Tokios ir panašios antraštės, perteikiančios pritarimą prezidento Vladimiro Putino Miunchene vasario pradžioje pasakytai kalbai, tebemirga Rusijos žiniasklaidoje. Jei pavadinimai ir kitokie, tai mintis tokia. Džiaugiamasi, jog pagaliau atėjo laikas, kai Vakarai turi skaitytis su naujosios Rusijos galia ir tikimasi tą galią artimiausiu metu virsiant pasauline. Sveikinami visokie griežti Vakarams skirti pamokymai, kurie suvokiami kaip Rusijos didybę tvirtinantis „atkirtis“
Vakarų šalims Rusijos vadovo išdėstytos mintys, taip pat ir kalbos tonas padarė didelį įspūdį, kuris neblėsta iki šiol. Ir įvairių pakraipų politikos apžvalgininkai, ir aukščiausio lygio politikai suvokė, jog V. Putinas iš esmės išsakė dabartinės Rusijos politinio elito nepasitenkinimą pasaulyje susiklosčiusia tvarka ir pareiškė, jog nuo šiol Rusija nebesitaikstys su jai neva Vakarų pasaulio primestu ją žeminančiu vaidmeniu. Buvo įvardyti esminiai pasaulio nestabilumą skatinantys veiksniai ir pagrindinė jų priežastis – dabartinė Jungtinių Valstijų globalinė politika.
Dar labiau Vakarų politikus nustebino netrukus pagarsintos Rusijos generolų dėstomos mintys apie tai, kad atsakydami į amerikiečių priešraketinių sistemų dislokavimą Lenkijoje ir Čekijoje jie tas šalis pavers savų raketų taikiniais. Tokių karingų kalbų fone ima atrodyti, esą V. Putinas turįs prilaikyti savo kariškius, kurie tik ir laukią progos trinktelti visiškai „suįžūlėjusiems“ ir Rusiją „žeminantiems“ Vakarams. Suprantama, tai politinis spektaklis, tačiau jo siunčiama žinia labai aiški – Rusija ima rodyti savo karinę galią.
Kas Rusijos prezidentą labiausiai neramina konfliktų kupiname dabarties pasaulyje? Vienapolė susiklosčiusi pasaulio tvarka, kitaip tariant, Jungtinių Valstijų lyderiavimas ir globalinė amerikiečių politika. Nepatenkintų dabartine Jungtinių Valstijų politika yra daugybė, tad V. Putinas tarsi tampa jų vienytoju. Kartu su Venesuelos prezidentu Hugo Chavezu, kurio antiamerikinė retorika patraukia vis daugiau Lotynų Amerikos gyventojų bei politikų.
Pasak V. Putino, visos pasaulio bėdos – tai amerikiečių globalinės politikos vaisiai. Rusijos prezidento manymu, vienos galios centras dabartiniame pasaulyje neįmanomas – jis pats ima naikinti save, todėl vis labiau remiamasi gryna karine jėga. Tačiau vien karine galia konfliktų neįmanoma numaldyti. Pareikšta, jog Rusija didžiausia savo grėsme laiko tolesnę NATO plėtrą ir yra pasirengusi deramai atsakyti į tos plėtros iššūkį.
Rusijos požiūris į NATO plėtrą savaip paliečia ir Lietuvą – vis labiau „kaista“ buvusių sovietinių šalių zona. Rusija visokiais būdais stengiasi priversti Vakarus susitaikyti su mintimi, kad kai kurios postsovietinės, dabar Europos Sąjungai ir NATO priklausančios šalys buvo ir bus „teisėtų“ Rusijos geopolitinių interesų sritimi. Daugėjant konfrontacinės retorikos, Lietuva artimiausiu metu gali tikėtis kai kurių nemalonių savo didžiosios kaimynės akibrokštų.
V. Putino kalba susilaukė greito ir, sakytume, griežto Jungtinių Valstijų atsako. Kongreso Atstovų rūmai pritarė įstatymo projektui, pavadintam „2007 metų Aktas apie laisvės konsolidavimą NATO“, kuriame numatyta į Šiaurės Aljansą priimti Albaniją, Kroatiją, Makedoniją, Gruziją ir Ukrainą. Rusijos elito požiūriu amerikiečiai įsitvirtina ne tik Balkanuose, bet ir Kaukaze, pažeisdami gyvybinius Rusijos interesus. Ką jau kalbėti apie bandymą nuo Rusijos „atplėšti“ Ukrainą..
Rusijos Saugumo Taryba savo ruožtu paskelbė konfrontacinei retorikai grėsmingų bruožų suteikiantį dokumentą, kuriame NATO organizacija skelbiama pagrindine karine grėsme Rusijai, o ta grėsme reikalaujanti keisti karinę doktriną.
Kalbos apie tai, kad Rusijos jau nebebus įmanoma parklupdyti, kad Rusija jau atgimė, keliasi ir greit susigrąžins deramą galią, susilaukia didelio Rusijos gyventojų pritarimo. Sociologinių tyrimų duomeny rodo, kad gerokai daugiau kaip pusė gyventojų priešais jau laiko Europos Sąjungą, NATO ir Jungtines Valstijas. Neramina ne tik Rusijos gyventojų nuotaikos. Vokietijoje atliktų sociologinių tyrimų duomenimis apie trečdalis vokiečių pritaria V. Putino išsakytoms mintims ir Jungtinėms Valstijoms mestiems kaltinimams. Daug tokių ir kitose ES šalyse. Ką jau kalbėti apie arabų pasaulį bei Lotynų Ameriką.
Šiuo metu didžiųjų valstybių politikus neramina klausimas, kaip aštrėjančios konfrontacijos sąlygomis bendrauti su Rusija. Juolab kad Rusija imasi atstovauti ir kitas į didesnį vaidmenį pasaulio politikoje pretenduojančias sparčiai besivystančias valstybes. Tiesa, tas atstovavimas išreiškia Rusijos siekius, nei realijas. Politologas, mums gerai žinomos knygos „Pabaltijo revoliucija“ (Vilnius, 1995) autorius Anatolis Lievenas laikraščio „The Financial Times“ kovo 8-os numeryje išspausdino straipsnį „Vakarai turi sukurti naują strategiją, atsižvelgiančią į Rusijos atgimimą“, kurio jau pats pavadinimas paryškina būtinumą kurti naują politiką Rusijos atžvilgiu.
Autorius siūlo santykius su Rusija grįsti trimis aiškiais principais. Pirmiausia reikia mažinti priklausomybę nuo Rusijos tose srityse, kur priklausomybė kelia didžiausią grėsmę. Pastaruoju metu ES politikai šitai jau stengiasi daryti energetikos srityje. Antra, reikia vengti susikirtimų su Maskva, kol nepaliečiami gyvybiškai svarbūs interesai ar esminiai moraliniai bei tarptautinės teisės dalykai. Šiuo atžvilgiu siūloma „neerzinimo“ politika. Bėda ta, kad sunku priimti bendrą Vakarų šalims gyvybinių interesų sampratą. Juk pati ES vadovybė savo priederme laiko kurti atsvarą JAV dominavimui pasaulinėje arenoje.
Trečias rekomenduojamas principas yra įtvirtinti aiškias taisykles, kaip elgtis postsovietinėje zonoje, kad būtų laiduota taika ir stabilumas. Dera atkreipti dėmesį, jog A. Lievenas postsovietinę zoną išskiria kaip svarbų santykių su Rusija veiksnį. Galima nujausti, jog jis tikisi Rusiją sutiksiant su tokiomis taisyklėmis, kurios laiduotų geros kaimynystės su, pavyzdžiui, Baltijos šalimis santykius. Tačiau kaip tada Rusija galėtų įgyvendinti savo atgimusias imperines ambicijas, o naftos dolerius paversti geopolitiniais laimėjimais? Manyčiau, jog tas principas kertasi su naująja Rusijos strategija, kurią liudija ne tik informacinio karo apraiškos, bet ir priešo įvaizdžių kūrimas, skatinantis Rusijos žmonių priešiškumą kaimyninėms demokratinėms šalims.
A. Lievenas mano, jog Vakarų šalims derėtų atsisakyti planų įtraukti į NATO Gruziją ir Ukrainą. Tačiau kas jau kas, o mes puikiai suvokiame, jog tik NATO gali suteikti tam tikras saugumo garantijas iš Rusijos globos besivaduojančioms kaimynėms. Taip pat galvoja ir Gruzijos politinis elitas. Tad nejau mes dabar turėtume nuo jų nusigręžti? Tai jau būtų ne tik trumparegiška, bet ir nemoralu.
Miunchene V. Putino išdėstyti samprotavimai stebėtinai susišaukia su didelį Vakarų politikų autoritetą pelniusio Zbigniewo Brzezinskio mintimis, išsakytomis jo ką tik pasirodžiusioje naujoje knygoje „Antras šansas: trys prezidentai ir Amerikos supergalybės krizė (Second Chance: Three presidents and the Crisis of American Superpower)“. Dabartinio prezidento George`o H.W. Busho veikla įvertinama neigiamai. Jungtinėms Valstijoms pranašaujama gana tamsi ateitis, nes jos politinis elitas nesugebėjo deramai pasinaudoti tomis galimybėmis, kurios šaliai teko jai tapus vienintele supervalstybe, galinčia pasauliui primesti savo globalinės tvarkos supratimą.
Z. Brzezinskio žodžiais, nors kai kuriose srityse, pavyzdžiui, karinėje, amerikiečių galia 2006-ais metais yra didesnė nei 1991-aisiais, tačiau žymiai sumažėjo šalies pajėgumas sutelkti, paskatinti ir nukreipti tam tikra linkme kitas valstybes, tad sumenko galimybės formuoti globalinės tikrovės dalykus. Amerika atsidūrė jai priešiškoje aplinkoje. Praėjus penkiolikai metų po to, kai buvo karūnuota globaline lydere, Amerika tampa baugšti ir vieniša demokratine valstybe antagonistiniame pasaulyje. Tad Jungtinėms Valstijoms būtina kuo skubiausiai keisti savo globalinę politiką, kad neįsivyrautų išryškėjusios pasaulyje grėsmingos tendencijos ir kad šalis neprastų visos savo galios bei autoriteto.
Netruks paaiškėti, kaip keisis Jungtinių Valstijų politiką (o jos pokyčius žada Kongrese daugumą laimėję demokratai) ir kas iš to laimės – ES, NATO ir demokratija ar Rusija, Iranas, Venesuela... Kad ir kaip būtų, aišku viena – artimiausiu metu daugės konfrontacinės retorikos, taip pat globalinio nestabilumo židinių, o pasaulis vis labiau įsitrauks į ginklavimosi varžybas, nepaisydamas jokių klimato atšilimo keliamų grėsmių.
