Laima Rekevičienė
Druskininkuose neseniai atidarytą „Gero skonio krautuvėlė“ netruko pamėgti druskininkiečiai ir miesto svečiai. Ne tik dėl čia siūlomų gardėsių, bet pirmiausia dėl nuoširdaus ir šilto krautuvėlės šeimininkės bendravimo. Varėniškiai Sigita ir Remigijaus Čepuliai, aštuonerius metus praleidę užsienyje, kur sėkmingai klostės vyro, rankinio sporto meistro sportinė karjera, ten įgijo neįkainojamos patirties ir subrandino nuosavo verslo idėją, o jos įgyvendinimui pasirinko Druskininkus. Pirmiausia manė čia tik turėsiantys verslą, tačiau jau po kelių mėnesių apsisprendė – apsigyvens čia kartu s septynerių metų sūnumi Benu ir trejų metukų Meda. Apie šeimos verslo idėjas, užsienyje sukauptą patirtį ir Druskininkuose patirtus įspūdžius kalbėjomės su svetinga krautuvėlės šeimininke Sigita.
– Esate jau ne pirma jauna šeima, kuri verslą kuria Druskininkuose, kodėl pasirinkote šį miestą?
– Druskininkai pasirinkti neatsitiktinai. Mano mamos šaknys čia. Šiame mieste praleidau beveik visą vaikystę. Seneliai gyvena šalia Druskininkų, Neravuose. Atmintyje išliko malonūs prisiminimai, daug draugų nuo vaikystės, jaunystės, o svarbiausia – jaučiu didelę meilę pačiam miestui.
Šeimą sukūriau Varėnoje. Abu su vyru esame varėniškiai. Bet savaitgaliais mus vis tiek visada2008_1030sveciai20012(1) traukdavo į Druskininkus. Čia visada buvo smagu praleisti laiką, pasivaikščioti po miestą.
Druskininkai man yra antras gyvenimo miestas po gimtosios Varėnos. Prisirišimas prie Druskininkų yra natūralus, tai tikrai nėra tarsi iš dangaus nukritusi meilė miestui, kuriame galima praleisti laisvalaikį ar papramogauti. Visą laiką, dar kai kūrėme šeimą ir planavome ateitį, mintys sukosi apie Druskininkus, ne apie Varėną.
Mūsų veiklos mechanizmą įsuko vyro profesija – jis rankininkas, sporto meistras. Visi Remigijaus kontraktai buvo stipriuose klubuose, taigi mums, kaip sportininko šeimai, buvo suteiktos visi gyvenimo patogumai. Nuo to prasidėjo naujas etapas, patirtis, pasaulėžiūra… Už labai daug ką esu dėkinga vyrui. Nors rūpinausi šeima ir tai buvo pagrindinis mano darbas, visada turėjau laiko sau – pertraukų tarp tarp treniruočių ir varžybų metu galėjau pamiršti buitį ir išėjusi į miestą mėgautis aplinka.
Prieš išvykdami į užsienio šalis, šaknis pradėjome leisti Varėnoje, tačiau grįžę po aštuonerių metų į Lietuvą supratome, kad kūrėmės ne tame mieste. Mūsų ateities vizijai ir užsienyje sukauptai patirčiai realizuoti Varėna nebuvo tokia tinkama kaip Druskininkai. Šis miestas mums tiko puikia.
–Ar Druskininkai palankus verslui miestas?
– Manau, kad miestas, kuris gyvena iš turizmo sektoriaus, sulaukia pakankamai klientų, o jie ir yra verslo variklis. Pats Druskininkų kurortas yra labai kosmopolitiškas, judrus, besikeičiantis. Net jeigu čia nebūtumėme ėmęsi verslo, būtume radę nišą savirealizacijai. Druskininkuose žmonių srautas toks intensyvus ir toks įvairus, kad tikrai galima rasti erdvių sau. Žinoma, pirmiausia norėjome išbandyti jėgas nuosavo, kad ir nedidelio, verslo kūrime, o jeigu ne, galime dirbti ir viešajame, ir privačiame sektoriuje. Tiesą sakant, pasitikėjimo savo jėgomis netrūksta. Užsienyje įgijome tikrai daug patirties, matėme įvairios kultūros, esame užmezgę daug kontaktų, turime daug draugų. Sukaupėme visą žinių bagažą ir parvežėme čia.
– Ar sunku buvo rasti Druskininkuose vietą, tinkamą Jūsų idėjos – jaukios šeimyninės krautuvėlės –realizavimui?
– Tikrai buvo labai sunku. Idėją brandinome ilgai, tačiau patalpų Druskininkuose pradėjome ieškoti prieš tris metus. Įdėmiai skaitėme skelbimus, grįžę atostogų ar savaitgaliui, nuolat sukdavome čia ratus. Žiūrėdavome – gal kur jau užskleistos užuolaidos ar žaliuzės, gal patalpos nuomojamos?
Buvome ir kitą vietą nusižiūrėję, nes supratome, kad reikia kurtis Lietuvoje. Vyro patirtosIMG_0004(1) traumos jam jau neleidžia sportuoti pilnu pajėgumu. Be to, šiemet Benas jau pradėjo lankyti pirmąją klasę, šeimai reikia stabilumo.
Ir štai – laimingas sutapimas. Nusižiūrėtosios patalpos priklausė tam pačiam šeimininkui, kaip ir šios, kuriose esame dabar. Jis ir pasiūlė mums patogesnę vietą verslui. Reikėjo tik palaukti, kol baigsis pastato renovacija.
Kol vyko patalpų remontas, turėjome laiko pasidomėti, kas galės mums tiekti produkciją, mezgėme kontaktus su tiekėjais. Be to, įrengiant patalpas, ir patys nemažai darbo įdėjome. Šeimininkų prašėme, kad būtų įrengtos lubos ir grindys, o vidaus interjeru rūpinomės patys. Patys prijaučiame statyboms, o interjero kūrimui aš pati jaučiu ypatingą silpnybę.
– Patirties sėmėtės užsienyje? Kurioje iš šalių gavote daugiausia peno būsimam savo verslui?
– Būnant užsienyje, visuomet kirbėjo mintis, įgyti žinių, ,kuo daugiau pamatyti. Viskas vyko labai natūraliai. Pirmieji du metai buvo Islandijoje. Tačiau tada dar buvome labai jauni, neturėjome vaikų, todėl, būdami ten tiesiog stengėmės dirbti, užsidirbti, daug bendrauti, pamatyti pačią šalį.
O būdami Ispanijos mieste Tolede, jau pradėjome svajoti apie savą verslą. Toledas – labai gražus miestas centrinėje Ispanijoje, Kastilijoje, prie Tacho upės, 70 km į pietus nuo Madrido. Jis yra vienas svarbiausių istorinių ir kultūrinių Ispanijos centrų, dėl savo kultūrinės, istorinės ir architektūrinės reikšmės įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Mieste mus žavėjo unikali architektūra, ji sutraukia ten būrius turistų. Man labai patinka tos siauros gatvelės, mažos šeimyninės kavinės, maži restoranėliai, mažos parduotuvės. Ten dirba ištisos dinastijos, viskas paveldima iš kartos į kartą. Žiūrint į tą šeimos verslą, ir gimė mintis patiems to imtis.
Ispanija 186Ispanijoje paties šeimininko darbo indėlis yra labai didelis. Visi dirba kartu – ir šeimininkai, ir samdyti darbuotojai. Niekas nesigėdija jokio darbo. Ir pats savininkas gali griebti šluotą ir iššluoti patalpą, plauti indus, nešioti dėžes. Lietuvoje direktorius pats jau ne kiekvieną darbą dirba…
Savo krautuvėlėje mes taip pat dirbame visus darbus. Tiesa, jau turime darbuotoją – kad turėtumėme galimybę patys pailsėti. Beje, šiuo metu vyksta mūsų intensyvus buitinis persikraustymas, beliko paskutiniai daiktai, visa kita jau paruošta. Sūnus nuo pirmadienio žygiuoja į „Atgimimo“ mokyklą – nuo šiol mes jau abiejomis kojomis Druskininkuose.
– Esate vadybininkė, tai tarsi nesusijusi su maisto sritimi profesija? Kodėl būtent maisto krautuvėlė?
– Todėl, kad valgymo kultūra yra svarbi, maistas sieja žmones, prie stalo atsiranda daug bendrumo. Komunikacija yra atviresnė. Ispanijoje pamatėme ir tą stiprųjį šeimos ryšį. Kaimynų, bendradarbių labai paprastą ir šiltą bendravimą. Ispanijoje anūkus augina seneliai, ten nėra ilgų motinystės atostogų. Todėl šeima dar labiau sutvirtėja, nuolat bendrauja kelios kartos.
Pamatę tą gražų Ispanijos pavyzdį, pradėjome brandinti idėją apie nedidelę maisto krautuvėlę, nors iki tol nieko bendro nei patys, nei mūsų tėvų šeimos su su šia sfera neturėjome. Patiems reikėjo pažinti maisto kultūrą, daug mokytis. Žinoma, kol kas dar tik braidome šio verslo pakrantėmis, didysis vandenynas mums dar tik horizonte. Mokomės kiekvieną darbo dieną.
– Kai sumanėte atidaryti „Gero skonio krautuvėlę“, ar buvo sunku apsispręsti, kuo prekiausite?
– Tikrai nebuvo sunku. Pirmiausia pamatėme nišą – mieste nebuvo parduotuvės, kurioje prekiaujama kokybišku šviežiu pilstomu alumi. Žinojome, kad krautuvėlėje tikrai bus ispaniško maisto, vėliau atsirado ir itališkų produktų. Prekiaujame ir vietiniais dzūkiškais, kitų šalies gamintojų gaminiais.
Man labai patinka itališkas ir ispaniškas maistas. Smagu, kad savo pirkėjams galime pateikti kokybiškų šių šalių produktų. Džiugu, kad susipažinome su buvusia druskininkiete Vaida, kuri yra itališkų produktų žinovė, Kaune turi savo įmonę. Ji duoda vertingų patarimų, iš jos semiuosi žinių ir patirties.
Dabar labai svajojame be tarpininkų vežti maistą iš įvairių šalių. Norėčiau, kad mes patys tiesiogiai važiuotume į tas gamyklėles, mažus ūkelius, ten viską pamatytumėme savo akimis ir ieškotumėme kokybiškų ir skanių produktų.
– Atidarę krautuvėlę Druskininkuose, netrukote čia apsigyventi…
– Pradėję čia verslą, nutarėme kardinaliai keisti gyvenimą ir kraustytis į Druskininkus. Grįžę iš užsienio ne iš karto apsisprendėme čia gyventi . Iš pradžių keletą mėnesių po darbo važiuodavau į Varėną – ten laukė vaikai. Kai pamatėme, kad neblogai sekasi, nutarėme rinktis sėslesnį gyvenimą Druskininkuose. Taigi keičiame būstą.
– Kaip mezgasi kontaktai su druskininkiečiais?
– Susipažįstame čia, savo krautuvėlėje. Sutvirtėjo ir iki šiol buvę ryšiai. Žinoma, čia yra ir giminių ratas. Užmezgėme daug pažinčių, turime ir naujų draugų. Daugelis klientų yra labai įdomūs pašnekovai, todėl darbe laikas neprailgsta. Pastebėjome, kad pirkėjams tikrai malonu, kai aptarnauja pats šeimininkas, su jais nuoširdžiai bendrauja. Tikrai labai svarbus asmeninis kontaktas. Beje, dar prieš pradėdami verslą žinojome, kad bus labai svarbu daug dirbti patiems.
Iš pradžių nebuvo lengva. Tai ne biuras, kai baigęs darbą ir uždaręs duris gali pamiršti darbo rūpesčius. Tai prekybos vieta, į kurią žmogus turi teisę ateiti tik pasižvalgyti, o kartais (kaip būdinga lietuviams) dar ir savo blogas emocijas išsakyti. Darbas su žmonėmis tikrai nėra paprastas ir lengvas, bet kuris žmogus tai patvirtins. Buvo kiek sunku tuos kantrybės šarvus augintis, bet pavyko. Išmokau blogų emocijų nebesugerti. Mums tikrai dar yra kur tobulėti. Manau, kad pripažinti trūkumas nėra silpnybė, tai niša progresui. Jeigu žinau, kad kurioje nors srityje žmogus už mane daugiau supranta, nesivaržau paklausti jo patarimo. Paprastai tariant – nereikia išradinėti dviračio, jei jis jau išrastas.
– Kaip jus pasitiko Druskininkai?
– Jau buvome įpratę pasivaikščioti po Druskininkus, lankytis kavinėse, parduotuvėse, sutikti tuo pačius žmones. Viskas taip ir liko. Tik pažinčių padaugėjo, todėl eidami gatve jau turime daugiau su kuo sveikintis. Tai tikrai malonu. Dabar, tiesa, daugiau laiko praleidžiame užsidarę krautuvėlėje.
Labai smagu, kad klientai tikrai draugiški, geranoriški. Tarkime, reikėjo užrašyti vaikus į mokyklą ir darželį, bičiuliai iš karto rekomendavo ne tik mokyklą ir darželį, bet ir mokytoją, auklėtoją. Jais pasitikime. Atidarant įmonę, jokių biurokratinių kliūčių Druskininkuose neiškilo. Tiesiog reikėjo išlaukti, kol bus suteikta licencija prekiauti alkoholiu. Kvalifikuotų patarimų ir pagalbos sulaukėme iš Maisto ir veterinarijos tarnybos, mokesčių inspekcijos, „Sodros“ specialistų – jie pasakė daug ypač svarbių dalykų, akcentavo, į ką reikia kreipti didžiausią dėmesį.
– Druskininkai garsūs pramogų įvairove, ar esate jas išmėginę?
– Tiesą sakant, pramogoms šiuo metu skiriame mažiausiai laiko. Beveik viską mieste esame išmėginę anksčiau. Tiesa, dar nebuvome naujai atidarytuose objektuose, juos dar aplankysime. Iki šiol dažniausiai atvykdavome pas mano senelius, todėl svarbiausia būdavo susitikti su giminėmis, pabendrauti.
Dabar, kai esame čia, patys daugiau svečių sulaukiame. Maloniausia mums pasivaikščioti. Mūsų svečius Druskininkai žavi besitęsiančiu mišku, smagu, kad patį miestą supa pušynai, aplinkui natūrali gamta, mineralinis vanduo. Mūsų bičiuliams, kurių sulaukiame, patinka išvystytas turizmo sektorius.
– Kokiomis vertybėmis vadovaujatės versle? Kaip sekasi bendrauti su Druskininkų verslininkais?
– Mes ėmėmės verslo, kokio čia dar nebuvo, taigi mes verslininkams – ne konkurentai. Mūsų manymu, pirmiausia reikia galvoti apie save, stengtis pritraukti savo klientą ir jį išlaikyti, nustebinti, patiems progresuoti. Aš asmeniškai esu už sveiką konkurenciją, kuri verčia pasitempti, tobulėti, neužmigti ant laurų. Mes stengiamės į viską žiūrėti kuo paprasčiau. Sveika apsidairyti, kas vyksta aplinkui, bet tuo remtis mums dar anksti.
Gyvenime mes puoselėjame paprastas žemiškas vertybes – nuoširdumą, paprastumą, bendravimą, draugystę. Mūsų gyvenime labai svarbi šeima. Turime labai gerų draugų, su kuriais bendraujame dar nuo darželio ir mokyklos.
– Iš kur tiek optimizmo ir pozityvumo?
– Dabar gyvenimas klostosi taip, kaip ir norėjome. Vyras tikrai daug jėgų ir sveikatos paaukojo sportui, kad mūsų šeima turėtų šias galimybes. Besikeičiančios šalys, žmonės, lėktuvai, lagaminai, dabar sugulė į prisiminimus. Darbar gyvename visai kitaip ir viską iš naujo dėliojamės. O optimizmą ir pozityvumą lemia pasitenkinimas ta veikla, kurios ėmėmės, žmonėmis, su kuriais bendraujame.
