„Visi gerai prisimename iškilius žodžius, kuriuos Sąjūdžio suvažiavime pasakė poetas Justinas Marcinkevičius: „Diena atrištom akim“. Ir Sausio 13-oji yra ne naktis, bet diena atrištom akim“, – sakė parlamentaras, Nepriklausomybės Akto signataras Vytenis Andriukaitis.
Jis pabrėžė, kad tai buvo ir skirtingų tautų atstovų solidarumo diena. Tačiau tokių dienų buvo ir daugiau.
„Kai sakome, kad tą naktį Lietuvos nepriklausomybę gynė visų tautų, tikėjimų ir politinių įsitikinimų Lietuvos žmonės, turime prisiminti ir vasarį vykusį plebiscitą, kuriame už Lietuvos nepriklausomybę taip pat pasisakė visų tautų žmonės“, – sakė jis. Parlamentaras pabrėžė, kad žmonių solidarumas padėjo ne tik Sausio 13-osios naktį, bet ir Baltijos kelyje bei kitais svarbiais šaliai momentais.
Seimo narys Domas Petrulis prisiminė, kad tuo metu jis dar buvo vaikas ir net nelabai suprato, kodėl jo tėtis iš Panevėžio vis važiuodavo į Vilnių, o vienas kambarys namuose būdavo nuolat užrakintas.
„Tik po Sausio įvykių man pradėjo aiškėti, kad ne veltui buvo stovima ranka rankon. Tai davė didelį impulsą visiems žmonėms“, – sakė jis ir pridūrė, kad tiems, kurie gimė jau nepriklausomoje Lietuvoje, turbūt net sunku įsivaizduoti, kokia atmosfera vyravo tuo metu.
Svarstydamas, ar susiklosčius panašiai situacijai, ir dabar būtume tokie vieningi, D. Petrulis išreiškė viltį, kad Nepriklausomoje Lietuvoje užaugusi karta tikrai susivienytų.
„Tada teko būti prie bokšto, ir tiek vienoje pusėje, tiek kitoje stovėjo internacionalas. Tik vienoje pusėje, nors ir su akcentu, buvo kalbama lietuviškai, o kitoje ne“, – prisiminimais dalijosi Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Šarūnas Liekis. Todėl, sakė jis, Sausio 13-ąją iškovota pergalė „tai visų Lietuvos piliečių šventė, ir nė vienai grupei nereikėtų jos savintis“.
Š. Liekis ragino prisiminti ir kitus įvykius bei žmones, aktyviai prisidėjusius prie kovos už Lietuvos nepriklausomybę, tarp jų ir Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos platintojus bei kitus.
„Tai buvo mūšis ne tik už Lietuvos, bet ir už kitų tautų laisvę“, – pabrėžė Sąjūdžio atsakingoji sekretorė, Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Angonita Rupšytė, primindama, kad būtent į Parlamentą tomis dienomis palaikyti Lietuvos atvyko gynėjai iš kitų šalių.
A. Rupšytė ragino nepamiršti visų žmonių, kurie budėjo prie Parlamento, Rusijos disidentų, kurie tomis dienomis taip pat organizavo didžiulius mitingus. Apgailestaudama, kad žmonės pamažu jau išeina iš gyvenimo, ji ragino kaupti visų liudininkų prisiminimus.
EP rezoliucija: okupuotos tautos siekia laisvės
Spaudos konferencijoje taip pat buvo prisiminta, kad prieš 30 metų, 1983 m. sausio 13 d., buvo priimta Europos Parlamento rezoliucija dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės.
„Ta rezoliucija buvo priimta 45 Baltijos šalių disidentams, nepaisant galimų represijų, padėjus savo parašus. Ir tai buvo aiškus ženklas Europos Parlamentui, kad iš okupuotų teritorijų ateina tautos valios išraiška.(...) Tuo metu tai buvo milžiniška pergalė“, – sakė V. Andriukaitis, primindamas Memorandumo signatarus Antaną Terlecką, Vytautą Bogušį ir kitus.
„Europos parlamentas priėmė rezoliucija didele balsų dauguma. Tai buvo didelis smūgis Sovietų Sąjungai, ir A. Terleckas, kuris šią žinią išgirdo jau būdamas tremtyje, lageryje, sakė tuo metu buvęs laimingiausias žmogus pasaulyje“, – prisiminė Kovo 11-osios signataras V. Andriukaitis.
„Kol yra Nepriklausomybės Akto signatarai, kol yra gyvi 45 Pabaltijo memorandumo signatarai, naudokimės proga išgirsti apie tuos įvykius ne iš vadovėlių, bet iš jų pačių“, – ragino A. Rupšytė.
