Tai buvo 1990 metai, Sovietų Sąjungos žlugimo ir istorijos virsmo laikas. Buvau Maskvoje, rašo M. Galeotti, tyrinėjau Afganistano karą savo daktaro laipsniui gauti, susitikinėjau su įdomiais, karo paveiktais žmonėmis.
Tą kartą ėjau susitikti su Semjonu, pėstininkų majoru, kuris buvo atleistas iš kariuomenė po to, kai 1987 m. Afganistane snaiperis pašovė jo koją. Snaiperis buvo vienas jo karių. Jis buvo piktas, susierzinęs ir pasiruošęs išlieti visą tiesą apie karą, kurio sovietai nelaimėjo. Tiesą, kurią visi žinojo, kad pralaimės, prieš priešą, kurio nekentė, bijojo ir gerbė vienodai.
Majoras buvo piktas, nes iš karo turėjo pasitraukti pakirstas savos kulkos ir tai nebuvo visiškas atsitiktinimus ar retenybė, nes mūšio metu bet kuris karininkas galėjo atsidurti labai pavojingoje vietoje, kai kulkos skriejo ir niekas negalėjo tiksliai žinoti, iš kur nusklido šūvis. Šūvis galėjo būti mirtinas, arba ne, kaip, kad Semjono atveju.
Norint likti gyvam Afganistane neužteko kovoti su priešu, teko kovoti arba sutarti su savo vyrais, būti sąžiningu, bet lanksčiu ir siekti, kad kuo daugiau jų grįžtu namo. Kitaip karininkai rizikavo.
Taigi, taip, kartais tai reikšdavo užmerkti akis prieš tam tikrus nusikaltimus. „Vagystės, ypač maisto, buvo gerai. Vyrai turi valgyti, o iš armijos raciono ir košės negali gyventi amžinai“ – net grikiai gali nusibosti. „Bet tu nageli imti visko, ką turi vietiniai, kitaip jie ateis paskui tave su viskuo, ką turi – tai tiesiog sveikas protas", - sakė buvęs majoras.
„Tas pats su išžaginimu ar žmogžudyste. Tai ne tik negerai, piktina vietinius, bet ir padalina padalinį. Taigi, už tokius dalykus reikia bausti skaudžiai, o vyrai tai gerbs, kai žinos, kodėl tai darote. Jums turi pavykti parodyti, kad esate jų pusėje, bet taip pat esate teisus dėl tam tikrų dalykų", - sakė jis.
Tačiau vadovavimo vietoje realybė taip pat reiškė norą pačiam nutraukti paklausnumo grandinę, kai per radiją traškantys įsakymai skamba beprasmiškai arba savižudiškai.
„Kartais suvaidini, kad neteisingai supratai, tarkime, kai pavyzdžiui, 19 val., kai temsta, įsakoma patruliuoti į pavojingą „žalumą“ (maištininkų kontroliuojamas teritorijas). Toks patrulis tiesiog vykdomas 7 val., ryte, kai daug saugiau ir sakoma, kad įsakymo nesupratome teisingai. Tiesa, kartais tai reiškia ir sabotažą".
Jo pateiktas sabotažo pavyzdys buvo tyčinis ankšto kalnų kelio blokavimas, suknežinant karinį automobilį taip, kad kelias būtų užkirstas. Tas kelias vedė į vietovę, pagarsėjusią afganistaniečių pasalomis. Už tai Semjonas sulaukė pulkininko papeikimo, bet gavo savo vyrų pagarbą.
Kyla klausimas, kiek daug Rusijos karininkų Ukrainoje turi išmokti šias pamokas. Akivaizdūs disciplinos trūkumai – beatodairiškas plėšikavimas, smurtas, prievartavimai – dažniausiai atspindi karius, kurie yra ne tik alkani, bet ir pikti bei nevaldomi. Jausdamiesi palikti savo vadų, įstrigę priešiškoje teritorijoje, jie tokiais žvėriškais būdais reaguoja iš dalies būtent dėl nusivylimo, baimės ir noro kontroliuoti savo aplinką.
Tai jokiu būdu nėra būdinga tik Rusijos kariuomenei, tačiau prie šios rykštės prisideda santykinis profesionalių puskarininkių nebuvimas, žiauraus tyčiojimosi ir prasti santykiai tarp karininkų ir kareivių daugelyje padalinių. .
Plačiai nuskambėjo atvejis, kai kareivis pervažiavo tanku per savo vado kojas. Tai greičiausiai bus nelaimingas atsitikimas, o ne maištas, bet kariuomenės ir Nacionalinės gvardijos socialinėje erdvėje jau buvo kalbama apie nepopuliarių karininkų „susilaužymą“.
Kiti karininkai, tokie, kaip Semjonas, neabejoju, tyliai stoja už savo vyrus iš baimės ar solidarumo, užmerkia akis, kai ištuštinami degalų bakai, kad išvengti važiavimo į priekį, arba ieško kūrybiškų būdų klaidingai interpretuoti įsakymus, kad sumažintų pavojų, su kuriais susiduria.
Tai netrukdo Rusijos kariuomenei kovoti, kartais labai gerai. Pats Semjonas gavo medalį už kovos nuopelnus Afganistane, o kai kurie daliniai Ukrainoje demonstravo didelį ryžtą.
Visgi tai gali būti armijos, kuri jau įtaria, kad pralaimės, simptomas. Semjono žodžiais tariant, „tuo metu, kai palikau Afganistaną, ten viskas buvo apie išlikimą, o ne pergalę“.
