Senosios mafijos veteranu vadinamas Jonas Bielskis, pravarde Senelis, pabūgo pažvelgti buvusiems bičiuliams į akis, todėl liudijo vaizdo konferencijoje.
Tik iš trečio karto sutikęs viešai liudyti garsios Kauno Daktarų bylos procese, jau 11 mėnesių vykstančiame Klaipėdos apygardos teisme, J. Bielskis išliko tuo, kuo visada buvo – apsukriu mafijos veteranu.
Jis pareiškė nedalyvavęs rezonansiniuose nusikaltimuose, tačiau apie juos sužinojęs iš buvusio ilgamečio bičiulio Ariko Pastuškovo-Storo. Jis šiuo metu yra minimas kitoje garsioje senų nusikaltimų byloje.
Miglotas liudijimas
Kai pirmąsyk tokioje stambioje byloje nuotoliniu būdu liudijo J. Bielskis, susigūžė visas buvęs Kauno mafijos žvaigždynas.
Kodėl itin keistais, ne visai konkrečiais pasisakymais apie kruviniausias Daktarų gaujos nuodėmes sutiko kalbėti Senelis? Ką iš tiesų jis norėjo pasakyti? Paleisti paslaptingą žinią legendinės mafijos šeimos nariams?
Priminti, kad jis buvo įtakingas, tačiau laikėsi atokiau, šešėlyje, ir nedalyvavo kruvinose akcijose? Įklampinti buvusius garsiausių mafijos puotų bendrus? O gal atkeršyti jį ignoravusiems banditams?
Klasikinės mafijos laikų bosų boso išpažintis Kauno kriminaliniam elitui – keista ir paslaptinga, kaip ir daugybė kitų Vilijampolės grupuotės paslapčių, kurias težino jis vienas – Senelis.
Su Hena tik žvejodavo?
65-erių Senelis teismo kolegijai ir kaltinamųjų advokatams skundėsi sergąs cukralige, padidėjusiu kraujospūdžiu, atminties sutrikimais ir dėl to negalįs akivaizdžiai dalyvauti Daktarų teismo procese.
Liudytojas maždaug valandą nerišliai aiškino apie žymiausius Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetus ir jų nusikaltimus. Jis neretai painiojosi, paprašytas prisiminti svarbių įvykių datas ar garsių bylų dalyvių pavardes bei pravardes.
Susidarė įspūdis, kad pirmąsyk 2006 metais apie senus Daktarų gaujos nusikaltimus Policijos departamento pareigūnų apklausose prabilęs J. Bielskis iki šiol jaučiasi esąs padėties šeimininkas.
„Asmeniškai neturėjau gaujos. Bendraudavau su A. Pastuškovu. Būtent iš jo ir sužinodavau įvairių žinių apie tuometę Kauno „chebrą“. 1989–1990 metais dalyvaudavau Kauno šeimų susirinkimuose. Buvo atvejų, kai viena miesto brigada konfliktuodavo su kita.
Kaip žinoma, tos brigados veikė teritorinių miesto principu. Faktiškai Daktarų vyrų nuomonė tuo metu buvo lemiama. Bet kai pamačiau, kad Daktarai, kaip ir Panevėžio Tulpiniai ar Klaipėdos Gaidjurginiai, tarpusavio santykius ėmė aiškintis liedami vienas kito kraują, nustojau važinėti į tokius susibūrimus. Praeityje sėdėjau kalėjime, turėjau kažkokį žodį, tad galbūt kai kuriems su Arūnu (Pastuškovu – red. past.) tuo metu buvome savotiški autoritetai.
Tiesa, niekada savęs tokiu nelaikiau“, – teismo posėdyje pareiškė laukinio banditizmo epochos metais Kauno mafijos strategu vadintas J. Bielskis.
Kai žiauriais išpuoliais kaltinamas Henrikas Daktaras J. Bielskio iš narvo pasiteiravo, ar kada nors yra padaręs nusikaltimų, Senelis iš ekrano plačiai šypsodamasis atsakė: „Hena, aš nežinau, gal ir esi ką nors padaręs. Mes juk su tavimi taip artimai nebendraudavome. Nusikaltimų ar bendrų reikalų neturėjome. Juk pas mane atvažiuodavote tik pažvejoti, o kartu dalyvaudavome tik gimtadieniuose, laidotuvėse.“
Diskusijos prie kortų stalo
J. Bielskis praėjusią savaitę duodamas parodymus tvirtino, kad 1988–1990 metais Kaune į gaujų susirinkimus atokesnėse miesto vietovėse esančias aikšteles, miškus suvažiuodavo bemaž 80–100 vyrų iš šešių–septynerių tuomet mieste karaliavusių banditų susivienijimų.
H. Daktaro advokatui Kristupui Ašmiui pasiteiravus, iš kur jis žinąs apie Daktarų nusikalstamą gaują, Senelis pareiškė: „O kaip kitaip suprasti, kai į vieną vietą susirenka tokios didelės žmonių minios? Būdavo aišku, kad čia atvykdavo viena ar kita šeima.
Kiekviena jų turėjo savo bosą, kiekvienas jų sunešdavo tam tikrų pinigų sumą bendrai miesto kišenei. Čia būdavo aptariama, ką reikės papirkti ar išpirkti. Šiuose pasitarimuose Laurinavičius (Alvydas Viktoras-Luras, 2007-aisiais miręs vienas pagrindinių Daktarų bosų – red. past.) atstovaudavo Daktarams. Pas jį ir būdavo saugomos visos didesnės pinigų sumos. Nors pats jam niekada nebuvau davęs pinigų.“
Keliasdešimt metų Kauno kriminalinio pasaulio viršūnėse dominavęs ir bendrų fotografijų albumuose bei vaizdajuostėse su ryškiausiais ano meto veikėjais užfiksuotas J. Bielskis teigė, kad mafijos puotose ar laidotuvėse dalyvaudavo tik siekdami išreikšti pagarbą vienas kitam.
„Su Luru ir Guzu (Vidmantu Gudzinsku, taip pat sutikusiu bendradarbiauti su teisėsauga, buvusiu Daktarų gaujos šulu – red. past.) prie kortų stalo šnekėdavome įvairiomis temomis.
Iš tokių pokalbių ir sužinojau, kad Kaune egzistavo „ypatingasis šešetas“, kuriam tada priklausė H. Daktaras, Mongolas (Rimantas Ganusauskas, 1993 metų pabaigoje saviškių nužudytas ir palaidotas nežinomoje kapavietėje – red. past.), Mongoliukas (R. Ganusausko jaunesnysis brolis Deivis Ganusauskas, kuris taip pat sutiko liudyti prieš buvusius bendrus – red. past.), Guzas, Luras ir Goga (Egidijus Abarius – red. past.)“, – pasakojo J. Bielskis, kurio netikėta išpažintis daugeliui kriminalinio pasaulio sunkiasvorių sukėlė tikrą šoką.
Istorijos – iš seno draugo
Amžiaus mafijos teismo procese liudijęs J. Bielskis, kaskart prisimindamas senus laikus, minėjo, kad visas istorijas jis sužinojęs iš buvusio draugo A. Pastuškovo.
„Regis, A. Pastuškovas, pasakodamas apie „chebros“ reikalų smulkmenas, taip norėjo prieš mane pasikelti ar net pasirodyti esąs viršesnis. Atrodė, kad kalbėdamas tokiomis temomis jis nejuokaudavo. Be to, praeityje jis yra davęs parodymų prieš mane. Aš už jį kalėjime esu praleidęs net ketverius metus“, – karčių žodžių buvusiam bičiuliui nepagailėjo Senelis.
Atrodė, kad liudytojas privengė skandinti ir taip kruvinų nusikaltimų užsakymais slegiamą H. Daktarą, tačiau keliskart pažėrė sunkių kaltinimų Henos klano žemesnio rango vadeivoms E. Abariui-Gogai ir Rolandui Zaveckui-Džempiui.
Ši trijulė kaltinama bene sunkiausiu Daktarų bylos epizodu – 1996-ųjų balandį pakaunėje sušaudyto verslo magnato Sigito Čiapo ir jo vairuotojo dvigubos žmogžudystės organizavimu.
J. Bielskis teigė S. Čiapą pažinojęs kaip verslininką, su juo turėjęs ir bendrų finansinių reikalų. Ikiteisminio tyrimo medžiagą Daktarų byloje sukaupusiems tyrėjams Senelis minėjo, kad vienu metu pas S. Čiapą pirkdavęs lietuviškojo kapitalizmo eros pradžioje tarsi auksu laikytus investicinius čekius.
„Apie S. Čiapo nužudymą sužinojau jau tą pačią dieną, nes tai plačiai buvo komentuojama per televiziją ir spaudą. Žodžiu, visas Kaunas skambėjo, kad Daktarai „užvertė“ S. Čiapą ir jo asmens sargybinį.
Praėjus kelioms dienoms po S. Čiapo nužudymo kalbėjausi su A. Pastuškovu. Jis man atvirai pasakė apie šią „varkę“. Jis man papasakojo, kad šiame nužudyme gerai pasirodė Daktarų jaunimas. Po šio įvykio Džempis tapo savotišku gaujos tėvu. Iš Storo pasakojimo supratau, kad šį nusikaltimą organizavo ir surežisavo E. Abarius“, – Daktarų bylos tyrėjams kalbėjo J. Bielskis.
Kam skirtos mafijos pasakos?
Džempio gynėjos Ingridos Botyrienės paklaustas, ar kada nors pats turėjęs šaunamąjį ginklą, J. Bielskis atsakė: „Per gimtadienį man kažkada draugai padovanojo šautuvą „Winchester“, su kuriuo eidavau medžioti. Po to neturėjau jokių ginklų. Apie juos žinau iš specialių knygų. Bet daugiau nieko nenutuokiu apie juos.“
Galiausiai neapsikentęs viešai paskleistomis Senelio abstrakcijomis, H. Daktaro advokatas K. Ašmys šiuos svarbaus liudytojo parodymus pavadino „pasakėlėmis, skirtomis tiek teismui, tiek Policijos departamentui“.
„Visa tai pasakoju tik dėl to, kad advokatas kada nors savo vaikams galėtų pasekti pasakas“, – išdidžiai atsikirsdamas H. Daktaro advokatui atsakė J. Bielskis.
TIK FAKTAI
Teigiama, kad dar 1968 metais gimtojoje Šilutėje J. Bielskis, būdamas perspektyvus boksininkas, algų dienomis nuošalesnėse vietose tykodavo vietos gyventojų.
J. Bielskiui pralobti ypač padėjo dabar JAV gyvenantis senas jo bičiulis Mėjus Velonskis. Jie susipažino dar 1970-aisiais, kai Kaune siautėjo Daktariukais vadinama gauja. Tais laikais gydytojas A. L. lankydavo ligonius ir J. Bielskiui pranešdavo, kur gyvena turtingi kauniečiai.
Surinkęs duomenis apie pasiturimai gyvenančius miestiečius, J. Bielskis su sėbrais, apsirengę medikų chalatais, eidavo plėšti jų butų. Taip Kaune pasklido legenda apie miesto turtuolius švarinančius ir nežabotu elgesiu garsėjančius Daktariukus.
Dar sovietmečiu Senelis buvo vienas iš nedaugelio Kauno banditų, kuris nevaržomai prie vieno stalo sėdėdavo su aršiai tarpusavyje kariaujančiais vilijampoliečiais bei Žaliakalnio rajono jaunuoliais.
10 dešimtmečio pradžioje vystant privatizacijai, J. Bielskis su keliais nusikaltėliais Šilutėje be jokių trukdžių greitai įsigijo nemažai vertingų objektų.
1998 metais J. Bielskis 50-mečio proga surengė grandiozinę puotą restorane Bačkonyse. Pasakojama, kad į J. Bielskio puotą besirenkančią margaspalvę publiką stebėję kriminalistai buvę priblokšti, kai greta nusikaltėlių transporto priemonių pamatė esą išrikiuotas mašinas su aukščiausiųjų šalies valdininkų institucijų valstybiniais numeriais.
2005 metais sėdėdamas Lukiškių kalėjime J. Bielskis nusprendė bendradarbiauti su senus Kauno gaujų nusikaltimus tiriančiais Kriminalinės policijos biuro pareigūnais.
Būtent jis yra vienas pirmųjų neoficialiai prabilęs apie senas Daktarų gaujos nuodėmes.
Nuo to laiko J. Bielskis yra vienas saugomiausių liudytojų šalyje.
SENIEMS VILIJAMPOLĖS AUTORITETAMS JUOKĄ SUKĖLĖ J. BIELSKIO PAREIŠKIMAI, KAD APIE KAUNO GANGSTERIUS JIS SUŽINODAVĘS TIK IŠ BUVUSIO DRAUGO A. PATUŠKOVO KALBŲ (nuotr. Akist.)
