Lietuvoje reformos derinamos prastai. Jos retai derinamos prie aplinkos, o tarpusavyje apskritai nederinamos. Štai nuo praėjusių metų Lietuvoje veikia pakuotės užstato sistema. Pakuotės renkamos taip sėkmingai, kad rezultatai pranoko visus lūkesčius. Gyventojai priduoda absoliučią daugumą sistemoje dalyvaujančių pakuočių. Užstato sistemos autoriai ir vykdytojai džiūgauja: tikslas perdirbti pakuotes pasiektas su kaupu, švaresnė tampa mūsų aplinka.
Tačiau šis džiaugsmas turėtų gana sparčiai blėsti. Mat negana to, kad pati užstato sistema pabrangino Lietuvoje parduodamas prekes, dar buvo pakeltas akcizas alkoholiui. Lietuviai jau ir taip išperka prekes Lenkijos Biedrionkose, bet dabar lentynas šluos dar smagiau. Kaip žinia, Lenkija neturi pakuotės užstato sistemos. Tad kitą kartą važiuodami užsipildyti atsargų, Lietuvos pirkėjai lenkiškos plastikinės ar metalinės taros tikrai atgal į Lenkiją negabena. Šios nesuderintos politikos pasekmes jau dabar galima pamatyti ne tik Lietuvos pasienio miesteliuose ir pakelėse, bet ir pačiame Vilniaus centre. Žinoma, ir finansuose. Lenkija suskaičiavo, kad penai lietuviai prekinosi 5,5 milijonus kartų ir išleido 330 milijonų eurų. Nesunku numatyti, kad šiais metais sumos bus dar įspūdingesnės.
Nepriderintos politikos pavyzdžių itin daug socialinėje srityje. Štai valdžia deklaruoja rūpestį žmogaus senatve. Žinoma, juk Lietuvos demografija – grėsminga. Atrodytų, dabar pats metas būtų sudaryti visas sąlygas žmonėms patiems sukaupti senatvei, nes ateityje nebus kam jų išlaikyti per Sodros sistemą. Tačiau valdžia ima ir įveda lubas kaupiamojo investicinio gyvybės draudimo įmokų lengvatai, o Lietuvos bankas siūlo apsvarstyti, ar nevertėtų naikinti mokestinės lengvatos kaupiantiems trečioje pensijų pakopoje.
Politikai laužo galvas, kaip čia paskatinus gimstamumą Lietuvoje ir konkuruoja, kuris pasiūlys daugiau vaiko pinigų. Bet tėvai turi kitą galvasopį – vaiką reikės vesti į darželį, o su jais padėtis Vilniuje – vis dar sudėtinga. Tėvai galvoja ir apie mokyklas, kurios taip pat laukia nesulaukia reformų. Vaikus „už pinigus“ bus linkę gimdyti daugiausia tie, kurie apie visa tai, ir apie vaikus galvoja mažiausiai. Ir tada turėsime dar didesnę bėdą su vaikų nepriežiūra. O nesutvarkyta vaikų globos sistema užgrius visu savo svoriu.
Kodėl politikai nederina reformų ir net nesiekia to daryti? Kodėl įstatymus vertina vis dar formaliai, ir tendencingai vienpusiškai? Versija, kad įstatymus priiminėja nežinodami svarbiausių jo pasekmių, vis mažiau įtikina. Greičiausia, net ir žinodami, kad neveiks, arba veiks priešingai, vis viena priiminėja. Nes tikrieji politiko tikslai ir keliai – taip ir lieka mums nežinomi.
