Kodėl pasirinkote gydytojo profesiją?
10 klasėje nusprendžiau, kad noriu padėti žmonėms. Pradėjau mokytis papildomai biologijos, o ji man patiko, lankiau jaunųjų medikų būrelį, į jį įsijaučiau ir sugalvojau, kad noriu būti gydytojas. Tėvai šį sprendimą palaikė. Šeimos gydytojo specialybę pasirinkau, nes tai įvairiapusiškiausia, dinamiškiausia, daugiausiai dėmesio reikalaujanti specialybė, galima padėti žmogui, o kai yra laiko, galima užsiimti ir ligų prevencija, skatinti pacientus gyventi sveikiau.
Ar buvo akimirkų, kai gailėjotės dėl šito pasirinkimo?
Tris kartus per studijas norėjau mesti mokslus. Buvo momentų, kai buvo emociškai per sunku, nemokėjau susikaupti, susidėlioti darbotvarkės, kildavo didelis nerimas. Tuo metu buvo sunkus periodas, bet kai jis baigėsi, viskas vėl smagu pasidarė. Tada mane palaikė tėvai, sakydami: „kai baigsi studijas, galėsi būti, kuo nori, turėsi teisę rinktis“.
Viena mano pažįstama studijuoja rezidentūroje ir sako, kad ten yra apsčiai problemų: važiuodami stažuotis, rezidentai turi imti neapmokamas atostogas, nors oficialiai turi būti skiriamos penkios dienos stažuotei, kurios dar turi būti apmokamos; už naktinius budėjimus rezidentai tegauna 4 eurus. Ar tai tiesa?
Taip. Na, aš tiksliai nežinau, ar 4 eurai, nes šeimos gydytojams reikėjo budėti gal tik kelis kartus, bet pajamų atžvilgiu tikrai nepasijautė, kad tas budėjimas kažkaip prisidėtų prie algos. Už tą budėjimą rezidentai gauna daug mažiau, nei galėtų gauti gydytojai. Nežinau, ar tai yra teisėta pagal įstatymus, bet morališkai tai nelabai teisėta, nes darbas yra darbas.
Visgi rezidento stipendija yra nebloga. Tuo metu, kai aš mokiausi, o aš baigiau 2014 metų birželį, ji siekė maždaug 2200 litų, tai yra 637 eurai. Rezidentu būti apsimoka, kitaip nei gydytoju. Kai kuriais atvejais gydytojas gauna mažiau nei rezidentas. Pavyzdžiui, Dainavos poliklinika siūlo vieną etatą šeimos gydytojui už 570 eurų, ir dar čia neaišku, ar tai yra atlyginimas į rankas.
Šeimos gydytojo apmokėjimas priklauso nuo to, kiek pas jį prirašyta pacientų. Tas, pas kurį labai daug pacientų prirašyta, logiškai turėtų gauti daugiau, plius dar įeina visokios skatinamosios prevencinės programos ir pan.
Jeigu gydytojai skelbtų streiką dėl mažų atlyginimų, ar prisijungtumėte?
Į streiką aš galėčiau jungtis iš pagarbos kitiems gydytojams. Aš asmeniškai savo atlygiu šioje poliklinikoje esu patenkintas, bet dėl kitų šeimos gydytojų – taip. Daugumos jų darbas neįvertinamas, yra per didelis krūvis, o kai kurie pacientai dar rodo nepagarbą. Norėtųsi, kad pacientai elgtųsi kaip su žmogumi, kuris gali padėti, o ne būtų nurodinėjantys ir duris spardantys.
O jums buvo, kad duris spardė?
Ne, mums centre pavyksta ramiai susitarti, nors konfliktų būna kaip ir visur.
Dėl ko dažniausiai kyla konfliktai?
Dažniausiai dėl to, kad pacientai turi laukti, nes prieš juos ateina „ekstra“ pacientų, kuriuos reikia tą pačią dieną priimti, tai tada kiti turi laukti, kartais ir valandą. Taip pat pacientai pyksta, kad būna sunku užsirašyti.
Kiek jums priskirta pacientų?
Man – 540 , bet aš dirbu pusė etato, tris valandas per dieną. Mūsų gydytojo, dirbančio visu etatu, didžiausias pacientų skaičius yra 1100, tačiau kitose įstaigose, didesnėse poliklinikose, pacientų skaičius gali svyruoti nuo 1400 iki 2000, bet tai jau nebėra vienas etatas, gali būti ir daugiau.
Kiek laiko skiriat vienam pacientui?
Standartiškai mūsų įstaigoje skiriama 20 minučių vienam pacientui, aš dažnai tiek ir turiu, bet kiti gydytojai, pas kuriuos ateina daugiau pacientų, nei numatyta, gali skirti daugių daugiausia 7 minutes. Kai turiu laiko, su kai kuriais pacientais kalbu, ką daryti, kad išvengtų ligų. Patariu saikingai vartoti alkoholį, nerūkyti, būti fiziškai aktyviems – aptariame, koks fizinis aktyvumas jiems tiktų, aptariame mitybą, kad reikėtų vartoti mažiau gyvulinių riebalų, daugiau daržovių, su kai kuriais pacientais pasikalbame apie emocinę būseną, kartais rekomenduoju jiems knygas ar kitą medžiagą paskaityti, susijusią su streso mažinimu.
Prieš mūsų interviu sakėte, kad gydytojo darbas neįvertinamas. Kodėl taip galvojate?
Kalbant ne apie savo darbą, bet apie bendrą situaciją, šeimos gydytojo apmokėjimo rodiklis yra per mažas, lyginant su jo patiriamu krūviu. Čia juk mokantis investuota 9-neri metai. Gydytojo specialybė atsakinga. Daug gydytojų yra perdegę, dėl per didelio darbo krūvio, jie gali skirti mažiau dėmesio pacientui, gali atsirasti klaidų. Jei ilgą laiką dirbi sąlygose, kuriose nelabai malonu dirbti, natūralu, kad pats pasidarysi nemalonus.
Be to, dalis pacientų negerbia gydytojų. Nors man su tuo neteko susidurti, bet mano ilgametę patirtį turintys kolegos pasakoja ne vieną istoriją, kaip pacientai reikalauja ir kaip nėra linkę bendradarbiauti. Pacientams kažkodėl atrodo, kad šeimos gydytojas yra tik siuntimų rašinėtojas, kad jis pats nieko neišmano, nesugeba gydyti. Apie visus pacientus to pasakyti negalima, bet dalis tokių tikrai yra, su jais ir sunkiausia.
O kokia situacija su kyšiais? Ar jums yra siūlę?
Esu girdėjęs, kad už siuntimus ir vaistų išrašymą siūlomi kyšiai. Mano atveju, yra žmonių, kurie pradžioje mano darbo norėdavo duoti kyšius. Jie duodavo 10-20 litų ir sakydavo „čia jums“. Tada nesupranti, ką su tuo turėtum daryti. Esame apsipykę dėl to su pacientais, bet kitą kartą jie jau nebesiūlo tų pinigų. Taip elgėsi vyresni pacientai – nė vienas jaunas žmogus nėra pagalvojęs, kad kažką reikia atnešti arba duoti.
O kaip yra su dovanomis?
Yra pacientų, kurie prieš šventes sugalvoja atnešti dovanų, bet tik kokie keli. Tokiu atveju jie eidami pro šalį, užeina, pasveikina su Kalėdomis. Privačioje struktūroje gali priimti bet kokias dovanas, o, kai susiduriame su valstybinėmis įstaigomis, dovanos įgauna iškreiptą prasmę. Iš kai kurių pacientų dovanų išvis nepriimu, nes, pavyzdžiui, būna, kad atneša alkoholį, o aš negeriu. Saldainiai ir alkoholis – pagrindinės dovanos, bet ir saldainių dažnai atsisakau, nes kur aš juos dėsiu? Dažnai tai nebūna aukštos kokybės saldumynai, bet kita vertus, kiekvienas žmogus, jei labai nori atsidėkoti, tai daro pagal savo išgales.
Sakykit, kas jūsų profesijoje sunkiausa?
Sunkiausia, kai stengiesi, kažką darai, o pacientas nesveiksta. Šeimos gydytojų sritis labai plati, tad ne visada atpažįsti ligos simptomus. Tada pasikviečiame kolegas arba siunčiame tirtis toliau. Dar skaudu yra, kai miršta pacientas. Sunkus yra ir darbo krūvis: gripo sezono metu vietoj įprastų 9 pacientų per dieną turėdavau 18 (nors tai ir nėra labai daug). Kitose poliklinikose šeimos gydytojams tenka priimti 50-70 pacientų per dieną.
O kas maloniausia?
Maloniausia – kai atrandam bendrą kalbą su pacientu, kai jis pats stengiasi daryti ir jam pasiseka: pavyzdžiui, keičia gyvenimo būdą ir pamato, kad šitas dalykas visai veikia.
Ar esate galvojęs apie emigraciją?
Nesu, man patinka Lietuvoje, čia yra labai daug ką nuveikti. Jeigu visi jauni gydytojai išvažiuos, kas liks sistemoje? Sustabarėję, užsikonservavę gydytojai – juokauju, bet iš tikro emigruoti nenoriu.
Kaip, jūsų nuomone, reikėtų keisti sveikatos apsaugos sistemą?
Reikėtų krūvį kitaip paskirstyti gydytojams. Kita vertus, gydytojų atlyginimus reiktų skaičiuoti ne nuo jiems priskirtų pacientų skaičiaus, nes tada jie nebūtų suinteresuoti priimti mažiau pacientų. Dar reikėtų, kad būtų įvestas bent simbolinis apsilankymo mokestis, pavyzdžiui, 1 euro, nes kartais pas gydytojus žmonės ateina tiesiog pasišnekėti. Žmonės nori pakalbėti, papasakoja, kaip jų anūkai nebelanko ir panašiai.
Dar vienas dalykas – atlyginimai. Gydytojai turėtų uždirbti bent dvigubai daugiau nei vidutinis šalies atlyginimas (šiuo metu jis yra 569 eurai). Aišku, reikėtų kelti algas ir mokytojams, ir policininkams – visiems žmonėms, kurie saugo ir ugdo. Tai yra normalus darbas, ateini, dirbi ir turi gauti atlyginimą.
Savo darbu aš esu patenkintas, tačiau, kalbant apie kitus kolegas, norėtųsi, kad būtų kitaip – geriau.
