Andrius Mamontovas prieš dvi dienas grįžo iš Japonijos miesto Osakos, iš ten vykusio Azijos šalių kino festivalio. Latvijos ir Honkongo bendros gamybos režisieriaus Mario Martinsono filmas “Amaya", kuriame garsus lietuvių muzikantas atliko pagrindinį vaidmenį, netruko tapti vienu iš kino forumo lyderių. Su didžiule pagarba dainininkas atsiliepia apie japonų laikyseną gamtos katastrofos akivaizdoje.
A.Mamontovas išsyk perspėja negalėsiąs pateikti sensacingų įspūdžių iš cunamio nusiaubtos šalies, nes Osaka nuo žemės drebėjimo epicentro yra tolėliau į pietus ir nuo vandenyno žudančių bangų uostą saugo didžiulis iškyšulys. Žemės drebėjimas dainininką užklupo Osakos viešbučio devintajame aukšte apie trečią valandą dienos.
– Ne, tai nebuvo pirmas kartas, – pasakojo A.Mamontovas, – kadaise Vilniuje, kai vyko silpnas žemės drebėjimas, teko būti Spaudos rūmų viršutiniame aukšte, ten buvo juntamas pastato svyravimas. Osakoje jis buvo gana stiprus, tai pajutau iš karto, nors pirma mintis buvo, kad man sukasi galva. Lingavo ir užuolaidos, ir drabužiai, sukabinti spintoje, supratau, kad vyksta žemės drebėjimas.
– Pirma mintis nebuvo: bėgti?
– Nusileidau į apačią, į vestibiulį, pasižiūrėti, kas vyksta, bet... be to, kad drebėjo žemė, nebuvo jokių vizualių nelaimės ženklų. Žemės drebėjimas ten beveik nieko nesugriovė, sugriovė cunamis, netrukus smogęs į šiaurės rytinius šalies krantus. Seisminėje zonoje esanti šalis yra įgudusi statyti tokius statinius, kurie atlaiko gana stiprų žemės drebėjimą. Kita vertus, japonai – ne tie žmonės, kurie lengvai pasiduoda panikai. Nelaimės zonoje ėmė veikti atitinkamos tarnybos, kiekvienas buvo savo vietoje, dirbo savo darbą, visi gyveno savo gyvenimą ir viskas tekėjo savo vaga. Kino festivalis vyko toliau, nors visi žinojo, kas atsitiko. Mes labai linkę viską dramatizuoti, iškart pulti rėkti ir blaškytis, ten žmonės, skirtingai nuo mūsų, jeigu jie negali padaryti konkretaus pagalbos veiksmo, lieka savo vietoje, jeigu jie gali padėti, jie imasi veiksmų. Per Japonijos televizijas buvo rodoma viskas, kas vyksta, bet, skirtingai nuo CNN, kur naujienos buvo pateikiamos labai dramatiškai dramatiškame muzikiniame fone, japonų informacija pasižymėjo konkretumu, niekas nepuolė į paniką, nesiblaškė, nerėkė, nesirovė plaukų, tokių vaizdų, kokius matėme Haityje, kai žmonės bėgo gatve rėkdami, Japonijoje nematėme. Japonai labai organizuota, atlaikiusi net atomines bombas tauta, – gali tik žavėtis, kaip organizuotai, sutelktai, dėmesingai vieni kitiems imtasi spręsti gyvybiškas problemas. Mums vertėtų šito pasimokyti.
– Atvykote į Japoniją prieš tragediją, kelias dienas praleidote po jos, – negi nebuvo justi jokių žmonių nuotaikos, santykių skirtumų ir panašiai?
– Galiu pasakyti, niekas nepasikeitė. Ten, kur aš buvau, gyvenimas niekuo nepasikeitė, – aš nekalbu apie pakrantę, kurią suniokojo cunamis. Vėlgi nepamirškime, kad ten visai kita kultūra, ten žmonės tiksliai žino, ką kas daro, manau, kitoje šalyje būtų daug daugiau aukų. Jeigu aš nebūčiau žiūrėjęs televizijos ir nepajutęs to drebėjimo, kuris buvo labai akivaizdus, išėjęs į gatvę negalėčiau įtarti, kad kas nors apskritai įvyko. Nors Japonijoje gyventojų tankumas yra labai didelis ir žmonės pripratę būti šalia kitų, jie moka gerbti vienas kito erdvę, ten niekas nelipa per galvas ir iki šiol negirdėti apie jokius plėšimus nelaimės rajone.
– Kokių įspūdžių parsivežėte iš festivalio?
– Filmas sulaukė gerų kritikų žodžių ir konkursinėje programoje buvo vienas iš pripažintų lyderių. Na, o prizai buvo skirti jauniems, daug žadantiems Azijos talentams, su kuriais mes, nebūdami azijiečiai, negalėjome konkuruoti. Buvo įdomu susipažinti su Azijos filmų kūrėjais, bendrauti su jais, radosi daug gerų minčių. Tad tiek čia, tiek ten gyvenimas vyksta toliau.
– Gal viešnagė Japonijoje padėjo užmegzti ryšių, dėl kurių jūsų žvilgsnis į tos šalies tragediją tapo šiek tiek asmeniškesnis?
– Japonijoje buvau pirmą kartą, aplankiau du miestus – Osaką ir Kiotą. Ten nesunku tapti draugais, jie labai malonūs ir draugiški, nes jei esi svečias, stengiasi parodyti visa, ką turi geriausio. Labai geras jausmas ten būti svečiu. Nebuvus šalyje sunku spręsti, kas ten vyksta, ypač sunku spręsti iš tos vakarietiškos žiniasklaidos, kuri vaikosi sensacijų ir stengiasi pateikti įvykius kuo dramatiškesnėmis spalvomis. Mūsų žiniasklaida dažnai irgi serga ta liga, būkime atviri. Man patiko tai, kad jie nepuolė verkti, skųstis, kaip jiems sunku, kokie nelaimingi, jie tiesiog ramiai ėmėsi atitinkamų veiksmų.
Žinoma, nei Lietuvai, nei kam nors kitam pasaulyje nelinkėčiau tokios nelaimės, bet tai vienur, tai kitur jų vis dėlto nutinka. Manau, Japonijos žmonės yra pavyzdys, kaip reikėtų priimti tokį smūgį, todėl jie yra verti pačios didžiausios pagarbos. Tikėkimės, kad jie labai greitai atsities.
Danutė ŠEPETYTĖ
