Seimas antradienio posėdyje po svarstymo nepritarė visam įstatymų pataisų paketui, susijusiam su piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu. Vienas pataisas grąžino tobulinti, o kitas apskritai atmetė.
Be kitų siūlymų, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisų autoriai siūlė atkuriant nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, gražinti natūra ir tuos sklypus, kuriuose yra pastatai, o valstybė tų statinių savininkams žemę yra išnuomojusi. Esą valstybė su nuomininkais sutatį nutrauktų, o naują sudarytų savininkas, kuriam į tą sklypą atkurtos nuosavybės teisės.
Pataisos supriešintų žmones
Seimo, Vyriausybės ir kitų valdiškų „instancijų” atstovų atstovų garbei reikia pripažinti, kad nors ir kaip norėdami greičiau baigti jau 23 metus besitęsiantį teisių į išlikusį neklinojamąjį turtą atkūrimo procesą, visi jie suvokė: naujos pataisos gali pridaryti dar daugiau bėdų ir supriešinti visuomenę.
Kaip? Visai paprastai. Tarkim, grąžintų jums sklypelį, bet užuot atstatęs kadaise čia stovėjusį tėvų namą, matote jau senokai stypsančius ponui X priklausančius pastatus. Valstybė nuomos sutartį su juo nutraukė, bet jūs visai netrokštate turėti nei šį, nei kitą nuomininką... Ką darysite? Ir tai – tik vienas, pirmas į galvą šovęs pavyzdys. Pataisoms pasipriešinusieji įžvelgė gerokai daugiau įvairių „povandeninių akmenų".
„Darbietis“ Vytautas Gapšys dėl siūlomų įstatymų pataisų, tarp kurių ir galimybė grąžinti mišku, sakė nerimaujantis dėl to, kad taip žemės reforma gali niekada nepasibaigti. Be to, gali būti supriešinami žmonės. „Man kyla abejonių dėl tų asmenų, kurie ta galimybe negalėjo pasinaudoti, išsprendė (...) o šiuo atveju liks nuskriausti ir sakys, kodėl mes skubėjome, kodėl priėmėme iš valstybės vienokį pasiūlymą, o dabar mes liksime kitokioje vietoje, negu tie asmenys, kurie laukė ir nesprendė savo klausimų“, – sakė jis.
Anot Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Juliaus Sabatausko, jo vadovaujamas komitetas atmesti svarstomas įstatymų pataisas, numatančias galimybę grąžinti buvusiems savininkams užstatytą žemę, siūlo atsižvelgė į daugelio institucijų pastabas.
„Priėmus tokias nuostatas žemė būtų grąžinama nevienodomis sąlygomis, nes piliečiai, negalėję šios žemės susigrąžinti natūra, o turėję pasirinkti kitus būdus (pasak J. Sabatausko, tokių piliečių yra per 85 proc. – red. past.), atsidurtų blogesnėje situacijoje, negu tie, kurie pasinaudotų šiuo įstatymu ir nekilnojamojo turto atkūrimo finišo tiesiojoje gautų išskirtines sąlygas“, – sakė jis. J. Sabatauskas taip pat pabrėžė, kad priėmus pataisas gali būti pažeistos teisės tų statinių savininkų, kurie dar nebuvo sudarę žemės, ant kurios stovi jiems nuosavybės teise priklausantys statiniai, interesai.
Jam pritarė parlamentaras Kazys Starkevičius. Anot konservatoriaus, „jeigu po pastatais atstatysime nuosavybę, padarysime dar vieną supriešinimą, dar vieną neapykantos bangą, ir žmonės, kurie jau atsiėmė kitoj vietoj žemę, gavo kompensacijas, atsiras noras gal būt sugrįžt, nes ant jos gal stovi ir neblogai veikiančios gamyklos (...) ir mes pradėsime procesą nuo pradžių“.
Grąžintose tobulinti pataisose buvo siūloma už valstybės išperkamą žemę, turėtą miestuose, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje. Seimas grąžino tobulinti ir įstatymo pataisą, kurios iniciatoriai siūlė neatkurti nuosavybės teisių į tuos plotus, kurie numatyti kelių plėtrai – esą valstybei vėliau gali tekti labai brangiai juos atpirkti.
Grąžinta žemė vargu dėl nuomininkų netaps
Dėl siūlymo grąžinti „Jonui“ žemę, ant kurios stovi „Petro“ pastatai, vieningos nuomonės nebuvo dar iki svarstymo plenariniame posėdyje. Siūlomoms pataisoms dėl skirtingų motyvų nepritarė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, Savivaldybių asociacija, Vyriausybė, Nacionalinė žemės tarnyba. Vieni motyvavo, kad taip būtų nuskriausti tie, kurie nuomoja žemę po savo statiniais iš valstybės, kadangi netektų galimybės ją išpirkti.
Kiti motyvavo, kad toks užstatytos miestų žemės „grąžinimas“ neužtikrina faktinio grąžinimo, nes valstybinė žemė gali būti išnuomota iki 99 metų, ir perėmę teises bei pareigas pagal ilgos trukmės sutartis savininkai iki pat nuomos termino pabaigos arba iki sutarties nutraukimo faktiškai naudotis jiems gražinta žeme negalėtų.
Treti prisiminė, kad didžioji dalis piliečių (skaičiuojama, kad miestuose per 23 metus nuosavybė atkurta į daugiau kaip 80 proc. piliečių prašymuose nurodyto žemės ploto), kuriems nuosavybės teisės jau atkurtos, ir kurie, jei jų turėta žemė buvo užstatyta, buvo priversti pasinaudoti kitais būdais, liktų blogesnėje padėtyje, negu tie piliečiai, kurie įgytų teisę susigrąžinti tokią žemę natūra.
Ketvirti teigė, kad tokios pataisos tik dar labiau prailgintų užsitęsusį turėtos žemės grąžinimo procesą. Kita vertus, jei būtų priimtos siūlomos pataisos, miestuose atsirastų naujų problemų – daugiabučių namų bendrijos, kurios dabar gali sudaryti žemės nuomos sutartis su Nacionaline žemės tarnyba, turėtų derėtis su nuosavybės teises atkūrusiais savininkais, o tai esą sukeltų daug problemų ir nukentėtų viešasis interesas.
Žemės savininkų sąjunga problemų nemato?
Viena iš nedaugelio pritarusių tokioms pataisoms – Lietuvos Žemės savininkų sąjunga (LŽSS). Jos atstovų nuomonė, pateikta siūlomą įstatymo projekto pataisą lydinčiuose dokumentuose, skamba taip: kadangi situacija atkuriant nuosavybės teises miestuose yra labai bloga, o praėjusios Seimo kadencijos metu panaikinti beveik visi kompensavimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdai, bei dėl to, kad „didžiųjų miestų savivaldybės labai lėtai ir nenoriai formuoja sklypus, skirtus kompensavimui už valstybės išperkamą žemę“, LŽSS mano, kad „minėtų Įstatymo straipsnių pakeitimo įstatymas suteiktų galimybes žemės savininkams realizuoti savo teises“.
Kaip realizuoti – kitas klausimas. Ar jūs norėtumėte, užuot ėmęsi ilgai lauktame sklype nuosavo namo statybos, derėtis su ant jo riogsančio statinio savininku A dėl nuomos kainos? Parduoti jam ir pirkti savo nameliui kitą sklypą? O gal jis nenorės pirkti? Arba dėl kainos nesutarsite? Pagaliau – gal ši vieta jums labai miela...
Taigi, reikia pripažinti, kad paprasto piliečio, vis dar tebelaukiančio savo tėvų ar senelių sklypelio (ne to paties, po A pastatais, o to, kurį galų gale miesto savivaldybė atmatuos), interesus šį kartą geriau suprato valdžios vyrai ir moterys, o ne žemės savininkai.
