„Akistata“ toliau tęsia publikacijas apie Lietuvos organizuotas nusikalstamas grupuotes. Mūsų akiratyje jau buvo Kauno Daktarai ir Daškiniai, Panevėžio Tulpiniai, Biržų, Šiaulių nusikalstamos grupuotės. Šį kartą mūsų publikacijų herojai – vieni iš žiauriausių banditų – Klaipėdos Gaidjurginiai.
Kauno Daktarų byloje šiuo metu dar tik vyksta ikiteisminis tyrimas. Kiek laiko už grotų praleis Henrikas Daktaras ir jo parankiniai, sužinosime dar negreitai, nes organizuotų nusikaltėlių, liaudyje vadinamų mafijozais arba tiesiog banditais, teismai paprastai vyksta po kelis metus.
Klaipėdos Gaidjurginiai jau atlieka bausmes. Vilniaus apygardos teismas nuosprendį uostamiesčio banditams paskelbė 2005-ųjų sausio mėnesį. Nuo pirmųjų Gaidjurginių arešto iki nuosprendžio paskelbimo praėjo penki metai. Lietuvos Apeliaciniam teismui prireikė daugiau kaip 5 metų, kad išnagrinėtų nuteistųjų skundus. Jis savo verdiktą paskelbė šiemet balandžio mėnesį. Praeis dar keli metai ir sužinosime Aukščiausiojo Teismo nuosprendį. Teisėjams skubėti nėra kur, nes Gaidjurginių grupuotė likviduota, banditai „susodinti“, o jei nuosprendyje ir teks pakeisti kokią detalę, esmė nuo to nepasikeis. Šitą pasakojimų ciklą apie Sigitą Gaidjurgį (52 m.) ir jo bendražygius pavadinome „Monstras avinėlio veidu?“ Klaustukas padėtas dėl to, kad patys skaitytojai turėtų nuspręsti ar jis tikrai monstras, ar blogo prokurorų darbo auka. Pats S. Gaidjurgis šių eilučių autoriui prisiekinėjo, kad jis tų žmonių, už kurių nužudymą nuteistas, nežudė.
Apeliacinio teismo teisėjai – griežtesni
Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos sprendimu S. Gaidjurgiui ir Mariui Marijošiui (39 m.) paliktos laisvės atėmimo bausmės iki gyvos galvos. Tokia pat bausmė paskirta Virginijui Baltušiui (44 m.). Vilniaus apygardos teismas šiam panevėžiečiui buvo skyręs 18 metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau Apeliacinis teismas ją sugriežtino ir skyrė kalėti iki gyvos galvos.
Tiesa, V. Baltušiui nuo to nei šilta, nei šalta – už nužudymus būnant Tulpinių gaujoje, jis jau ir taip du kartus nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Tad dabar Lukiškėse turėtų praleisti net tris gyvenimus...
Beje, V. Baltušis dabar yra daugiausia žmonių nužudęs kalinys. Kartu su Tulpiniais ir Gaidjurginiais jis dalyvavo nužudant 30 žmonių. Ant Tulpinio Audriaus Andrušaičio sąžinės – 24 gyvybės, o S. Gaidjurgio – 16 nužudytų žmonių. M. Marijošiaus sąskaitoje – 5 atimtos gyvybės.
Apeliacinis teismas pakeitė dalį veikų, kvalifikuotų pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą ir jas perkvalifikavo pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą. Kartu įvertinus ir apeliacinio skundo argumentus, pakeistos kai kurios bausmės ir kitiems nuteistiesiems. Todėl Arminas Graužinis (50 m.), kuriam anksčiau buvo skirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė už nužudymo slėpimą, žmogaus sužalojimą ir neteisėtą laisvės atėmimą dviem asmenims, turės kalėti metais ilgiau. Savo apeliaciniame skunde A. Graužinis prašė jį išteisinti, o prokuroras – skirti net 15 metų laisvės atėmimo.
Renatas Šadeikis (40 m.) pirmosios instancijos teismo buvo nubaustas 6 metų ir 2 mėnesių, o Artūras Damkus (41 m.) – 7 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmėmis. Pastarųjų bausmės Apeliacinis teismas nepakeitė. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad A. Damkaus ir R. Šadeikio parodymai šioje byloje buvo ypač vertingi, nuoseklūs, todėl į tai buvo atsižvelgta – jiems skirtos kur kas švelnesnės bausmės nei kitiems.
Vadeiva viską neigia
Apeliaciniame skunde S. Gaidjurgis teigė, esą jį apšmeižę nusikaltimus padariusieji R. Šadeikis, A. Damkus ir kiti su teisėsauga sutikę bendradarbiauti asmenys. Anot Gaidjurginių vadeivos, jis nei vieno iš nužudytų asmenų nepažinojęs ir neturėjęs motyvo jų žudyti. S. Gaidjurgis teigė, esą bylą išnagrinėjęs teismas buvęs šališkas, tuo buvusi pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Anot S. Gaidjurgio, jis nepadaręs nei vienos jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, niekada nebuvęs minimos gaujos narys ar organizatorius, todėl turįs būti išteisintas.
M. Marijošius skundėsi, kad Vilniaus apygardos teismas savo 2006 metų sausio 16 dienos nuosprendžiu jam skyrė per griežtą ir neteisingą bausmę – esą jis buvęs pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, kuriuos padarę kiti žmonės.
V. Baltušis taip pat prašė iš naujo peržiūrėti baudžiamąją bylą, nes manęs, kad esanti pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, nekaltumo prezumpciją, taip pat teisė į gynybą. Esą byla buvusi suklastota, o nuosprendis priimtas šališko teismo.
Tačiau kolegija nenustatė duomenų, kurie patvirtintų S. Gaidjurgio, M. Marijošiaus ir V. Baltušio apeliacinių skundų teiginius dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo ar nuteistųjų teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo.
Žudė žmones. Sprogdino pastatus
Gaidjurginių nusikalstamo susivienijimo bendrai teismo buvo nuteisti už 16 žmonių nužudymus, taip pat už gyvenamųjų ir kitų patalpų – „Meridiano“ laivo, Šiaulių ir Kauno policijos komisariatų, automobilių stovėjimo aikštelių sprogdinimus, neteisėtą ginklų ir sprogmenų laikymą ir panašius nusikaltimus.
Organizuodamas policijos įstaigų sprogdinimus, S. Gaidjurgis tikėjosi, jog jų nepavyks išaiškinti, todėl bus nuo pareigų nušalinti jam neįtikę policijos komisarai. Be to, šis gaujos vadeiva nepasitikėjo net artimiausiais savo parankiniais, todėl neretai pats vienas iškasdavo ir perlaidodavo anksčiau nužudytas aukas, kad kiti egzekucijų dalyviai nežinotų, kur kapavietės.
Apie visus tuos nusikaltimus rašysime plačiau, kad įsitikintumėte, kad šie vyrai nuteisti teisingai. Jaunesnieji mūsų skaitytojai, tie, kurie žavisi mafijozų gyvenimu, šias publikacijas turėtų skaityti ypač atidžiai, kad pamatytų jog banditų gyvenimas nėra rožėmis klotas, kad jų miegas labai neramus. Jie bijojo ne tik teisėsaugos darbuotojų, bet daug labiau saviškių, nes paleisti kulką savam į nugarą buvo įprasta. Savus žudė ir Kauno Daktarai, ir Panevėžio Tulpiniai.
Gyvas lavonas
Savų nesigailėjo ir S. Gaidjurgis. Tai buvo įrodyta teisme. Ir jis pats, kalbėdamas su korespondentu sakė, kad Lukiškėse ir kitose įkalinimo įstaigose sėdi vieni „atmarozkai“ su kuriais jis visai nenori bendrauti. Ir ne tik dabar, sėdėdamas vienutėje, bet ir anksčiau laisvėje su buvusiais kaliniais stengdavosi neturėti reikalų. „Jie žiūri į akis, atkišę ranką maldauja pagalbos, o tik nusisuk – ir apkalbės arba gausi lazda per galvą“, – sakė S. Gaidjurgis. Tai sakydamas jis, aišku, turėjo omenyje pirmiausia jį išdavusius A. Damkų ir R. Šadeikį. Tačiau ir apie artimiausią bičiulį, su kuriuo kali Lukiškėse – M. Marijošių, S. Gaidjurgis kalba ne itin palankiai. „Aš jį kviečiau sėdėti vienoje kameroje, dviese gal būtų smagiau, tačiau Apeliaciniame teisme ir jis mane apkalbėjo“, – sakė S. Gaidjurgis.
Tad dabar jis dienas ir naktis leidžia vienutėje. Jau aštuoni metai. „Esu lavonas iš kurio viskas atimta, – sakė S. Gaidjurgis. – Geriau būtų nuteisę mirties bausme, nors iš tikrųjų esu visai nekaltas. Pasaulyje tokie baisūs kalėjimai kaip Lukiškės, yra nebet Afrikoje, Brazilijoje ar kur nors Indonezijoje. Pažiūrėkite, kokias sąlygas turi nuteistieji kitose Europos šalyse ir kokiose laiko mus“. Mūsų pokalbį išgirdęs Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininkas Darius Lenkaitis paprieštaravo, kad ne viskas taip jau blogai. Kiek pagalvojęs su tuo sutiko ir S. Gaidjurgis: „Dabar, kai jau įsiteisėjo nuosprendis bent išeinu tinklinį pažaisti, štangą pakilnoti, o iki tol buvau uždarytas tarp keturių sienų. O jeigu mes čia būtume laisvesni, galėtume daugiau bendrauti, tai nereikėtų psichologų, daug ką išspręstume patys.“
Nors S. Gaidjurgis sako, kad jis gyventi neturi dėl ko, „tik valgo ir gamina šūdą“, tačiau po kurio laiko, tai pamiršęs, jau vėl kalba apie savo bylą, apie tai, kad jis nekaltas ir kad jis vis tiek visiems pasakys tiesą: internetu, per ambasadas, per patikimus žmones. O ta tiesa, vienu sakiniu būtų tokia: Sigitas Gaidjurgis yra korumpuotų teisėjų ir prokurorų suokalbio auka.
Kitą šeštadienį portale Balsas.lt skaitykite:
„Pokalbis Lukiškių kameroje“
Žilvinas VIZGIRDA
