nuo rugpjūčio pradžios jis paskirtas Šiaulėnų seniūnijos seniūnu.
Galima manyti, jog laikotarpio, kai V. Tutkus dirbo muziejininku, jam užteko susipažinti su kai kuriomis spragomis įforminant muziejaus turtą. Tapęs seniūnu, V. Tutkus šiomis spragomis pasinaudojo savo šeimos labui.
Šiaulėnų krašto muziejaus žemės sklypas (44,8 aro, kurie, įrengus V. Tiškaus gatvę, sumažėjo iki 40 arų) nebuvo įregistruotas Registrų centre — Savivaldybė dėl sklypo suformavimo į Žemėtvarkos skyrių nesikreipė.
Šiuo Savivaldybės aplaidumu suskubo pasinaudoti pačios Savivaldybės statytinis — Šiaulėnų seniūnas V. Tutkus.
Praėjus keliems mėnesiams nuo to, kai tapo seniūnu, V. Tutkus savo valdomos seniūnijos Žemėtvarkos skyriui parašė prašymą „Dėl asmeninio ūkio žemės privatizavimo“. V. Tutkus išreiškė pageidavimą privatizuoti pusę (20 arų) muziejaus žemės, kuri ribojasi su jo asmenine valda.
Seniūnui V. Tutkui pavyko užvaldyti pusę žemės šalia muziejaus, ir tai paaiškėjo ne iš karto.
Tik tada, kai ne per seniausiai imtasi rengti Šiaulėnų miestelio centrinės dalies, į kurią patenka ir muziejus, sutvarkymo detalųjį planą, paaiškėjo: 20 arų žemės prie Šiaulėnų krašto muziejaus (sodas, sklypo ribą žyminti medžių eilė) yra privatizuota ir nuo 2007 metų lapkričio mėnesio priklauso seniūno V. Tutkaus žmonai Onai Tutkuvienei.
Muziejus nėra muziejus?
Savivaldybės sudarytai komisijai pradėjus domėtis, kaip iš tikrųjų vykdomas rajono Tarybos sprendimas „Dėl Šiaulėnų krašto muziejaus įsteigimo“, paaiškėjo, kad Šiaulėnų krašto muziejus iki šiol oficialiai nėra joks muziejus, o tik gyvenamasis namas, nors tai ir neatitinka tikrovės.
Paaiškėjo ir tai, kad Valstybinio žemėtvarkos instituto Šiaulių filialo darbuotojai, formuodami žemės sklypą O. Tutkuvienei, pažeidė reikalavimus: nesuderino sklypo ribų su greta esančio sklypo savininku Savivaldybe. Be to, O. Tutkuvienės žemės sklypui buvo nustatyta žemės ūkio naudojimo paskirtis, o tai prieštarauja miestelio išplanavimo projektui — ir Tutkų, ir muziejaus žemė yra gyvenamųjų teritorijų zonoje ir naudojama namų valdoms.
Savivaldybės Architektūros, urbanistikos ir paveldosaugos skyriaus specialistų teigimu, muziejaus žemės tikslinė paskirtis galėjo būti keičiama tik parengus teritorijų planavimo dokumentą ir jį patvirtinus Radviliškio rajono Taryboje. Neužtenka vien Šiaulių apskrities viršininko įsakymo, norint pakeisti žemės tikslinę paskirtį.
Nežiūrint paminėtų pažeidimų, 20 arų žemės šalia muziejaus buvo sujungta su greta esančiu seniūno V. Tutkaus šeimos sklypu, ir suformuotas Tutkų bendras 0,42 hektaro ploto sklypas.
Kiti seniūno „nuopelnai“
Jau 7 metai, kai V. Tutkus iš Šiaulėnų krašto muziejaus direktoriaus kėdės persėdo į seniūno krėslą, tačiau per visą šį laikotarpį nebuvo priimtas naujas muziejaus darbuotojas (oficialiai — kultūros vyriausiasis specialistas).
V. Tutkus teigia, kad neatsiranda norinčių dirbti tokį menkai apmokamą darbą, nors iš tikrųjų konkursas vyriausiojo specialisto pareigoms net nebuvo skelbtas.
„Yra mergaitė, kuri prireikus padeda muziejaus reikaluose“, — sako seniūnas V. Tutkus.
Ši pagalbininkė — seniūno duktė Rugilė Tutkutė. Jai už kartkartėmis atliekamą darbą ir mokama iš muziejaus darbuotojui išlaikyti skirtų biudžeto lėšų.
Kadangi nėra nuolatinio darbuotojo, ant Šiaulėnų krašto muziejaus durų nuolat kabo spyna. Įrėmintame ir ant durų pakabintame popieriaus lape informuojama, jog norintys aplankyti muziejų turi skambinti seniūnui nurodytu telefonu. Suprask: sulaukęs skambučio, seniūnas, jei tik tuo metu bus Šiaulėnuose, duris atrakins ir savo tiesioginio darbo sąskaita pavedžios po muziejų.
Galbūt per daug įsijautęs į valstybės tarnautojo vaidmenį, V. Tutkus viešai (2009 metais išleistoje knygoje „Šiaulėnų žemė“, kurios redaktorius — pats V. Tutkus) paskelbė, jog Šiaulėnų krašto muziejaus įkūrėjas yra jis, o ne Savivaldybė.
Maža to, motociklų kolekcija, kuri visą laiką buvo įvardijama kaip muziejaus kolekcija, šiemet jau pristatoma kaip asmeninė V. Tutkaus kolekcija.
Pastatas (V. Tutkaus savavališka statyba buvusioje muziejaus žemėje), kuriame laikoma motociklų kolekcija, jau atsidūrė Tutkų sklype — po to, kai jie užvaldė pusę žemės prie Krašto muziejaus.
Savivaldybė atlaidi
Radviliškio Savivaldybės administracijos direktorius Vitolis Januševičius„Šiaulių kraštui“ paaiškino, kaip baigėsi vadinamoji Šiaulėnų muziejaus ir jo žemės istorija.
Įvertinus audito išvadas, esą sudarytas planas, kokius darbus būtina atlikti: pagaliau įregistruoti muziejaus pastatą Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre, suformuoti muziejaus teritorijos žemės sklypą ir jį įregistruoti, atlikti muziejaus eksponatų inventorizaciją, kadangi dauguma eksponatų iki šiol neinventorizuoti.
Kas dėl V. Tutkaus užvaldytos žemės — tai, anot V. Januševičiaus, daugiau moralinis dalykas. Viską pakeisti į pradinę stadiją būtų įmanoma tik per teismą, o to Savivaldybė neketinanti daryti, nes muziejaus veiklai užtenka ir likusios žemės.
Rajono meras Antanas Čepononis dar emocionaliau įvertino situaciją, kai V. Tutkus per pusę sumažino šalia muziejaus esančios žemės plotą: „Ir ačiū Dievui“. Tai buvusi valstybės žemė, ją reikėjo prižiūrėti, o dabar žemę prižiūrės seniūnas. (Anksčiau žemę prižiūrėjo muziejininkas V. Tutkus, dabar ją prižiūrės tas pats V. Tutkus, tik jau kaip asmeninę valdą — aut. pastaba).
A. Čepononis sakė šioje istorijoje nematąs jokios problemos, ir apskritai — esą yra svarstoma, ar Šiaulėnams iš viso reikalingas muziejus.
Jadvyga BUIVYDIENĖ