Pirmasis Sąjūdžio pirmininkas ir nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis su portalu tv3.lt dalinasi savo mintimis apie Sąjūdį šių dienų kontekste, kai žmonių nepasitenkinimas valdančiaisiais, apklausų duomenimis, prastėja, o burnojančių, kad gyventi „prie ruso“ buvo geriau, vis dar netrūksta.
Nuo Sąjūdžio įsteigimo praėjo lygiai 30 metų. Kas giliausiai iš Sąjūdžio pradžios įsirėžė į Jūsų atmintį?
Jeigu kalbame apie Sąjūdį ir Sąjūdžio 30 metų, tai, žinoma, svarbiausias dalykas buvo Sąjūdžio tikslas ir įvykdytas pažadas Lietuvos žmonėms atkurti valstybės nepriklausomybę. Tą Sąjūdis įvykdė. Gana retas atvejis, kada pažadai rinkėjams yra įvykdomi (juokiasi).
Matote, atkurti nėra tik deklaracija. Atkurti valstybę, tai atkurti institucijas – gerai veikiančias, funkcionuojančias institucijas. Čia galima paskui žiūrėti, ar jos pakankamai gerai veikia, ar joms trukdo kokie nors revanšistinai judesiai: blokavimai arba stabdymai. Tai to mes visą laiką turėjome.
Tačiau principiniai dalykai buvo išspręsti ir duota eiga – Lietuva, tvarkykis toliau pagal savo jėgas! Sąjūdis padarė, ką galėjo. Sąjūdis netapo tvirtai valdančia partija, nes revanšinės jėgos pasirodė stiprios ir prasidėjo varžybos. Varžybos ne tik dėl valdžios, bet ir dėl krypties, dėl linijos, kokia ši valstybė turėtų būti. Tai ir tęsėsi, tęsiasi iki šiol.
Kai kartu su Sąjūdžiu ėmėtės siekti Lietuvos nepriklausomybės, kokią tada matėte Lietuvos viziją Jūs? Ko tikėjotės?
Sąjūdžio laikų ir tuo pačiu mano vizija visą laiką buvo laisvė ir pasirinkimo teisė. Ne iš anksto nustatytas modelis, kurį mes įgyvendinsime, jeigu reikės, ir valdžios jėga, bet atvirumas žmonių sprendimui. Mes neabejojome, žinoma, kad žmonės pasirinks nepriklausomybę, o ne buvimą kokioje nors naujoje Sovietų Sąjungoje. Tačiau mes taip neformulavome. Skelbėme laisvę – pasirinkimo laisvę. Ir tuo laikotarpiu nenusivylėme. Vėliau paaiškėjo, kad kitaip Lietuvos ateitį projektuojančios jėgos yra stiprios ir jos sutapatina savo revanšinį sugrįžimą į valdžią su kitokia Lietuvos raidos kryptimi.
Tai prasidėjo net nuo žemės nuosavybės klausimo, kai Sąjūdis jau laimėjo rinkimus (1990 m. į Lietuvos SSRS Aukščiausiąją Tarybą – aut. past.), suformavo Vyriausybę, vykdė formas ir sprendė neteisėtai atimtos nuosavybės grąžinimo klausimus, įskaitant žemės nuosavybę. Tuomet opozicijoje buvusi, nors ir Aukščiausiosios Tarybos garbe dalyvaujanti ir net Vyriausybėje dalyvaujanti, Komunistų partija pasisakė kategoriškai prieš žemės nuosavybės grąžinimą. Tą pasipriešinimą pavyko įveikti tuomet dar turima balsų dauguma Aukščiausioje Taryboje. Bet ji jau nebuvo didelė dauguma, jau buvo matomos problemos, susijusios su turtu ir tais valdžios svertais, kuriuos suteikia turto valdymas. Kas valdo žemę – ar savininkai, ar kolūkių pirmininkai?
Nepaisant to, kad Lietuva laisva jau beveik tris dešimtmečius, vis dar esama nemažai žmonių, kartojančių „prie ruso buvo geriau, viską turėjau, kur man dėti tą laisvę“.
Reiktų paklausti to žmogaus, o ar tu turėjai savo sūnų, sugrąžintą iš prievartinės rekrūto tarnybos metaliniame karste? Gal tavęs tada kas nors klausė, ar tavo sūnų galima tempti iš Lietuvos į Rytus ir nukankinti priešiškoje aplinkoje arba siųsti per prievartą į Afganistaną kariauti už svetimos valstybės interesą, kuri nori praplėsti savo imperiją? O tavo vaikai yra patrankų mėsa tai imperijai. Ar tu, žmogau, to nori? Verčiau pagalvok, apie ką iš tikrųjų kalbi ir nekartok nesąmonių.
Užsiminėte apie nepriklausomybės pradžioje tarp Sąjūdžio ir Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) prasidėjusias varžybas dėl valdžios, pats negailite kritikos dabartinei valdžiai, visai neseniai valstiečius palyginote su kolūkiu. Vladimiras Laučius neseniai teigė, kad jau beveik praradome prieš 30 metų atkurtą valstybę. Ar jo žodžiuose matote tiesos?
Nemanau, kad reikia taip kategoriškai neigti, kas vyko per 20 ar 30 metų, kad mes viską praradome. Tiesiog ne visai sėkmingai naudojomės iškovota laisve ir nepriklausomybe. Todėl, kad pasireiškė labai skirtingi interesai, kaip ja naudotis. Žmonės nemokėjo ne tik naudotis, bet nemokėjo atsirinkti. Daugelis buvo labai pripratę prie ankstesnės valdžios, mokančios gražiai kalbėti ir save pristatyti, kokie jie geri šeimininkai.
Faktas yra, jog įvyko tai, kas nustebino pasaulį, kad laisvus rinkimus po nepriklausomybės atkūrimo jos atkūrėjai pralaimėjo (1992 m. vykusius rinkimus laimėjo LDDP – aut. past.). Į valdžią atėjo tie, kurie suprato nepriklausomybę per savo grupinės naudos prizmę ir per įprotį dairytis į buvusį šeimininką Rytuose, kad klausimai būtų derinami lyg aukštesnėje už Lietuvą svetimoje valdžioje. Tas įprotis dairytis į Rytus kai kada jaučiamas ir dabar.
Kaip manote, ar buvo teisus profesorius Vytautas Radžvilas, kai kadaise sakė, jog Lietuvoje, turint omenyje mūsų valdžią, problemas, kurias patiriame, atėjo laikas naujam Sąjūdžiui?
Naujas Sąjūdis būtų labai naudingas, bet ar yra jam potencijos ir ar yra įtaigių programų, kurios patrauktų žmones, netgi tiek daug žmonių kaip tada? Mat paskelbti kokią nors naują grupuotę, dar naują komitetą, partiją, tai iš to mažai kas išeina. Nežinia, ar nauda, ar žala, gal tik dar didesnė sumaištis. Tad ką iš tikrųjų turi galvoje V. Radžvilas, reiktų jo paklausti. Ar jis steigia naują partiją, ar jis neigia visas partijas tam, kad atsirastų koks nors rinkiminis „sąrašas“, Radžvilo „komitetas“?
Mes dabar turime labai keistą situaciją, kada partijų dalyvavimas politikoje ir valdyme yra reglamentuotas, įskaitant lėšų telkimą ir jų naudojimą politinei propagandai. Bet jeigu atsiranda partija, kuri nesivadina partija, tai ji apeina tuos įstatymus vien todėl, kad pasivadina judėjimu ar dar kaip nors. Žinoma, tos jėgos yra suinteresuotos, kad sumaištis tęstųsi. Kadangi jos dabar valdžioje, tėra mažai vilčių, kad tai bus pakeista. Reiktų, kad visos partijos, ar jos turi tą žodį savo pavadinime, ar neturi, būtų traktuojamos vienodai, kad nebūtų privilegijuojamos tos, kurios gudriai nesivadina partijomis.
