Šįkart esantiems valdžioje labai parūpo pats žmogus. Ne tiek verslo sąlygos, ne tiek mokesčiai, ne tiek socialinė aplinka, kiek pats žmogus ir jo asmeninis gyvenimas, jo kūnas ir jo siela. Kiek pamenu, viskas prasidėjo nuo embrionų. Šiek tiek pamokyti genetikos, politikai įstatymu ėmė aiškinti medikams, kaip gydyti nevaisingumo ligą. O šios bėdos paliestiems žmonėms jie įstatymu norėjo išaiškinti, koks vienintelis elgesys yra moralus, ir tik tokį vienintelį elgesį jiems leisti.
Po to jie ėmėsi žmogaus burnos. Jiems tapo labai svarbu viskas, ką žmogus į ją deda ir kada jis tai daro. Už suktinę – kalėjimas. Alkoholis – pagal sugriežtintas valandas ir amžių. Šį kartą rūpi ne „bambaliniai“ vartotojai, ir ne jų gydymas, bet visi kiti, kiekvienas žmogus. Nes žmogus iš limuzino ėmėsi kurti pasaulį pagal save. Išplėšyti net žurnalai – kad nebūtų jokio, net akių, kontakto. Dabar bus imtasi tabako – rūkyti greitai galėsi tik „po kaldra“. Kad neišduotų tikrųjų intencijų, tai pateikia kaip kilnią kovą už sveiką gyvenseną.
Kliuvo ir cukrui. Tiesa, čia kol kas einama švelniuoju keliu – tariantis su gamintojais, kad šie mažintų cukraus kiekį gaminiuose. O štai sergantiems žmonėms pasisekė mažiau. Jie nebegali rinktis kompensuojamojo vaisto. Jie privalo imti pigiausią, nes žmogus iš limuzino galvoja, kad sergantysis nori mažesnės priemokos už vaistą. O jei jis nori geresnio vaisto poveikio? Jei žmogus sutinka primokėti daugiau? Valstybei juk dėl to jokio skirtumo – valstybė kompensuoja vienodą sumą. Ne, negalima, nes šįkart žmogui iš limuzino parūpai pats tu, tavo kūnas, ir tavo siela. Kad neišduotų tikrųjų intencijų, tai pateikia kaip kovą su godžiais farmacininkais.
Tada jiems parūpo, o kuo gi rengiasi mūsų vaikai, ir prisiuvo jiems neva tai tautinių kostiumų. Dar jiems parūpo, kokia informacija pasiekia mūsų ausis. Ir tada jie norėjo nustatyti gerų ir blogų naujienų santykį žiniasklaidoje. Bet susizgribo - tas kelias yra sunkus, bet yra ir lengvesnis. Tada jie sudarė komisiją, kuri tyrinės nacionalinį transliuotoją. Kad neišduotų tikrųjų intencijų, vaizduoja, kad ieško išskirtinai tik skaidrumo ir tik finansuose.
Jie tikrai nusitaikė ir į mūsų lūpas. Jiems labai nepatiko tiesa klouno veidu. Pasirodo, nuo tiesos galima greitai ir lengvai atprasti. Paslaugūs limuzino vairuotojai, linkčiojantys padėjėjai, jausmingi spaudos atstovai ir ištikimi partiečiai tam labai padeda. Savęs tada jau nebemato, todėl ramia sąžine gali pasiūlyti nusidėvėjimą skaičiuoti žemei, fotografuotis prie kapo, būti greta gretos, suktis pilkojoje verslo zonoje ir dar daug kitų dalykų. Nes dabar jie užsiėmę tobulo žmogaus kūrimu, o tai - jau aukščiau nei dangus.
Kažkur tarp eilučių vis tik kirba klausimas, o tai kurios intencijos vis tik čia yra tikrosios? Ar šie misionieriai yra nuoširdūs, ar vis tik yra dar kažkas, ką mums norima dovanoti, o greičiau jau – atimti – jų rankomis - valstybės atkūrimo šimtmečio proga? Dar daug kas nuo mūsų lieka uždengta, bet neabejoju – ilgainiui taps žinoma, net ir tiems, kurie tobulo žmogaus kūrėjams vis dar ploja katučių.
