Seime antradienį vėl aštriai diskutuota, ar reikia paremti Gruziją Rusijos agresyvių veiksmų akivaizdoje. 33 balsais už, 4 prieš, 12 susilaikius, pritarta konservatoriaus Andriaus Kubiliaus pristatytai griežtesnei rezoliucijai.
Grupės Seimo narių siūlytas rezoliucijos pavadinimas: „Dėl grėsmės Gruzijos nepriklausomybei ir jos teritoriniam vientisumui” ir jos turinys nepatiko su Rusija draugiškus santykius palaikyti norintiems parlamentarams – valstiečiui liaudininkui Alfredui Pekeliūnui, „Tvarkos ir teisingumo“ atstovui Egidijui Klumbiui ir kitiems.
A. Pekeliūnas piktinosi, kad esą Rusija nepagrįstai puolama. „Lietuva neturėtų tokiu tonu viešai kreiptis ir kaltinti tik Rusiją. Mes neturėtume būti pirmieji, nes esame kaimynai su Rusija”. Nespausti grynai Rusijos, bet tiesiog siūlome jai sėsti prie stalo ir taikiai derėtis, kad sureguliuoti konfliktą. „Dėl Rusijos federacijos ir Gruzijos santykių”.
Vilija Aleknaitė-Abramikienė retoriškai klausė, kas būtent Valstiečių liaudininkų partijoje formuoja užsienio politiką, jei jos deleguoto ministro pradėtai iniciatyvai nepritaria jo partija.
Alfredas Pekeliūnas į tai replikavo, kad rezoliuciją, kuriai jis nepritaria, teikė konservatoriai, kurie “galbūt ir parodė” jį Petrui Vaitiekūnui. „Jei nuvežčiau savo tekstą, ir jam galbūt pritartų”, - svarstė A. Pekeliūnas.
Konservatorius Rimantas Dagys piktinosi mėginimais lyginti Rusijos ir Gruzijos veiksmus ir retoriškai klausė, kokią Rusijos teritoriją kariuomene kontroliuoja Gruzija.
Rusijos šalininkai pateikė tradicinius argumentus: esą Gruzijos ir Abchazijos atvejis yra identiškas Kosovo ir Serbijos prieštaravimams ir teigė, jog Abchazija, kurią kontroliuoja Rusijos armija ir jos palaikomi vietiniai smogikai, niekada nebuvo Gruzijos dalimi bei neva pati sukilo prieš „Gruzijos agresiją“.
Praėjusią savaitę Seime išvis atsisakyta svarstyti Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos nario Audroniaus Ažubalio užregistruotą Seimo rezoliucijos projektą “Dėl grėsmės Gruzijos Respublikos nepriklausomybei teritoriniam vientisumui
Pasak A. Ažubalio, tai, kad Seimo valdančioji dauguma nusprendė neparemti rezoliucijos projekto, liudija Vyriausybės pakrikimą.
“Pirmiausia, tai veidmainiškas, nenuoširdus elgesys – vienaip elgiamasi ir kalbama Europoje, o namuose - kitaip. Balandžio 29 d. Gruzijos klausimas LR užsienio reikalų ministro P. Vaitiekūno prašymu buvo svarstomas Europos Sąjungos bendrųjų ir išorinių reikalų taryboje. Tas pats ministras Seimo Europos reikalų komitete patvirtino, kad tokia Seimo rezoliucija reikalinga”,- tuomet teigė A. Ažubalis.
Seimo narys tuomet sakė manąs, kad premjeras Gediminas Kirkilas nebevaldo situacijos nei partijoje, nei frakcijoje, nei Vyriausybėje. Tai patvirtina ir krašto apsaugos ministro J. Oleko vykdoma Lietuvos kaip patikimos Euroatlantinės bendrijos partnerės diskreditavimo politika.
Anot A. Ažubalio, Vyriausybė savo dviprasmiška laikysena tampa pavojinga valstybei.
Jau po balsavimo Seime kalbėdamas portalui „Balsas.lt" A. Pekeliūnas atmetė tokius samprotavimus, tačiau pripažino, kad būtų esą geriau, jei pats užsienio reikalų ministras teiktų rezoliucijų projektus Seimui.
Gruzija neseniai perspėjo Vakarų valstybių vyriausybes, kad karo su Rusija galimybė yra visiškai reali, jei tik Maskva nepakeis savo politikos ir toliau sieks stiprinti ryšius su separatistiniais regionais ir taip sąmoningai naikins Gruzijos teritorinį integralumą bei suverenitetą. Be to, ministras perspėjo apie Rusijos mėginimą perbraižyti Rytų Europos sienas.
Lietuvos iniciatyva net penkių Europos Sąjungos šalių užsienio reikalų ministrai nuvyko į Gruziją, mėgindami sušvelninti šalių prieštaravimas. Parlamentarams buvo išdalintas ir paramos prašantis Gruzijos parlamento pirmininkės raštas.
Istorikui Kosovo ir Abchazijos situacijų lyginimai kelia juoką
Istorikas ir politikos apžvalgininkas Imantas Melianas sakė, jog Abchazijos ir Kosovo atvejų lyginimas bei Gruzijos rikiavimas į vieną gretą su Serbija yra juokingas.
I.Melianas pasakojo, jog viduramžiais egzistavo Abchazijos karalystė, bet tai iš esmės, anot istoriko, buvo ne etninė abchazų, o viena iš gruzinų valstybių, apėmusi ir etnines abchazų žemes. “Vienu metu ji net buvo tapusi stipriausia ir svarbiausia gruzinų valstybe. Gruzinai daugiausia gyveno šios teritorijos lygumose ir jūros pakrantėje, o abchazai - kalnuose. Abchazų genčių vadai įėjo į gruzinų feodalinio elito sudėtį. Bendravimo kalba, be abejo, buvo gruzinų”, - sakė I. Melianas.
Istorikas pabrėžė, jog prijungus šią teritoriją prie Rusijos imperijos, joje atsirado dar dvi (neskaitant kitų, smulkesnių) etninės grupės - rusai (daugiausia valdininkai, kariškiai, inteligentai etc.) ir armėnai (daugiausia prekeiviai). Jie apsigyveno miestuose, taigi tarp gruzinų, o ne abchazų.
Anot I. Meliano, etninį abchazų valstybingumą sugalvojo bolševikai, jei apskritai galima vadinti „valstybingumu" visokias Sovietijos „sąjungines" ir "autonomines" respublikas. „Taip po 1921 metais įvykdytos nepriklausomos Gruzijos aneksijos buvo bandoma silpninti gruzinišką pradą šios valstybės pakraščiuose - Abchazijoje, taip pat dirbtinai sukurtoje "Pietų Osetijoje" (į kurią osetinai, spaudžiami kabardiečių, smelkėsi jau nuo XVI amžiaus) ir gruzinų musulmonų gyvenamoje Adžarijoje. Kita vertus, tai tenkino Tbilisio nomenklatūrą, nes tokiu būdu jie įgydavo daugiau vietų SSRS Aukščiausiosios tarybos Tautybių taryboje („Soviet nacionalnostej") - be 32 vietų, priklausiusių sąjunginei respublikai, jie dar įgydavo po 10 vietų autonominėms respublikoms ir dar 6 - autonominei sričiai. Todėl 40 mln. gyventojų turėjusi sovietinė Ukraina turėjo Tautybių taryboje tik 32 atstovus, o sovietinė Gruzija - net 58”, - pasakojo istorikas.
Kaip pabrėžė I. Melianas, tuomet esą susiformavo ir etninė abchazų nomenklatūra. „Ji iš pat pradžių tapo ryškiai parazitinė (nors, tiesą kalbant, nomenklatūra kitokia ir nebūna). Reikalas tame, kad visi svarbesni postai (gamyklų, mokyklų, institutų ir tarybinių ūkių direktoriai, kolūkių pirmininkai, laikraščių redaktoriai ir pan.) šioje autonomijoje buvo dalinami atsižvelgiant į pretendentų tautybę. Jei vadovas tapdavo gruzinas, tai jo pavaduotojas būtinai turėdavo būti abchazas, ir atvirkščiai, - sakė I. Melianas. Taip, anot jo, palyginti negausus abchazų etnosas buvo totaliai nomenklatūrizuotas, kas atrodė groteskiškai net bendro sovietinio absurdo teatro fone.
Būtent baimė prarasti ne kompetencija, o priklausymo konkrečiai tautybei pagrindu įgytas privilegijas esą ir pastūmėjo daugelį abchazų priešiškai sutikti Gruzijos nepriklausomybės atkūrimą 1991 metais.
Pasak I. Meliano, dabar šios teritorijos, (iš kurios 1992 metais turėjo bėgti net 65 procentai gyventojų) „valdžia" siekia ne nepriklausomybės, o prisijungimo prie Rusijos. Rusijai tos "nepriklausomybės" reikia tik tiek, kiek tai būtų tarpinis etapas prieš galutinę šios teritorijos aneksiją. „O dabar pasverkite, kiek Abchazijos atvejais bent kiek korektiškai gali būti lygintinas su Kosovo "precedentu", - reziumuodamas klausė istorikas.
