– Pone Skverneli, pradėkime nuo to, nuo ko jūsų politinė dauguma pradėjo – nuo embrionų šaldymo draudimo, sukėlusio didelį triukšmą. Pirmas darbas, suprask, prioritetų prioritetas. Nejaugi nėra nieko svarbesnio nei lįsti ten, kur jau viskas ir taip sureguliuota?
– Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 15 metų nebuvo, galų gale, jis buvo priimtas. Dabar atsiranda staigus noras daryti intervenciją, kad ir kai kuriais kilniais tikslais. Aš pritarčiau, kad įstatymu turėtų būti reguliuojama, kas bus daroma su užšaldytu embrionu po to. Yra argumentų neleisti jų išvežti iš šalies, bet mes kalbame apie gydymą. Nemanau, kad yra teisinga sakyti, jog mes visus pacientus nuo vienos ar kitos ligos gydysime būtent taip, nepriklausomai nuo individualaus poreikio, diagnozės. Būkime atviri, įstatymo pataisos atsirado ir dėl moralinių, vertybinių apsisprendimų. Bet aš manau, kad dabartinėje situacijoje, kai mažas gimstamumas, kai 50 tūkstančių šeimų negali susilaukti vaikų, valstybė turi sudaryti visas sąlygas. Jei yra alternatyvos, jas turi pasirinkti pacientas, bet sakyti, kad vienas metodas yra geresnis, o kitas blogesnis, nėra teisinga. Tokios nuostatos aš laikiausi ir laikysiuosi.
– Jūs užsiminėte apie embrionų eksportą, tačiau neegzistuojančių problemų sprendimas yra viso labo veiklos imitavimas. Mes neturime nei vieno įrodymo, kad kažkas Lietuvoje embrionus eksportuoja, pardavinėja. Kam spręsti problemas, kurių nėra? Juk yra šimtai problemų, apie kurias visi žino?
– Daliai visuomenės tai yra problema, kiekvienas Seimo narys gavo įvairiausių nuomonių. Labai dažnai teisinis reguliavimas reikalingas užbėgant įvykiams už akių, nes po to taip pat sulaukiama priekaištų, kodėl nebuvo pagalvota apie galimybę daryti tam tikras neteisėtas veikas. Noras taisyti šią dalį, mano manymu, logiškas. Tačiau dėl intencijų, kurios buvo kilusios ir sukėlė sąmyšį, nemanau, kad tai teisingas kelias.
– Ar tai neparodė, kad naujoji dauguma, kurios dalimi ir jūs esate, yra labai lengvai sugundoma ir suviliojama įvairių žmonių idėjomis ar pseudoidėjomis? Įstatymo pataisos neatrodė kaip kritiškai mąstančios bendruomenės sprendimas, nes argumentai buvo tik iš vienos pusės, jais ir buvo vadovaujamasis. Veikiau buvo panašu į bandą, kurią kažkas suviliojo. Ką manote?
– Ne, aš tuos žmones labai gerai pažįstu, jų negalima taip vadinti. Tai yra kritiškai mąstantys žmonės. Rengiant rinkimų programą tie dalykai buvo aptarti, buvo įvairiausių nuomonių. Buvo nutarta leisti kiekvienam apsispręsti pagal savo įsitikinimus, argumentus, kuriuos išgirstame. Dalis frakcijos narių, kuriems tai labai svarbu, sugebėjo surinkti parašus, kad įstatymo pataisos atsirastų. Tačiau kiekvienas Seimo narys pats sprendžia, kaip jam balsuoti. Koalicijos sutartyje šis klausimas taip pat nėra suderintas ir paliktas spręsti laisvai kiekvienam Seimo nariui.
– Pakalbėkime apie vyriausybės programą. Tikslų daug, bet priemonių mažai. Kodėl?
– Stengiamės laikytis teisinių procedūrų, jose aiškiai apibrėžta, kokiame programiniame dokumente kokie siekiai turėtų būti. Programa pateikta laikantis procedūrų. Manau, kad ši programa nestandartinė, ją reikia skaityti visą, nes joje išdėstytas horizontalus problemų sprendimo būdas. Pavyzdžiui, švietimas nėra tik švietimo sistemos problema, tai yra ir ekonomika, ir regionai, ir vidaus reikalai. Tikslai sudėlioti labai aiškiai, jie tikrai ambicingi. Po trijų mėnesių vyriausybė turės dar vieną svarbų dokumentą – vyriausybės programos įgyvendinimo planą, kuriame ir bus numatyti konkretūs darbai.
– Gal programa nepakankamai konkreti ir todėl, kad jūs dar nevaldote ministerijų, nedisponuojate valstybės tarnautojų patirtimi, įžvalgomis, ruošiamais teisės aktais, duomenimis ir panašiai?
– Iš dalies tokią galimybę mes turime, nes paskirtiesiems ministrams yra suteikta galimybė disponuoti tam tikra informacija ir atskirais resursais. Jie nėra pakankami, tačiau tai tikrai nėra esminis dalykas. Bus daug sprendimų, kuriuos reikės pagrįsti išsamia analize. Tikslus programoje sudėliojome labai aiškiai, bet dėl kelių kaip tų tikslų siekti, yra diskusijos ir ginčai. Leiskime vyriausybei pasirinkti geriausią – argumentuotą, racionaliais skaičiavimais pagrįstą kelią.
– Jūs tarsi pripažįstate, kad programa rašoma rinkimams, o ne būsimiems darbams?
– Nepripažįstu.
– Tačiau skaitant vyriausybės programą susidaro įspūdis, kad ji kur kas nuosaikesnė nei valstiečių ir žaliųjų rinkimų programa, jūsų kalbėjimas yra taip pat kur kas nuosaikesnis nei kai kurių jūsų kolegų. Daug kur konkretūs rinkiminiai pažadai virto siektinais tikslais „jei bus galimybių“ – turiu omenyje pensijų didinimą ir t.t. Kai kurių dalykų išvis neliko. Pavyzdžiui, nebeliko siekio dėl valstybių vaistinių?
– Jo ir neturėjo būti, nes net rinkimų programoje apie tai nebuvo kalbama.
– Taip, tačiau žodžiu jūs tai minėjote debatuose. Ši idėja atsirado po to, kai pristatėte rinkimų programą.
– Tikslas yra paprastas – vaistų kainos. Šiandien jos gerokai per didelės. Su Lietuvoje išrašomais receptais vaistus 30-60 proc. pigiau galima įsigyti Lenkijoje. Vaistų kainų problema yra, o kaip ją spręsti? Yra radikalus ir galbūt nepamatuotas siūlymas steigti valstybinių vaistinių tinklą, bet kiek tai valstybei kainuos, ar tai bus efektyvu? Juolab, kad ir dabar yra vaistinių, kurios priklauso valstybei. Todėl vyriausybėje atsirado tikslas – mažinti vaistų kainas. Kaip to sieksime? Vienas būdų – elektroninis receptas. Jo labai vengiama kad nesimatytų kas, kiek, kam ir iš kokių kompanijų išrašė vaistų. Kitas dalykas – vaistų kompensavimo mechanizmas. Mes programoje parašėme, kad viešinsime kaip priimami sprendimai – ne tik pačius protokolus, bet ir vaizdo medžiagą. Tada matysime, kokiais argumentais remiantis vienas ar kitas vaistas atsiranda kompensuojamų vaistų sąraše.
– Viešojo sektoriaus pertvarka – vienas pirmųjų jūsų tikslų, tą sakėte ir iš Seimo tribūnos. O pirmojo tikslo svarbiausias tikslas – atleisti tarnautojus, susijusius su kitomis politinėmis partijomis ir pradėti formuoti savų žmonių tinklą?
– Matau, kad viešasis sektorius veikia neefektyviai, jis per didelis, atlyginimai maži, nekonkurencingi, daug darbo imitavimo ir t.t. Šioje srityje pokytis turi būti. Manęs daug kas klausė, kiek žmonių bus atleista, tačiau aš kol kas negaliu atsakyti. O kalbant apie savų žmonių susodinimą valstybės tarnyboje, tokio noro tikrai nėra. Formuojant vyriausybę taip pat nebuvo jokių partijos norų. Viceministrų korpusas formuojamas analogiškai, patarėjų – taip pat. Juos renkasi ministrai, derina su manimi. Mes nesame įdarbinimo agentūra, partijos nariai tą puikiai žino nuo pirmos dienos. Yra kitokios žaidimo taisyklės. Kol būsiu premjeras, nei vyriausybė, nei jai pavaldžios įstaigos nebus įdarbinimo agentūromis partiečiams.
– Bet yra ir kiti koalicijos partneriai?
– Tą patį sakome ir partneriams. Jie bando siūlyti savo partijos narius, bet mes principų nekeičiame. Nebus įdarbinti žmonės, kurie liko be Seimo nario mandato ir neturi darbo. Taip, socialdemokratų partijoje yra žmonių, kurie yra kompetentingi ir gali darbuotis viceministrų postuose kaip ministro asmeninio pasitikėjimo pareigūnai. Tas principas bus išlaikytas ir koalicijos partnerių.
– Dviejų ministerijų perkėlimas į Kauną anksčiau buvo pateiktas kaip beveik įvykęs faktas. Dabar ketinate analizuoti galimybes. Ką jūs analizavote, kai tai žadėjote?
– Jei tikslas tėra dvi ar tris ministerijas perkelti į Kauną, tai galima padaryti labai greitai. Surandame patalpas, išdaliname darbuotojams įspėjimo lapelius, dalį atleidžiame ir viskas. Bet ar mes to norime? Vyriausybė pirmiausia nori viešojo sektoriaus veiklos efektyvumo, nori, kad ministerijos būtų pokyčių, idėjų generatorės, galėtų teikti paslaugas tiek mūsų verslininkams, tiek užsienio investuotojams, kuriuos dažnai išgąsdina didžiulis biurokratinis mechanizmas. Kitas svarbus dalykas – regionų vystymas. Todėl mes ir sakome – pirmiausia paskaičiuokime, koks bus ekonominis ministerijų perkėlimo efektyvumas. Mes turime žiūrėti ne į dvi ministerijas, bet į visumą. Jei matysime, kad bus racionalu, veikla bus aktyvi, kad bus paskatintas Kaunas, ministerijos bus perkeltos.
– Tačiau jūs žadėjote, kauniečiai tą pažadą girdėjo, gal dalis jų už jūsų partija balsavo ir dėl to, kad į Kauną bus atkeltos kelios ministerijos, bus miestui nauda. O dabar jūs pradedate svarstyti ir gali būti, kad apsigalvosite?
– Manau, kad turime priimti reikalingus ir logiškai pagrįstus sprendimus, o ne tokius, kokius norime girdėti.
– Bet žadėti taip pat reikia viską pasvėrus. Juk žmonės balsavo už pažadus?
– Nežinau, ar daug kauniečių balsavo dėl to, kad Kaune atsiras viena ar kita ministerija.
– Dar vienas svarbus dalykas – mokesčiai. Programoje yra įdomi formuluotė: „Ilgalaikėje perspektyvoje vyriausybė sieks pertvarkyti mokesčių sistemą ir įvesti progresinius mokesčius, kai tam bus palanki visuomenės nuomonė“. Kas tai per formuluotė?
– Jei norime socialinio dialogo, girdėti žmonių nuomonę, tokia formuluotė labai normali.
– Užsakysite socialinę kampaniją, reklamą?
– Yra pasirinkimo kelias. Vieni mano, kad užtenka reklaminio klipo ir tai jau vadinama socialiniu dialogu. Panašiai buvo elgiamasi su Darbo kodeksu, socialiniu modeliu. Mes apie socialinį dialogą galvojame kitaip, norime išgirsti žmonių nuomonę visais klausimais. Mūsų rinkimų sėkmės garantas tas, kad mes girdėjome žmones. Taip elgsimės ir toliau.
– Panašu, kad jūsų rinkimų garantas buvo tas, kad jūs žadėjote žmonėms tai, ką jie norėjo girdėti. Kai ateina laikas tai įgyvendinti, jūs daugelyje vietų traukiate rankinį stabdį?
– Tai vertinimo dalykas. Aš manau, kad mes stabdžio netraukiame, pavaros nežeminame. Mes pasakome, ar lėksime į tikslą apledėjusiu keliu su vasarinėmis padangomis, ar vis dėlto uždėsime tinkamas ir tikslą pasieksime kur kas greičiau. Kai kas galbūt galvoja, kad esą įsivelsime į rutiną ir nieko nepadarysime. Bet jie klysta. Pokyčius, kuriuos žadėjome, mes tikrai padarysime.
– Bet kol kas panašu, kad į valdžią atlėkėte vasarinėmis padangomis, toliau važiuoti žiemą jomis negalite, o kitų padangų dar neturite?
– Turime ir padangas, turime ir labai aiškius maršrutus. Turime žmones, kryptis, ką ir kaip padarysime. Mums trūksta vienos smulkmenos – pradėti dirbti.
– Vyriausybės programoje daug įvairių tikslų. Ar galite pasakyti tris jums asmeniškai svarbiausius?
– Švietimas. Tai iššūkis, kurį privalome išspręsti. Taip pat skurdo ir socialinės atskirties mažinimas, viešojo sektoriaus sutvarkymas. Ir, be abejonės, korupcijos pažabojimas.
