Infliacijos problema Azijoje auga. Kuo anksčiau bus imtasi veiksmų jai spręsti, tuo visiems bus geriau. Nelaimei, trūksta būtinybės pojūčio.
Pažaboti infliaciją trukdo didžiulis Azijos pasitikėjimas eksportu ir užsienio paklausa. Baimindamiesi uždaros rinkos paklausos sugrįžimo vis dar neramiame pokriziniame pasaulyje, Azijos politikai nenoriai imasi agresyvios stabilių kainų išlaikymo politikos. Kol dar nevėlu, tai turi pasikeisti.
Nepaisant Japonijos, kurią krečia nuolatinė defliacija, Azijos infliacijos lygis per paskutinius 12 mėnesių pakilo iki 5,3 proc., o 2009-aisiais ji siekė 3,5 proc. Tendencijos didžiausiose žemyno valstybėse kelia didžiulį susirūpinimą: Kinijos infliacija peržengė 5 proc. slenkstį, o Indijoje viršija net 8 proc. ribą. Kainų augimas taip pat kelia nerimą Indonezijoje (7 proc. infliacija), Singapūre (3,8 proc.), Pietų Korėjoje (3,5 proc.) ir Tailande (3 proc.).
Taip, augančios maisto kainos – svarbus veiksnys, skatinantis infliaciją Azijos šalyse. Kainos labai svarbios mažas pajamas gaunančioms šeimoms iš besivystančių valstybių, kuriose maistui iš šeimos biudžeto skiriama 2–3 kartus daugiau (Indijoje 46 proc., Kinijoje 33 proc.) nei išsivysčiusiose valstybėse.
Tuo pat metu buvo pastebimas pablogėjimas mažinant „grynąją“ infliaciją, kuri didina maisto ir energetikos kainas. Metinė grynoji infliacija Azijoje (išskyrus Japoniją) 2010 metų pabaigoje siekė 4 proc., beveik 1 proc. daugiau nei 2009 metų pabaigoje.
Finansų rinkos tikisi dar didesnio Azijos monetarinės politikos suvaržymo, bent jau taip galima suprasti iš smarkiai augančios Azijos valiutų vertės. Palyginti su JAV doleriu, bendras 10 didžiausių Azijos valiutų krepšelis (išskurus Japoniją) šiandien vėl pakilo į prieš krizę buvusias aukštumas.
Be abejo, eksporto varomos ekonomikos negali lengvai išgyventi valiutų augimo, nes tai kenkia konkurencingumui ir kelia pavojų valstybėms pasaulio rinkoje. Tai kartu skatina destabilizuojančias kapitalo įplaukas. Turint omenyje pokrizinį klimatą su neaiškiomis paklausos perspektyvomis didžiausiose išsivysčiusių ekonomikų rinkose, Azija atsiduria klasikiniuose politikos spąstuose, nenoriai griežtina monetarinę politiką, tačiau tuo pat metu rizikuoja sukelti neigiamą poveikį stipresnėms valiutoms.
Azijai lieka tik viena išeitis: reikšmingas realių, prie infliacijos pritaikytų palūkanų normų didinimas. Šiuo metu politikų užsibrėžtos infliacijos gairės – kur kas žemiau nei reali infliacija Indijoje, Pietų Korėjoje, Honkonge, Singapūre, Tailande ir Indonezijoje. Vos šiek tiek geresni rodikliai – Kinijoje, Taivane ir Malaizijoje.
Ankstesnių kovų su infliacija pamokos yra aiškios dėl vieno aspekto: infliaciniai spaudimai negali būti sulaikyti neigiamomis, ar nežymiai teigiamomis realiomis trumpojo laikotarpio palūkanų normomis. Vienintelė efektyvi antiinfliacinė strategija sukelia agresyvų monetarinį sugriežtinimą, leidžiantį politikų iškeltas infliacines gaires atsidurti saugioje zonoje. Kuo ilgiau tai bus atidėliojama, tuo skausmingesni bus galutiniai politiniai sureguliavimai ir viso to pasekmės ekonomikos augimui ir užimtumui. Infliacijai ir toliau augant, Azijos centriniai bankai negali sau leisti šiam skirtumui dar labiau padidėti.
Azija turi per daug problemų savo strateginėje darbotvarkėje, kad ir toliau išliktų šiuose politiniuose spąstuose. Ypatingai tai galima pasakyti apie Kiniją, kurios Vyriausybė yra sutelkusi dėmesį į naujų ir į vartojimą nukreiptų imperatyvų pertvarkymą netrukus pasirodysiančiame dvyliktame penkerių metų plane.
Iki šiol Kinijos vadovai laikėsi pamatuoto požiūrio į infliaciją. Jos pastangos labiausiai koncentruojasi ties bankams privalomų išlaikyti rezervų didinimu, tačiau tuo pat metu priimant administracines priemones, kovojant su maisto kainų augimu, porą kartų simboliškai padidinant palūkanų normas ir valdant nežymų valiutos vertės kilimą.
Vis dėlto, toks Kinijos griežtinimo politikos mišinys turi ryžtingiau krypti link didesnių palūkanų normų. Kinijos ekonomikai ir toliau augant po beveik 10 proc. per metus, šalies Vyriausybė trumpuoju laikotarpiu gali sau leisti surizikuoti, bandydama išvalyti kelią savo struktūrinei darbotvarkei.
Tiesą sakant, Kinijos dilema simbolizuoja vieną didžiausių besivystančios Azijos iššūkių: poreikis nukreipti augimo modelį nuo išorės link vidaus paklausos. Tai niekaip nenutiks be algų ir perkamosios galios padidinimo darbuotojams. Tačiau augančios infliacijos aplinkoje tokie veiksmai gali paskatinti baisios algų–kainų spiralės atsiradimą, tokią pat mirtiną sąveiką, kuri aštuntajame dešimtmetyje Jungtinėse Valstijose sukėlė didelę sumaištį. Azija gali išvengti šios problemos tik sustabdžiusi infliaciją jos pirminėje stadijoje.
Kinijos vedamos kitos besivystančios Azijos valstybės ir vis dažniau matomos kaip nauji ir galingi ateities pasaulio varikliai. Nors dar nėra iki galo aišku, ar iš tiesų buvo nenutrūkstamas pirmavimo pasaulinėje ekonomikoje pasikeitimas, Azija turės susidurti su esminiais iššūkiais, kurie gali iškilti kartu su šiuo nauju vaidmeniu. Jei dabar nebus pradėta kovoti su infliacija, vėliau ji rimtai gali sukompromituoti regiono gebėjimą atlaikyti šiuos iššūkius.
Sephenas S. Roachas, Jeilio universiteto profesorius, „Morgan Stanley Asia“ valdybos pirmininkas ir knygos „The Next Asia“ autorius.
Stephenas S. Roachas
