Šį jų sprendimą sekė kančių ir baimės pilnos 104 dienos nelaisvėje. Jie buvo tardomi, turėjo kęsti fizinį ir psichologinį smurtą bei negaudavo pakankamai maisto ir švaraus vandens. Kaip pasakojo kariai, pirmiausia jie buvo išgabenti į Rusijoje esantį sulaikymo kompleksą – spygliuota tvora apjuostą palapinių miestelį. Vėliau jų pagrobėjai vyrus perkėlė į kitas lokacijas. Pirma į „juodą vietą“, kur, kaip pasakojo A. Drueke, jie patyrė dar žiauresnį fizinį smurtą, o po to į kiek įprastesnį kalėjimą Donecko regione, kurį valdė Rusijos remiami separatistai.
40 metų A. Drueke ir 27-erių A. T. Huynhas su „Washington Post“ žurnalistais tris valandas trukusiam interviu susitiko A. T. Huynho sužadėtinės Joy‘os Black namuose, nedideliame miestelyje netoliese Huntsvilio, kuriame gyvena apie 2500 žmonių. Tai pirmasis jų išsamus interviu nuo tada, kai jie buvo išlaisvinti rugsėjo 21-ąją, įvykus karo belaisvių apsikeitimui tarp Rusijos ir Ukrainos.
Jie pasakojo, kad būdami nelaisvėje abu vyrai numetė apie 13 kilogramų ir patyrė sunkius sužalojimus, kurių paliktos raudonos ir violetinės žymės vis dar yra matomos tose vietose, kur buvo surišti jų riešai. Jų liudijimai suteikia naujų ir nerimą keliančių įžvalgų apie Rusijos ir jos remiamų pajėgų elgesį su Ukrainos mūšio lauke į nelaisvę paimtais kariais.
Rusijos ambasada Vašingtone neatsakė į žurnalistų prašymus pakomentuoti šią situaciją.
Ukrainoje susipažinę A. Drueke ir A. T. Huynhas nepaisė griežtų JAV valstybės departamento įspėjimų, kad stoti į kovą su Rusijos pajėgomis yra ne tik nesaugu, bet ir neapgalvota. Jie prisijungė prie Tarptautinio Ukrainos teritorinės gynybos legiono – dalinio, kurį sudaro šimtai amerikiečių, europiečių ir kitų tautybių asmenų, kurie atsiliepė į viešą Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kvietimą padėti.
A. Drueke ir A. T. Huynhas teigė esantys dėkingi, kad yra gyvi ir laisvi. Jie taip pat džiaugsėsi, kad būdami nelaisvėje jie turėjo vienas kito palaikymą ir draugystę. Jie teigia dėl nieko nesigailintys. Pasak veteranų, dabar jų tikslas yra atkreipti visuomenės dėmesį į Ukrainos kariuomenės poreikius ir skleisti žinią apie kitą įkalintą amerikiečių veteraną Suedį Murekezį, su kuriuo jie kelias savaites gyveno vienoje kameroje, tačiau kuris nepateko į karo belaisvių mainus. Jis yra vienas iš Rusijoje sulaikytų JAV piliečių, kurie iki šiol nepajautė jokių diplomatinio proveržio pasekmių.
„Aleksas ir aš tai darėme ne tam, kad išgarsėtume, – sakė A. T. Huynhas. – Mes niekada nenorėjome išpopuliarėti.“
Viena kovų diena
JAV sausumos pajėgų veteranas A. Drueke ir JAV kariniame jūrų laivyne tarnavęs A. T. Huynhas nusprendė patys imtis kažkokių veiksmų, kai karo pradžioje pamatė nuotraukas, kuriose užfiksuotos savo namus palikusios Ukrainos šeimos, bėgančios nuo jų miestus niokojančių Rusijos pajėgų, kurios galiausiai nesugebėjo užgrobti Kyjivo ir nuversti Vakarų palaikomos V. Zelenskio vyriausybės.
A. Drueke su savo šeima gyveno Alabamos valstijos mieste Tuskalusoje. Kaip pasakojo pats karys, jam buvo nustatytas 100 proc. kovinis neįgalumas, negana to, veteranas kenčia nuo potrauminio streso sindromo. Po tarnybos jis buvo rimtai susižavėjęs ilgų nuotolių žygiais po kalnus. Iš Kalifornijos kilęs A. T. Huynhas į Alabamos šiaurę persikėlė, kad galėtų gyventi su savo sužadėtine. Jis lankė paskaitas vietiniame bendruomenės koledže ir dirbo „O‘Reilly Auto Parts“ išvežiotoju.
A. T. Huynhas JAV paliko balandžio 8 d. ir prisijungė prie Ukrainai padedančios humanitarinės grupės. A. Drueke išvyko po keturių dienų, tikėdamas, kad jo patirtis Irako kare ir Vakaruose naudojamų ginklų išmanymas pravers Ukrainos pajėgoms.
Vos po kelių dienų jie Lvive pasirašė kontraktus su tarptautiniu legionu, prisijungė prie to paties bataliono, gavo AK-74 automatinius šautuvus ir išvyko į toli nuo tikrųjų kovų vykusias pratybas. Jie taip pat buvo atsivežę savo kamufliažines uniformas bei kitą įrangą.
Jie taip pat gavo slapyvardžius. A. Drueke buvo pramintas „Bama“ savo gimtosios valstijos garbei. A. T. Huynhas pasivadino „Hate“ – internetiniuose vaizdo žaidimuose jo naudojamos pravardės „Reaper of Hate“ sutrumpinta versija.
„Tai buvo gana satyriškas vardas, kadangi nesu neapykantos kupinas žmogus. Visai priešingai“, – aiškino A. T. Huynhas.
„Mes jį vadinome meškiuku“, – juokaudamas jį pertraukė A. Drueke.
A. Drueke pasakojo, kad abu vyrai suprato, jog jų įgūdžius šiame kare būtų įmanoma pritaikyti daug geriau, todėl paprašė nutraukti kontraktus, kuriuos jie pasirašė su pirmuoju daliniu. Po to jie kelias savaites keliavo po šalį autobusais ir traukiniais, teiraudamiesi Ukrainos karininkų apie įvairias galimybes ir su nuostaba stebėdami į savo namus sostinėje ir jos apylinkėse grįžtančius vietinius gyventojus. Šį laikotarpį vyrai praminė savotišku „atostogų režimu“.
Baigiantis jų 90-ies dienų vizoms, veteranai Kyjive susisiekė su specialiosios paskirties būriu „Baguette“ – su svetimšalių legionu susijusiu kariniu vienetu, prie kurio prisijungė prancūzų ir kitų Vakarų valstybių kariai. Šis dalinys pažadėjo padėti jiems sudaryti karines sutartis su Ukrainos kariuomene, kurios leistų šiems dviem veteranams likti šalyje ir kovoti. Šįkart jie buvo išsiųsti į šalies rytuose, netoli sienos su Rusija, esančią bazę. Jiems buvo išduoti čekų gamybos CZ 208 šautuvai.
Tačiau birželio 9-osios misija šiems vyrams buvo paskutinė.
Tą rytą dalinys paliko Charkivą pikapu bei dviem kitomis nedidelėmis sportinėmis transporto priemonėmis ir pajudėjo į šiaurę. Kaip pasakojo A. Drueke, jų užduotis buvo paleisti kelis mažus bepiločius orlaivius, jais stebėti Rusijos karines pajėgas ir pranešti, ką pamatė.
Tačiau dalinys buvo užpultas, o jo kariai per kilusį susišaudymą išsibarstė. A. Drueke, A. T. Huynhas ir jų komandos lyderis pradėjo ieškoti dingusio kulkosvaidininko ir snaiperio. A. Drueke pasakojo, kad tik tada jie suprato, kad kiti dalinio nariai jau išvyko atgal į bazę jų transporto priemonėmis bei maisto ir vandens atsargomis.
Specialiosios paskirties būrio „Baguette“ atstovas neigė, kad A. Drueke ir A. T. Huynhas buvo palikti. Jis tikino, kad komanda išsiskirstė į penkias grupes, kurių kiekviena į saugią vietą turėjo grįžti savarankiškai, nes „niekas nežinojo, kas nutiko kitiems.“ Jis atsisakė paaiškinti šią situaciją išsamiau. Savo „Twitter“ paskyroje dalinys džiaugėsi šių amerikiečių paleidimu, dėkojo už jų tarnybą ir pavadino A. Drueke ir A. T. Huynhą didvyriais.
Abu išlaisvintieji atsisakė patikslinti, kur tiksliai ir kokiomis aplinkybėmis jie buvo sulaikyti, bet pripažino, kad puolimo metu jie naudojo šaunamuosius ginklus. Po jų sulaikymo, iš jų buvo atimta jų įranga ir ginklai, vyrai buvo surišti. A. Drueke pasakojo, kad kirtus Rusijos sieną, jų pagrobėjai pasakė jiems, kur jie atvyko, vožė kariams į pilvus ir pasakė: „Sveiki atvykę į Rusiją.“
Smurtas
Kaip pasakojo veteranai, kitas kelias dienas jie praleido užrištomis akimis. Retkarčiais jų pagrobėjai nuimdavo raiščius nuo jų akių ir leisdavo pasižiūrėti į jų aplinką. Tiesa, rusai slėpė savo veidus slidininkų kaukėmis.
Pasak A. T. Huynho, sulaikymo stovykla buvo tikras „palapinių miestelis“, o kiekvienoje palapinėje buvo laikomi 6–7 belaisviai. Šį kompleksą supo dviguba grandininė tvora ir spygliuota viela.
A. Drueke teigimu, tardymai buvo siaubingi. Buvo akivaizdu, kad rusai abejojo, ar jie tikrai yra tik eiliniai Ukrainos karinio dalinio nariai. Jie ne kartą klausė A. Drueke ir A. T. Huynho, ar jie dirba Centrinėje žvalgybos agentūroje (CŽA). Jie liepdavo kariams klūpėti ant kelių ir rankų, kol jų galūnės nutirpdavo. Jie prisimena, jog jeigu jie pajudėdavo, jie būdavo mušami. Naktimis A. Drueke ir A. T. Huynhas buvo verčiami ištisas valandas stovėti, kad jie kuo mažiau pailsėtų.
„Jiems tikrai atrodė, kad mus čia atsiuntė mūsų valstybė arba kad mes esame remiami mūsų institucijų, – pasakojo A. Drueke. – Jie norėjo įsitikinti, kad mes nemeluojame – ir jie turėjo savo būdų, kaip tai padaryti.“
Pasak amerikiečių, dauguma belaisvių buvo ukrainiečiai. Tiesa, tarp įkalintųjų buvo ir angliškai šnekantis vaikinas, kuris galimai buvo iš Didžiosios Britanijos. Per rugsėjo 21-osios mainus 5 Britanijos piliečiai, kartu su asmenimis iš Maroko, Švedijos ir Kroatijos, 200 ukrainiečių buvo iškeisti į 55 Rusijos karius ir artimą Rusijos prezidento Vladimiro Putino pažįstamą, oligarchą Viktorą Medvedčiuką.
Po keturių dienų, amerikiečiai vėl buvo kelyje. Jie pasakojo, kad buvo nuvežti į „juodosios vietos“ sulaikymo centrą Ukrainos rytuose esančiame Donecko regione, kurį kontroliuoja Rusijos separatistai. Kaliniai kelias valandas keliavo su maišais ant jų galvų ir net keturis kartus turėjo pakeisti automobilius, su kuriais jie važiavo.
A. Drueke suprato, kad A. T. Huynhas vyko kartu su juo: viename iš automobilių, jis buvo užmestas ant A. Drueke, kuris atpažino A. T. Huynho balsą, jam pasakius „auč“. Tokioje sunkioje situacijoje, tai jam suteikė didelį palengvėjimą.
Juodojoje vietoje
Atvykus į naują vietą, su jais buvo elgiamasi dar žiauriau. Dauguma belaisvių buvo laikomi šaltame rūsyje, suskirstytame į mažesnes kameras, kurios, kaip prisimena A. T. Huynhas, buvo maždaug 1,5 m ilgio ir 0,6 m pločio. Kasdien jie gaudavo po kepalą duonos ir vandens, kuris dažnai atrodydavo užterštas. A. T. Huynhas prisimena jo girdėtus riksmus ir skausmo verksmus, vykstant kitų belaisvių tardymui.
„Tai buvo vienas žiauriausių dalykų, – teigė A. T. Huynhas. – Girdėti kitų žmonių skausmą ir negalėti nieko dėl to padaryti.“
Viršuje buvo kiek didesnis kambarys, naudotas kaip vienutė. Ten A. T. Huynhas praleido pirmąsias dvi dienas. Po to kelias savaites joje praleido A. Drueke. Šiame kambaryje buvo be perstojo leidžiama muzika, įskaitant ir reperio Eminem ir Vokietijos metalo grupės Rammstein kūrinius. Pasak karių, nors tai trikdė ramybę, ši muzika suteikė jiems laiko suvokimą.
„Jie tikrai, tikrai mus ten atskyrė, – prisimena A. Drueke. – Kartais net kelias dienas negirdėdavau jokių naujienų apie Andy. Ne kartą pagalvojau: „O varge, jie jį nužudė.“
Smurtas tęsėsi ir atrodė, kad vieniems jų sargams tai daryti patiko labiau nei kitiems. Pasak A. Drueke ir A. T. Huynho, čia buvo iki mirties buvo sumuštas vienas britas – Paulas Urey. Rugsėjo 7 dieną Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba pranešė, kad Ukrainos vyriausybė atgavo P. Urey kūną, ant kurio buvo „žymių, jog jis patyrė neapsakomą kankinimą.“
Dauguma tardytojų klausimų atrodė nesąmoningi. Jie prašė amerikiečių identifikuoti nuotraukose esančius asmenis, kurių jie nepažinojo, ir smulkiai atpasakoti įvykius, kuriuose jie nedalyvavo. Vienas iš tardytojų labai gerai kalbėjo angliškai, o kitas suprato ne visą, teigė A. Drueke. Jis tiki, kad jie buvo Rusijos žvalgybos pareigūnai.
Viršuje A. Drueke ir A. T. Huynhas turėjo skambinti iš pirmo žvilgsnio atsitiktinėms JAV organizacijoms, kurių daugelis net negali padėti šiems kaliniams.
Vienu metu sargybiniai liepė A. Drueke paskambinti Veteranų krizių linijai, kuri teikia psichologinę pagalbą tarnybą palikusiems JAV karinių pajėgų veteranams. Vyras sakė bandęs perkalbėti savo pagrobėjus, kadangi tai yra nelogiška, tačiau jie vis vien to reikalavo.
„Jie pasižiūrėjo į mane ir sakė: „Tu – veteranas. O čia yra krizė!“, – prisimena A. Drueke, imituodamas jų akcentus.
Dauguma šių skambučių nedavė jokių vaisių, nes kita pusė nepakeldavo ragelio arba A. Drueke buvo nukreipiamas į balso pašto dėžutes. Net jeigu kažkas ir atsiliepdavo, amerikiečiai abejodavo, ar šie pagalbos prašymai yra tikri. Tačiau krizių linijos darbuotojas pasiūlė A. Drueke paskambinti jo duotais Valstybės departamento ir kitos federalinės agentūros (galimai Federalinės apsaugos tarnybos – su Valstybės saugumo departamentu susijusios teisėsaugos tarnybos) numeriais. Paskambinus antruoju numeriu, kažkas pakėlė ragelį, sakė A. Drueke. Jie paprašė daugiau informacijos ir pažadėjo padėti. Tai buvo vilties blyksnis.
Valstybės departamento pareigūnas, kalbėdamas su sąlyga, kad bus išlaikytas jo anonimiškumas, nes to reikalauja institucijos vidaus taisyklės, tikino, kad departamentas rimtai žiūri į savo įsipareigojimą padėti JAV piliečiams užsienyje, o diplomatinėse JAV įstaigose dirba budintys pareigūnai, kurie sprendžia net ir pačias ekstremaliausias situacijas.
„Kai JAV piliečiai patenka į nelaisvę karo zonose, yra neįmanoma suteikti jiems asmeninės pagalbos, – sakė pareigūnas. – Nepaisant iššūkių, mes darome viską, kad suteiktume paramą JAV piliečiams ir jų šeimoms.“
A. Drueke pasakojo, kad ginkluoti pagrobėjai įsakė jam ir A. T. Huynhui dalyvauti propagandiniuose interviu, kurie buvo skelbiami Rusijos valstybinėje žiniasklaidoje. Viename straipsnyje, paskelbtame birželio 17 d., jie išreiškė savo nusivylimą Ukrainos kariuomenėje siautėjančia korupcija ir perspėjo kitus amerikiečius gerai pagalvoti apie dalyvavimą šiame kare. Vyro teigimu, jį vis dar neramina tai, kad jis turėjo pasakyti šiuos dalykus.
„Aš išties meldžiau mirties“
Kaip pasakojo kariai, kartu su keliais kitais kaliniais jie buvo dar kartą perkelti į kitą vietą po beveik keturių savaičių. Prie jų prisijungė S. Murekezis, JAV karinių oro pajėgų veteranas, kuris buvo atgabentas į juodąją vietą po to, kai birželį buvo sulaikytas pietiniame Ukrainos Chersono mieste. Kai Rusijos pajėgos įsiveržė į Ukrainą, jis gyveno ir dirbo šioje šalyje, todėl atsisakė ją palikti. Jį pagrobė Rusijos remiami separatistai ir apkaltino įvykdžius neapykantos nusikaltimą, teigė Sele Murekezis, pagrobtojo amerikiečio brolis iš Minesotos.
Šioje vietoje nebebuvo jokio smurto, tačiau, kaip teigė amerikiečiai, sąlygos buvo baisios. A. T. Huynhas pasakojo, kad juos kandžiojo blakės, todėl jų kameros sienos buvo išteptos krauju. Net ir praėjus daugiau nei savaitei po išlaisvinimo, ant jo rankų ir nugaros vis dar yra daugybė vabzdžių paliktų randų.
Amerikiečiai neturėjo nė menkiausio supratimo, kad vyko diskusijos dėl apsikeitimo karo belaisviais, ir net suabejojo, ar tai tikrai yra tiesa, kai buvo išvaryti iš savo kamerų ir jiems buvo pasakyta, kad jie keliauja namo. Prieš skrydį iš vieno nedidelio Rusijos aerodromo, jų rankos ir akys buvo labai skaudžiai suklijuotos lipnia juosta. Jie teigė patyrę kankinantį skausmą, tačiau atsisakė detaliau pasakoti apie jų kelionę.
„Man tai buvo nepakenčiama, – atviravo A. Drueke. – Per tą laiką daug kartų supratau, kad galiu mirti, kad buvau arti mirties, arba kad greitai mirsiu. Bet tai buvo vienintelis kartas, kai meldžiau mirties.“
Lėktuvui nusileidus, juos pasitiko Saudo Arabijos medikai. Iš ten jie buvo nuvežti į Riadą, kur jie susitiko su Valstybės departamento darbuotojais ir galėjo paskambinti savo artimiesiems.
Abu vyrai vis dar gauna medicininę pagalbą. Jie pasakojo, kad savo rankose jaučia nuolatinį tirpimą, o tai yra galimas nervų pažeidimo simptomas. A. Drueke tiki, kad net keturi jo šonkauliai yra įskilę. A. T. Huynhas kenčia nuo trumpalaikės atminties praradimo, nes, pasak vyro, jo psichinė sveikata nelaisvėje „pablogėjo“.
Dabar veteranai sieks padėti JAV vyriausybei, pasakodami apie savo patirtis Vladimiro Putino pajėgų rankose. Kiti amerikiečiai, įskaitant ir moterų krepšinio žvaigždę Brttney Griner bei karinio jūrų laivyno veteraną Paulą Whelaną, yra įkalinti Rusijoje dėl su karu nesusijusių nusikaltimų, kuriuos Joe Bideno administracija vadina išgalvotais.
„Skamba banaliai, bet mes gavome antrą šansą gyventi, – sakė A. Drueke. – Jaučiu, kad mūsų patirtys, jeigu mes mokėsime tinkamai su jomis dalintis, gali būti labai naudingos pasauliui.“
