Aukščiausiai iškilusių Lietuvos politikų gretose – ne viena šeima. Vienus, kaip Rūtą Rutkelytę ir Kęstutį Glavecką, gyvenimas suvedė parlamento posėdžių salėje, kiti, kaip Ingrida ir Arūnas Valinskai, atėjo kartu, treti paskui save atsiveda sūnus ar žmonas. Jų artimieji, pavyzdžiui, Živilė Pinskuvienė ir Andrius Kupčinskas, savivaldybių tarybų nariai ar net merai. Vieni traukiasi, kiti užima jų vietas. Pastaruosiuose rinkimuose į Seimą taip pat dalyvaus ne vienas „šeiminis duetas“ .
Pasaulyje tokių pavyzdžių taip pat yra. Pakanka prisiminti JAV prezidentą Bilą Klintoną ir jo sutuoktinę – dabartinę JAV valstybės sekretorę Hilari Klinton, kuri į aktyvią politinę veiklą įsitraukė po to, kai baigėsi jos, kaip pirmosios šalies ponios „kadencija“, ar legendinę Indijos Gandhi šeimą, kurios net kelios kartos aktyviai dalyvauja politikoje. Vis dėlto politikų šeima – greičiau išimtis negu taisyklė.
Vieni tvirtina, kad tokia „šeiminė ranga“ savaime suprantamas dalykas, kiti nerimauja, kad politika tampa šeimos verslu. Kai kada politologai primena, kad tai kvepia protegavimu, bet jiems patiems tai atrodo normalu.
Kas atveda ir suveda?
„Ačiū dievui, buvome vienoje koalicijoje, nors ir skirtingose partijose, todėl mūsų keliai nesikryžiavo ir komplikacijų dėl „šeiminių–darbinių santykių“ nepatyrėme. Jeigu būtume buvo skirtingose barikadų pusėse, būtų gerokai sudėtingiau“, – atvirai prisipažino parlamentarė Rūta Rutkelytė (TS-LKD), savo sutuoktinį liberalą Kęstutį Glavecką sutikusi ne kur kitur, o Seimo salėje.
Nepaisant to, pripažįsta moteris, tam tikrų nepatogumų būta. Ji mielai būtų dirbusi Seimo Biudžeto ir finansų komitete, tačiau frakcijai teko ieškoti kito kandidato, kadangi jos vyras vadovauja šiam komitetui.
Fakto, kad yra skirtingų partijų nariai, nesureikšmina ir kauniečiai broliai Garbaravičiai. Arvydas – buvęs Kauno apskrities viršininko pavaduotojas, Kauno miesto meras, o dabar – antrojo pagal dydį Lietuvos miesto savivaldybės tarybos narys, darbuojasi Liberalų ir centro sąjungos gretose. Jaunesnysis Ramūnas, Kauno miesto savivaldybės tarybos nario mandatą 2004 metais iškeitęs į Seimo nario mandatą – į parlamentą pateko kaip Tėvynės sąjungos (TS-LKD) narys. Tiesa, dabar didžiojoje politikoje jo pavardės nesigirdi.
„Mes nekovojame tarpusavyje. Mes nagrinėjame įvairius klausimus, ir iš savo varpinės žiūrėdami vertiname procesus pakankamai kritiškai. Neidealizuojame nei vienos partijos, nei vienos frakcijos. Jokių pasidalinimų nėra“, – Balsas.lt sakė Arvydas Garbaravičius.
Paklaustas, ar ketina sekti brolio pėdomis, jis sakė, kad šiuose rinkimuose į Seimą nedalyvauja.
„Kaip bus ateityje – nežinau. Vaikai politika kol kas domisi tik tiek, kiek tai susiję su šeimos nariais. o brolis, mano nuomone, jau sotus politikos“.
Į didžiąją politiką Darbo partijos sąraše šių metų Seimo rinkimuose žengiantys brolis ir sesuo – Sergejus ir Larisa Dmitrijevai – artimos giminystės fakto siūlo nesureikšminti – esą jie tokie ne pirmi ir ne paskutiniai. Juo labiau, kad tai – ne jų pačių sprendimas.
„Pusė Seimo sėdi giminaičiai – ir sūnūs, ir žmonos. Nieko blogo aš tame nematau“, – Balsas.lt sakė Lietuvos rusų sąjungos pirmininkas S. Dmitrijevas.
„Mes jau 17 metų politikoje ir mūsų tikslas – atstovauti savo tautiečių, Lietuvos piliečių interesus. Mes derėjomės su skirtingomis partijomis, analizavome jų programas, ar jos atspindi ir mūsų interesus. O kai sutarėme, kad Darbo partijos sąraše bus du mūsų atstovai, ne mes su broliu, o Lietuvos rusų sąjunga nusprendė, ką deleguoti“, – pridūrė šios sąjungos atsakingoji sekretorė L. Dmitrijeva.
Dinastija – geras žodis
„Tai šeimos įtaka. Politika visą laiką buvo greta manęs. Mano tėvas anksčiau buvo Šiaulių miesto tarybos narys, o aš nuo 16 metų aktyviai dalyvavau jaunimo organizacijų veikloje“, – prisipažino Tvarkos ir teisingumo partijos frakcijos narys Andrius Mazuronis, pastarąją kadenciją Seime dirbantis kartu su tėvu Valentinu.
Jaunojo politiko teigimu, dinastijos čia neturėtų stebinti, bet skirtingai nuo kai kurių kitų sričių, paprasčiausiai būti paskirtas į tam tikras pareigas čia negali: žmonės vertina ne tai, kas kieno tėvas, sūnus, vyras ar žmona, bet tai, kaip atstovaujami jų interesai.
„Juk ir tėvai gydytojai, ir teisininkai vaikams padaro įtaką. A. Sabonio du sūnūs už Lietuvos rinktinę žaidžia, versle sūnūs perima tėvo įmonę – tai natūralus ir sveikintinas dalykas. O politika yra tokia sritis, kur tavęs niekas negali paskirti. Žmonės tave arba išrenka, arba neišrenka. Jeigu žmonės nerenka, gali norėti kiek nori, bet nieko nepadarysi“, – aiškino A. Mazuronis ir pridūrė: „Svarbiausia, kad per ketverius metus žmonėms nereikėtų gėdytis, kad jie už tave balsavo“.
Nesitikėjo būti išrinkta
Nedaug betrūko, kad ketverių metų kadenciją baigiančiame Seime būtų dirbusi dar viena šeima. Su A. Valinsko Tautos prisikėlimo partija į Seimą buvo išrinktas ne tik Dainius Budrys, bet ir jo žmona, žinoma radijo ir televizijos laidų vedėja Daiva Tamošiūnaitė Budrė. Tačiau moteris, kurią iš paskutinės pozicijos sąraše rinkėjai kilstelėjo net į 11 vietą, nusprendė pasirinkti ne politiką, o šeimą.
„Aš nemaniau, kad būsiu išrinkta. Palaikiau savo komandą, tautos prisikėlimo idėją, tačiau nesitikėjau, kad pelnysiu tokį rinkėjų pasitikėjimą. Bet visų kitų vaikai jau buvo paūgėję, o mums reikėjo galvoti, kaip tą vaikelį išleisti į pirmąją klasę. Todėl aš pasirinkau šeimą. Jaučiuosi įvykdžiusi savo pagrindinę – mamos pareigą, kurią laikau labai prasminga. Jeigu aš būčiau ėjusi į Seimą, mūsų namuose dabar gyventų auklė“, – prieš beveik ketverius metus priimtą sprendimą aiškino D. Tamošiūnaitė.
„Tikrai neplanavome, kad abu būsime išrinkti, ir labai džiaugiuosi Daivos sprendimu. Aš dėkingas žmonai, kad ji liko namuose, o aš grįžęs į jaukius namus jaučiu jos šilumą“, – nė nebando slėpti esąs patenkintas jos vyras Seimo narys D. Budrys.
Tačiau pati D. Tamošiūnaitė Budrė anaiptol neatmeta galimybės ateityje dar kartą šturmuoti Seimą.
„Dabar nedalyvauju, bet dar po kelerių metų mūsų mažajai bus jau 14. Ką gali žinoti, kaip bus, kai ji paaugs, nes netoli nuo politikos esu ir dabar – pastaruosius ketverius metus mūsų namuose jos netrūksta“ .
Skirtingi „šeimyniniai duetai“
Paklaustas, kaip vertina „šeimyninius duetus“ politikoje, vos netapęs vienu iš jų D. Budrys atkreipė dėmesį, kad bendro vardiklio nėra ir negali būti.
„Kiekvienas atvejis kitoks. Tarkime, vyresnysis ir jaunesnysis Mazuroniai. Andrius labai gražiai „įsipiešė“ į politiką. Ir Arūnas Valinskas labai puikiai pritapo, o štai Inga (A. Valinsko žmona dainininkė, laidų ir renginių vedėja Ingrida Valinskienė) manau, būtų jautusis ženkliai geriau, jeigu būtų likusi meno žmogumi. Kita vertus, labai gerbiu jos apsisprendimą palaikyti vyrą, bet abejoju, ar ji save realizavo kaip politikė, ar ji tikrai jaučiasi esanti politikė. Manau, ji džiaugiasi, kad pagaliau galės sugrįžti į televiziją, į sceną“, – atviravo D. Budrys.
Jis teigia manąs kad jei žmonės suranda vienas kitą būdami politikoje ir nusprendžia kurti šeimą, „jei abu tuo gyvena, politikoje jiems kartu ženkliai lengviau – kaip ir bet kurios kitos profesijos atstovams“, sukūrusiems šeimą.
Jam pritaria ir R. Rutkelytė. Moteris primena, kad šeimą kuria panašų požiūrį į gyvenimą, panašius tikslus ir pomėgius turintys žmonės. Net jei vienas iš jų kurį laiką aktyviai nedalyvauja politikoje, nuo jos nenutolsta. Pavyzdys Artūras Zuokas ir Agnė Zuokienė. Bet vertinti kiekvieną tokią porą ar tėvų ir vaikų „tandemą“ reikia individualiai.
„Jeigu sutuoktinis nori imtis aktyvios veiklos, negali jam uždrausti. Ar žmogus tam tinkamas, parodys jo darbai. Tas pats kaip versle ar kurioje kitoje srityje. Tik tam einančiam iš paskos reikėtų apsvarstyti visus „už“ ir „prieš“ – pakliūsi į kokią nors kryžminę ugnį ar nepakliūsi. O toliau jau rinkėjų sprendimas. Manau, jie nesiremiama sutuoktinio pasiekimais balsuodami už kitą tos pačios šeimos narį“, – dalijosi mintimis R. Rutkelytė.
Geriausiai patars savas
Patyręs savas žmogus Seime besiplunksnuojančiam politikui tik į naudą, įsitikinęs A. Mazuronis. Anot jo, politika toks dalykas, kad jeigu sulauki iš ko nors patarimo, „vargu bau ten kas nors gero yra, o iš tėvo sulaukiu tikrai nuoširdaus patarimo“. Tačiau jis neigia, kad tėvo įtaka didelė.
„Tarpusavyje pasikonsultuojame, pasitariame, bet kaip kiekvienam atrodo, taip ir sprendžiame. Visiškai jokios tėvo įtakos nejaučiu. Jaučiu tik pagalbą“, – tvirtino A. Mazuronis.
Paklaustas, ar kas nors nebandė įžvelgti „šeiminės rangos“, jaunasis politikas pripažino:
„Buvo bandymų kaltinti, kad nevykusį vaiką tėvas paėmė ir už ausų ištempė, bet aš tai vertinu kaip nekonstruktyvią, neargumentuotą diskusiją. Visada yra ne tik gero linkinčių, bet ir blogo, yra palaikančių, yra pavydinčių“, – nesureikšminantis neigiamų vertinimų tvirtina A. Mazuronis.
Neikite į Seimą užsidirbti
„Dinastija nėra blogas žodis, kai kalbame apie profesiją. Bet ir medicinoje, ir politikoje neužtenka to, kad kažkas yra tavo brolis, žmona ar sūnus – jis turi būti tam pasiruošęs“, – pritaria ir L. Dmitrijeva.
„Turi būti ne tik pašaukimas, bet ir noras ką nors duoti kitiems. Kai išgirstu, kad dalis žmonių eina uždarbiauti į Seimą, man darosi baisu. Reikia pirmiausia išauginti ožką, o tik paskui, priklausomai nuo to, ką aš tai ožkai įdėjau – šieno ar kokio kito maisto, jau galiu į kažką pretenduoti“, – Balsas.lt sakė Lietuvos rusų sąjungos atstovė.
Paklaustas apie „klanus“ politikoje ir kodėl į ją einama šeimomis, A. Garbaravičius sakė, kad ankstesniais laikais šeima didžiuodavosi, jeigu, pavyzdžiui, senelio mediko pėdomis sekdavo vaikai ir anūkai, bet „šiais laikais, jeigu mano tėvas buvo diplomuotas energetikas, o aš dirbau Energetikos institute, madinga padaryti iš to „mafiją“. Po pauzės jis pridūrė: „Panašu, kad politika XXI amžiuje jau tampa verslu.“
„Aš negaliu pasakyti, kad iš gero, sotaus ramaus gyvenimo kuris nors tėvas bandytų įtraukti į politiką savo vaiką arba žmoną. Netikiu. Ketverius metus tu dirbi uždaroje erdvėje ir iškrenti iš gyvenimo. Po vienos ar dviejų kadencijų ten tiek subirusių gyvenimų, tik retas vėliau sugeba prisitaikyti. Todėl jeigu jau tėvas vedasi ten sūnų, turi prisiimti didelę atsakomybę. Ir ačiū dievui, kad gyvenimas neprivertė mūsų maitintis iš politikos“, – pareiškė A. Garbaravičius.
Politika – šeimos verslas?
Politologo Antano Kulakausko teigimu, kaip yra medikų, pedagogų, verslininkų šeimos, taip gali būti ir politikų šeimos. Jam keisčiau, kai anksčiau toli nuo politikos buvę žmonės staiga nusprendžia jos imtis. „Šeimyninis žiūrėjimas“ į Seimą, anot A. Kulakausko, būdingas tam tikro mentaliteto žmonėms.
„Jeigu vyras neina, eina žmona. Motyvai gali būti skirtingi, bet galima spėti, kad kai kas į politiką žiūri kaip į šeimyninį verslą. O politinis verslas greičiausiai susijęs ir su ūkiniu verslu. Vienas parlamentaras, ypač neužimantis aukšto posto, paveikti viso Seimo sprendimų savo šeimyninio verslo naudai negali, bet ne paslaptis, kad Seimo nariai turi įvairių ryšių, valdžios kabinetai – vyriausybės, savivaldybių – jiems daug lengviau atsidaro“, – svarsto jis ir priduria, kad politikų „šeimyninės rangos“ vienareikšmiškai vertinti negalima.
„Keistai atrodo, kai nebuvo nebuvo, ir staiga „išlipa“. Taip pat keista, kai vienos partijos vadovas įtrauktas į sąrašus, tačiau pats skelbia, kad į Seimą neis. Kam sąraše būti, jeigu neini? Gal vieno kito žinios neišgirdusio durniaus balso savo sąrašui tikisi? Bet nenorėčiau moralizuoti, reikėtų gilintis į kiekvieną konkretų atvejį“, – Balsas.lt sakė A. Kulakauskas.
Jei nebūtų Petro, nebūtų ir Zosės
Politologas Kęstutis Girnius siūlo skirti politikus, kurie šeimas sukūrė būtent politikos „supiršti“, ir tuos, kurie paskui save traukia politikos Olimpe dar nespėjusius apsiplunksnuoti šeimos narius – vyrus, žmonas, vaikus.
„Nematau nieko bloga, jei du jau subrendę politikai susituokia. Nemanau, kad kuris nors tokiu atveju turėtų pasitraukti. Bet kai žinomo politiko vaikai ateina į didžiąją politiką ir gana greitai pradeda kilti karjeros laiptais dėl šeimyninių ryšių, arba kai esi politikos mokinukas ir susituokęs staiga pakyli į viršūnes – aš iš dalies tai laikau nepotizmu (Nepotizmas (angl. nepotism) – tarnybinės padėties naudojimas giminėms ar draugams proteguoti, red. past.). O tai – neigiama tendencija, kurios demokratinė valstybė turėtų vengti“, – Balsas.lt sakė K. Girnius.
Anot politologo, jeigu kai kurios moterys būtų ne garsių savo vyrų žmonos, o tiesiog turtingos ponios, niekas jų norų dalyvauti Seimo rinkimuose rimtai nevertintų, o daugumai jų nekiltų net mintis imtis „tokių beviltiškų projektų“.
„Visiškai aišku: jei nebūtų J. Pinskaus (buvęs Seimo narys, Vilniaus vicemeras – red. past.), nebūtų Ž. Pinskuvienės (į Seimą kandidatuojanti jo sutuoktinė, Širvintų rajono tarybos narė – red. past.). Arba Kristinos Brazauskienės mėginimas sukurti partiją – jeigu ji nebūtų Brazauskienė, net ir tokie vaikiški mėginimai nebūtų tiek toli pažengę“, – vardija politologas, pabrėždamas, kad net mažoje Lietuvoje neįmanoma, jog patys gabiausi politikai susiburtų tik keliose šeimose. Tačiau yra ir išimčių.
„Pavyzdžiui, Ingridos Valinskienės atvejis. Jeigu pirma Arūnas Valinskas būtų patekęs į Seimą ir vėliau ją „pasikvietęs“ – būtų visai kitas dalykas. Bet ji buvo dainininkė, scenos žmogus – lygiavertė, pavyzdžiui, su Asta Baukute ar bet kuriuo kitu, esančiu Tautos prisikėlimo partijos sąraše. Ji buvo lygiavertė, bet tik būtent tokioje partijoje“, – Balsas.lt sakė K. Girnius.
Tai būdinga diktatūrai
Posto perimamumas monarchijoje suprantamas, tačiau kitu atveju politinės valdžios sutelkimas vienos šeimos rankose, pasak politologo K. Girniaus, jau diktatūra.
„Arabų diktatūrose šalies vadovas mėgina perduoti sostą, kitaip sakant valdžią, savo sūnums. Dabartinis Sirijos diktatorius Asadas šią poziciją gavo iš savo tėvo, Kadafis, kuris buvo nuverstas Libijoje, irgi ketino savo sūnums perduoti valdžią, Egipte Mubarakas panašiai galvojo. Tai įprastas reiškinys, kai šalyje yra diktatūra ir valdo viena šeima. Monarchijoje tai suprantama, bet šiek tiek keista “, – aiškina K. Girnius. Tačiau kai panašios tendencijos ima ryškėti demokratinėse valstybėse – jau negerai.
„Kai žinomo veikėjo žmona arba vaikai eina į politiką, jie ateina įgiję pranašumo: jie remiasi tėvų nuopelnais ir yra akivaizdi galimybė, kad jei nebūtų tėvų, jie nebūtų galėję pasiekti to, ką pasiekia. Tuomet ir kyla nepotizmo pavojus“, – sakė politologas.
Anot K. Girniaus, vienas ryškiausių nepotizmo pavyzdžių – Indijos Kongreso partija, kuriai dabar vadovauja Sonia Gandhi.
„Buvo Džavacharlalas Neru, buvo Indira Gandhi, o dabar yra keista padėtis, kai partijos vadovė yra italė Rajivo Gandhi našlė, kurią jis susitiko studijuodamas Kembridže, o ji buvo restorano padavėja. Baisu, kad šalyje, kuri turi milijardus žmonių, kurioje yra demokratija, viena šeima turi tokią įtaką, o pati partija negali atsipalaiduoti ir išsirinkti vadovais tinkamiausių žmonių“, – sakė jis.
Politologas kritiškai vertina ir situaciją, susiklosčiusią vienu demokratijos bastionų paprastai vadinamose JAV.
„Buvo Dž. Bušas vyresnysis prezidentas, vėliau 8 metus B. Klintonas, tada Dž. Bušas sūnus 8 metus. Ir jeigu B. Obama pastaruosiuose rinkimuose nebūtų įveikęs Hilari Klinton, beveik 30 metų valdžia būtų buvusi dviejų šeimų rankose“, – primena K. Girnius.
Kaip gali atsitikti, kad atrodo, jog daugiau nebūtų iš ko rinktis?, klausia politologas ir pats atsako:
„Partijų grandų įtaka yra nepaprastai didelė, ir jie gali užtikrinti savo artimiesiems lengvesnes sąlygas – jų giminės gauna tokias pozicijas, kurių negautų, jeigu turėtų veikti savarankiškai. Bet toks politiko vaidmens „estafetės perdavimas“ kitam šeimos nariui yra demokratijos iškraipymas“.
