Šiuo metu besiformuojanti naujoji valdančioji centro dešinės koalicija ir jos sudarymo aplinkybės yra svarbiausias politinis įvykis nūdienos Lietuvos kasdienybėje. Didžioji dauguma politinių komentatorių linkę minėti būsimosios koalicijos trapumą, galimas politines išdavystes bei suaktyvėsiantį politinį turizmą, būsimos Seimo daugumos neveiksnumą ir kt.
Daugeliu atvejų kalbama apie potencialų „techninį“ valdžios galių pasistūmėjimą, t.y. keliamos hipotezės, jog, pvz., Arūnas Valinskas ir jo vadovaujama Tautos Prisikėlimo partija laikui bėgant „išdurs“ koalicijos lyderius TS-LKD, nepasiteisinus arba ne visai pasiteisinus pastarųjų pastangoms išvesti šalį iš ekonominės krizės. Kita nemažiau populiari hipotezė byloja apie galimus Artūro Zuoko asmeninius nesutarimus su kai kuriais Liberalų Sąjūdžio atstovais ar jaunuoju konservatoriumi Mantu Adomėnu (Senamiesčio apygardos rinkiminės batalijos prieš antrąjį rinkimų turą tapo vienomis aršiausių Lietuvoje). Taip pat įvardijamas neva didžiulis liberalcentristų sugebėjimas sėkmingai dirbti koalicijoje su socialdemokratais, svarbiausiais TS-LKD politiniais antagonistais. Ar šios hipotezės yra pagrįstos?
Kodėl A. Zuokas nenorės grįžti pas G. Kirkilą
Patogumo dėlei suskirstykime pagrindines Lietuvos politines partijas į tris „stiprumo“ grupes:
1. Tradiciškai stiprios (TS-LKD, LSDP)
2. Stiprios populistinės (TPP?, TT, DP)
3. Nestabilios vidutinio stiprumo (LRLS, LiCS, LVLS, NS, LLRA)
Šiųmetinių parlamento rinkimų rezultatai parodė, jog kelios socialdemokratų Vyriausybėje dirbusios mažesnės politinės jėgos de facto sužlugo. Tai – Naujoji Sąjunga (socialliberalai) bei Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga. Iš karto po rinkimų NS vadovas Artūras Paulauskas prasitarė, esą jo partija padarė klaidą ateidama į G. Kirkilo Vyriausybę. Dėl šio sprendimo kritęs partijos populiarumas, o tai atsiliepę ir tragiškiems partijos rezultatams rinkimuose.
Verta pažymėti, jog prieš rinkimus atliktose gyventojų apklausose LiCS stabiliai atsilikdavo nuo NS bei valstiečių liaudininkų. Rinkimai pakoregavo situaciją, ir vis dėlto liberalcentristai šventė labai trapią pergalę, surinkę tik 5,3% balsų, t.y. vos 0,3% perkopę patekimo į Seimą barjerą.
Nespėjus atvėsti porinkiminei euforijai, LiCS nariai ir rėmėjai dar nesuvokia, jog ateinančiuose rinkimuose jų gali laukti toks pat likimas, koks ištiko LVLS ir NS. Ypač verta palyginti liberalcentristų ir socialliberalų partijų įvaizdžius. Abiejų elektoratai – vidutinio amžiaus ir jaunesni žmonės, daugiausia miestiečiai. Partijų lyderiai, nors šią dieną lyginti sudėtingiau, taip pat panašūs. 1998 m. prezidento rinkimuose bei vėlesniuose 2000 m. Seimo rinkimuose Artūras Paulauskas įkūnijo veržlų, jauną, ambicingą ir solidų politiką, kurį mėgo jaunimas, verslininkai ir miestiečiai. Panašaus pobūdžio įvaizdį susikūrė ir Artūras Zuokas, kuris itin mėgstamas sostinėje (nors ir pralaimėjo vienmandatėje apygardoje). Korupciniais skandalais pagardintas A. Zuoko populiarumas šįkart „ištempė“ partiją, tuo tarpu A. Paulausko charizmos likučiai galutinai išblėso net ir privertus save dirbti. Negana to, pagal „stiprumą“ abi partijos priklauso lanksčių, nestabilių vidutiniškų politinių jėgų grupei. Tai tik padidina tikimybę, jog ateinančiuose rinkimuose LiCS gali ir neperkopti būtino 5% barjero.
Taigi A. Zuokas, jeigu turi politinės nuovokos, dėl tariamo „sugebėjimo“ dirbti su socialdemokratais pas pastaruosius tikrai nesiverš, regėdamas triuškinantį rinkėjų atpildą jų draugams NS bei LVLS. Be to, kad ir kiek aukštintų savo partiją, jis negali nematyti jos panašumo su Naująja Sąjunga. Dar daugiau, iš arti matydamas socdemų negebėjimą tvarkytis su Lietuvos ūkiu bei švietimu, t.y. prastą valstybės valdymo kokybę, A. Zuokas neskubės pereiti į koaliciją, kuri nepajėgi išvesti šalies iš krizės. Socialdemokratų politinis neįgalumas taptų kertiniu LiCS kaip politinio projekto duobkasiu.
Žinoma, tarpasmeninės politinės peripetijos gali trukdyti Vyriausybei sklandžiai dirbti, tačiau dažniausiai politikai pamiršta vadinamąsias „smulkmenas“ vardan galimybės atsiriekti gabalą politinio pyrago, t.y. priartėti prie galios svertų. A. Zuokui politinė įtaka yra žymiai reikšmingesnė nei principingumas.
Reikia pažymėti, jog šiuo atveju koalicijos patvarumas priklauso ne nuo LiCS, o pirmiausia nuo TS-LKD, kurios sėkmingas darbas ir reikalingi politiniai sprendimai tinkamai paruoštų kraštą artėjančiam šildymo sezonui ir 2009 metais užklupsiančiam žymiam ekonomikos smukimui, laiduotų „Leo LT“ skaidrumą, reformuotų sveikatos apsaugą bei švietimą. Jei šie darbai bus vykdomi ryžtingai ir atsakingai, liberalcentristų frakcija nė nemėgins maištauti.
Tautos Prisikėlimo partija
Iš esmės visos dvejonės dėl A. Valinsko „slaptųjų kėslų“ dažniausiai remiasi į tris pagrindinius argumentus, vyraujančius žiniasklaidoje. Kiekvieno iš jų nepagrįstumą aptarsiu plačiau:
1. Gandai ir spėlionės, kad TPP yra socialdemokratų ar „VP dešimtuko“ projektas. Šiuokart visa problema glūdi tame, jog gandai ir lieka gandais, kol nepateikta/neišviešinta svaresnių faktų ar įrodymų.
2. TV3 eteryje rengta speciali laida „Kam tarnaus liūtukas?“. Jos vedėjas, Arūnas Valinskas, kaip mėgsta akcentuoti politikos apžvalgininkai, neva „atvirai simpatizavo“ laidos herojui Žilvinui Marcinkevičiui, buvusiam „NDX Energijos“ vadovui. Čia susiduriame su plačiai paplitusiu folkloriniu principu „dėl skonio nesiginčijama“: vieniems atrodys, kad A. Valinskas rodė palankumą Ž. Marcinkevičiui, kiti įžvelgs įprastą šoumeno laidų vedimo stilių, treti vienaip arba kitaip galvos dėl iš anksto susidarytos nuomonės; todėl įtarumo lygmuo gali būti labai skirtingas. Norint bent šiek tiek pagilinti šio argumento konkretumą, vertėtų kalbos ir kūno kalbos specialistų bei psichologų pagalba atlikti išsamesnį laidos reikšminį-simbolinį tyrimą. Tuomet atsirastų ir tikslesnė argumentacija.
3. Arūno Valinsko deklaruotas siekis po dvejų metų Lietuvoje įvesti progresinius mokesčius, kuris tarsi užkerta kelią TPP susitarti su dešiniosiomis jėgomis. Iš pažiūros tai yra ženklas, jog TPP ideologiškai artimiausia yra būtent LSDP, kurios pagrindinis ideologinis „arkliukas“ kaip tik ir yra progresinių mokesčių sistemos įvedimas (tik neaišku, kodėl per 8(!) metus vis dar neįgyvendintas). Esmė yra tame, jog A. Valinskas pažymėjo savo „tikslą“ sieksiantis įgyvendinti net po 2 metų! Tai yra nerimta. Politikai, balotiruodamiesi į Seimą, neatidėlioja savo planų, o ypač tokiu metu, kuomet būtini greiti, apgalvoti, ryžtingi sprendimai, padėsiantys atsigauti šalies ūkiui. Progresiniai mokesčiai, kaip pagalbos labiausiai skurstantiems Lietuvos žmonėms garantas, yra vienas iš galimų atsakų į dabartinę ekonominę krizę (nebūtinai pats geriausias). Todėl dabar prasmingiausia būtų kalbėti apie tokių mokesčių įvedimą tuojau pat, arba apskritai net neužsiminti. Antraip tai skamba, Dalios Grybauskaitės žodžiais, lyg „puota maro metu“. Atvirai rodomas neryžtingumas progresinių mokesčių klausimu byloja apie tai, jog iš esmės šis TPP siekis yra nerimtas, ir tikrai nebus tuo „pleištu“, dėl kurio nepavyktų susitarti formuojant centro dešinės koaliciją. Kita vertus, A. Valinskas žino, jog konservatoriai nieku gyvu nepalaikytų tokios idėjos.
Be to, tiek A. Valinskas, tiek ir kitas „prisikėlietis“ publicistas Saulius Stoma, internetinės televizijos bei radijo eteriuose yra ne kartą patikinę, jog a) TPP „tikrai nėra kažkieno projektas“; b) „TPP ideologija labiau atitinka centro dešinę“; c) į koaliciją su socialdemokratais neitų, nes TPP tikslas yra išvalyti ir atnaujinti Lietuvos viešąją politiką, tuo tarpu socialdemokratai yra ta senoji purvinoji šalies valdžia, ilgą laiką nuodijusi Lietuvą.
Paklausite, ar tai nėra tas atvejis, kuomet politikai sako viena, o iš tiesų daro kita? Vargu bau. Visų pirma Arūnas Valinskas jau spėjo užsirekomenduoti kaip puikus žurnalistikos specialistas, visuomet apeliuojantis į laidų vedėjų profesionalumą, sąžiningumą ir atsakomybę. Jis išmano kiekvieno užduodamo klausimo reikalingumą ir tikslingumą, taip pat žino, kas yra žurnalistikos prostitutė, o kas – ne. Tikrai žino, nemeluoja. Dar daugiau, A. Valinskas tiesiog mėgaujasi savo retorikos galimybėmis bei neva užsitarnauta „visažinio“ reputacija.
Netikėtai ėmęs ir sulaužęs duotą žodį (neiti obuoliauti su socdemais), TPP vadovas netektų visų savo pompastiškų argumentacinių svertų ir paprasčiausiai būtų sutryptas viešosios erdvės korifėjų. Kadangi tradicinėje partinėje skalėje TPP politinė identifikacija neįmanoma (partija neturi nei veiklos programos, nei kompetentingų profesionalų politikos – ne šou verslo - srityje), tas trapus viešas pasitikėjimas lieka svarbiausiu pamatu, į kurį remiasi visos A. Valinsko ambicijos. Panašiai ir su Sauliumi Stoma – galų gale ir šis rėksmingas Naujojo Sąjūdžio steigėjas nebeturėtų ką padoresnio atsakyti įtūžusiems savo tinklaraščio komentatoriams. O neatsakyti jis nedrįs. Tad kam TPP viso to reikia? Juk bus liūdna, o ne cirkas...
Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų reikšmingumas
Naujojoje politinėje sanklodoje iš tikrųjų viskas priklauso ne nuo Arūno Valinsko, o nuo Andriaus Kubiliaus, TS-LKD lyderio ir būsimo premjero. Pagrindinė koalicijos žlugimo prielaida yra pačios Vyriausybės arba Seimo klaidos. Taip pat ir galimi skandalai (kuriuos skrupulingai tvers opozicijos lyderiai), korupcijos atvejai, akivaizdus pažadų nevykdymas, politinės valios trūkumas, negebėjimas pasipriešinti ekonominei šalies krizei ir pan.
Skandalų, nors ir dirbtinai sukurptų, veikiausiai išvengti nepavyks, ypač turint galvoje nemažus socdemų propagandinius resursus, kurie gali būti panaudoti per tam tikras visuomenės informavimo priemones. Taigi svarbus ir opozicijos bei politikos analitikų vaidmuo.
Žvelgiant konkrečiai į koalicijos darbingumo potencialą, ji atrodo perspektyviai. TS-LKD turi nemažai politinio įdirbio praktiškai visose svarbiausiose viešojo gyvenimo srityse: ūkio, švietimo, sveikatos apsaugos, užsienio reikalų ir kt. Labai geri partijos rezultatai parlamento rinkimuose neturėtų stebinti, nes konservatoriai jiems ruošėsi nuosekliai ir rimtai: iniciatyvinis „Dešiniosios koalicijos“ projektas, sustiprinęs konservatorių saitus su nepriklausomais ekspertais (Raimondu Kuodžiu, Gitanu Nausėda); „Naujosios darbotvarkės“ projektas, įgalinęs partijos lyderius iš anksto pasiskirstyti sritimis ir atsakomybėmis bei nurodęs partijos kryptį konkrečiais klausimais; internetinė sklaida („Baltijos kelias 2.0“, „Aplenk Kubilių“, asmeniniai partijos narių tinklaraščiai), pavertusi TS-LKD patrauklia jaunimui politine jėga. Negana to, parašyta veiklos programa daugumos ekspertų pripažinta kaip išsamiausia ir realiausia, o surinkta komanda – viena solidžiausių lyginant su kitų partijų „šešėliniais“ kabinetais, beveik visos sritys kuruojamos labai kompetentingų asmenų.
Konservatizmo pabudimas
Neaišku, kodėl dauguma politikos apžvalgininkų to nepastebi/neakcentuoja, tačiau šiųmetinių Seimo rinkimų rezultatas yra ir potencialus konservatizmo ideologijos pabudimas. Lietuvos rinkėjai didžiausią pasitikėjimą parodė konservatyviąsias vertybes išpažįstančiai partijai. Nors valdžioje bus ir liberalų, tai neturėtų sutrukdyti konservatoriams paimti viršų svarstant tam tikrus moralinius visuomenės klausimus, Be abejo, tai gali tapti svarbiu ideologiniu lūžiu šalies dorovinėje santvarkoje. Žinant didelį TS-LKD narių ideologinį angažuotumą, galime laukti vertybinio konservatizmo atbalsių šalies viešajame gyvenime – bendruomeniškumo jausmo ir bendruomenių kūrimosi skatinimo, šeimos kaip svarbiausios tarpinės struktūros tarp valdžios ir žmogaus sureikšminimo ir pan. Panašu, jog Lietuvos visuomenės netolimoje ateityje laukia sunkios, bet labai naudingos diskusijos abortų uždraudimo, vienos lyties santuokų įteisinimo, galbūt ir eutanazijos klausimais. Būtini nacionalinio masto debatai. Žinoma, nelabai protinga šiuos svarstymus kelti į viešumą tuomet, kol dar nėra atlikti būtiniausi ir skubiausi darbai: Lietuvos politinės sistemos ir biurokratinio aparato rekonstrukcija, antikrizinių priemonių plano įgyvendinimas. Posakis „Politika – ekonomikos tarnaitė“ kaip niekada tinka šiandienos situacijai. Būtų prasminga, jei konservatoriai palūkėtų ir iš karto nepultų purtyti šalyje nusistovėjusios liberaliosios vertybinės orientacijos pamatų. Dar bus laiko diskusijoms.
Simas Čelutka
