Krašto apsaugos savanorių pajėgos beveik neturi norinčiųjų priėmimo apribojimų. O tai reiškia, kad parengti aktyvių karių valstybė galėtų tiek, kiek jai būtina. Tačiau pareigos suvokimo ir jos atlikimo bei savanoriškumo pasigendama, todėl ruošti kaip ir nėra ką. Tokią situaciją puikiai iliustruoja žurnalisto klausimas karei savanorei, kuri, šeštą mėnesį besilaukdama kūdikio, dalyvauja kovinio rengimo pratybose: „Moterie – ką tu čia veiki?“, – klausia žurnalistas, o ji tik ištarė – „Vyrų nėra“. Žurnalistas daugiau nieko nebeklausė...
Mano manymu, pradinė karinė tarnyba savo šaliai labai panaši į mokesčių mokėjimą – t. y. visiems turėtų būti privaloma ir be išimčių, gal net moterims taip pat. Be abejonės, atsižvelgiant ir įvertinant fizines ir asmenines savybes. Pavyzdžiui, pacifistui brukti ginklą į rankas tikrai nereikėtų, tačiau kastuvą – kodėl gi ne?
Kariuomenės pajėgumą lemia ne karių skaičius
Karių skaičius iš esmės beveik nieko nepasako apie kariuomenės pajėgumą. Karių profesionalumas – čia jau daug svarbesnė dedamoji. Aprūpinimas ginkluote, amunicija, ryšio ir transporto priemonėmis – taip pat ne paskutinėje vietoje.
Galimybė per trumpą laiką sumobilizuoti reikiamą skaičių parengtų karių – dar viena dedamoji. O rezervo formavimo klausimas – opus daugelio pasaulio šalių kariuomenėms. Gal tik ne Izraelio, Norvegijos ar Suomijos.
50 proc. ar mažesnis kovinių batalionų užpildymas reiškia, kad jų apskritai nėra kaip kovinių vienetų. Ar Lietuvoje dalinių užpildymas šauktiniais šią problemą gali visiškai išspręsti? Tikrai nemanau, tačiau gyvendami nenuspėjamų ir agresyvių kaimynų pašonėje negalime leisti sau turėti tik kadrinius dalinius ir dar su kasmet mažėjančiu rezervu, kuris galėtų pirmuosius užpildyti per trumpą laiką.
