Nemira Pumprickaitė, LRT televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt
Šią savaitę antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos įvertino grėsmes nacionaliniam saugumui. Didžiausias dėmesys skirtas Rusijai, kuri pasak žvalgybininkų, nors kol kas ir nėra pajėgi pradėti karinio konflikto prieš NATO, intensyviai plėtoja savo karinius pajėgumus.
Tačiau žvalgybininkai teigia, kad „šiuo metu konvencinio karo tikimybė artimiausioje Lietuvos geopolitinėje aplinkoje (Baltijos jūros regione) vis dar išlieka gana maža“. „Savaitės“ studijoje Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus skyriaus valdybos pirmininkas atsargos majoras Albertas Daugirdas.
– Kas yra konvencinis karas, kurio tikimybė mūsų regione, kaip sako žvalgybininkai, išlieka gana maža?
– Reiktų pradžioje prisiminti, kad toks vertinimas jau buvo prieš stojant į NATO, t.y. Baltojoje knygoje jau buvo įrašytas toks vertinimas 10 metų į priekį. Taigi, po tam tikro laiko mes vėl matome panašų vertinimą su jau jūsų minėtais kai kuriais aspektais. Jeigu pereiti į karinius terminus, t.y. įprastinės ginkluotės sutartis, ir netgi JT yra apibrėžusios konvencinių ginklų registrą, kuris apima tankus, šarvuočius, sunkiąją artileriją, kovos lėktuvus, sraigtasparnius, raketinę ginkluotę, karinį laivyną.
– O tai kas įvyko Kryme ir dabar vyksta Rytų Ukrainoje, kas tai? Tai jau nekonvencinis karas?
– Pagal tuos apibrėžimus išeitų, kad mes ne visiškai telpame į tas konvencinio karo ribas, kadangi nėra atsako konvencinio. Ukrainos pajėgos nesmogė atgal konvenciniu būdu.
– Bet galbūt čia yra tas variantas, kad ant nosies rinkimai, ir jeigu prasideda karas, tai rinkimai negali vykti?
– Tam tikra prasme tiesa tame slypi – vengimas didžiulio karinio konflikto, susipriešinimo. Tačiau, jeigu kalbėti per mūsų pačių turimą patirtį, nuo pat 1990 metų ir ypatingai 1991, 1993 metus turint omeny, buvo aiškiai deklaruota, kas yra agresija, ką mes turime daryti, kad ją atremtume. Ir netrukus buvo sukurti puikūs įstatymai, kuriuose pasakyta, kad bet kuris pilietis gali imtis veiksmų prieš agresorių, nelaukdamas net nurodymo nei iš Prezidento, nei iš gynybos ministro. Tuo tarpu Ukrainoje toks įspūdis, kad šito aiškumo jų ar teisinėje bazėje, ar vykdomojoje fazėje nebuvo. Jie pasimetė, jie nesitikėjo tokios veiksmų eigos, nes jie ir Kijeve turi daug problemų.
– O kas tada ta antiteroristinė operacija?
– Viskas atrodo būtų teisinga linkme, bet greitis, kaip tai vykdoma. Tai yra reagavimas į jau įvykusius faktus. Tuo tarpu mes vėl galim mūsų, Lietuvos, pavyzdį, kai tik iškilo grėsmė po sausio 8 d. užimti Aukščiausiąją Tarybą, buvo imtasi priemonių, kaip apsaugoti objektus. Ir tas plėtėsi labai greitai, ir peraugo 1991-92 metais į daugybės energetinių objektų apsaugą nuo diversinių aktų, kurie prasidėjo. Tai yra buvo mestos pajėgos ne išmušinėti nedraugiškus elementus iš tų objektų, o apsaugoti, kad jie nepatektų į juos.
– Bet ir Kryme, ir Rytų Ukrainoje yra panaudojamos tos vadinamosios specialiosios paskirties pajėgos. Juk jos, tas vadinamasis specnazas, jis buvo Čečėnijoje, buvo Gruzijoje, dabar Kryme ir Ukrainoje, jos skiriasi, kaip diena ir naktis. Išeitų, kad Rusija jas padarė visiškai kitokiomis?
– Aš sakyčiau, Rusija labai gerai mokosi iš savo klaidų. Iki Čečėnijos pirmojo karo pabaigos tų klaidų buvo nepaprastai daug, tame tarpe panaudojant specialiąsias pajėgas. Jau 1999 metais, antrajame Čečėnijos kare, nuskambėjo to paties V. Putino nurodymas savo karinėms pajėgoms – atsiverskite Pabaltijo rezistencinio pasipriešinimo vadovėlius ir pažiūrėkite, kaip buvo sunaikintas mūsų partizanų pasipriešinimas. Gruzija ir, kaip sakėte, grįžtant prie Čečėnijos, skirtumas tik buvo tas, kad jie veikė kariuomenės sudėtyje pilnai. Specsnazas vyko šarvuotomis kolonomis, buvo įvairiai apsirengę, kadangi jie labiau laisvi savo elgesyje ir taktikoje. Jie tokie atrodė šiek tiek palaidi.
– Rūkė prieš kameras...
– Taip, šiek tiek bravūriški. Tai irgi psichologinio karo dalis – parodo kokie jie „kieti“. Tuo tarpu Kryme visas pasaulis pamatė vienodai apsirengusius, puikia ekipuote – nuo kojų iki galvos ekipuotus karius, besielgiančius standartizuotai, profesionaliai laikančius ginklus, besielgiančius profesionaliai, turinčius radijo ryšio priemones, viską. Beliko tik, kad dar būtų ir vakarietiški ginklai. Ir tai akivaizdu, kad kokybinis šuolis į priekį yra kaip ant delno.
– NATO šito nematė, Vakarai šito nematė, visiškai ramiai į tai žiūrėjo ar neįvertino?
– Aš manyčiau, per daug buvo užsižaista po Šaltojo karo bandymu suartėti su Rusija ir ją palenkti į Vakarų pusę. Ir kaip įrodymas – prieš keletą metų, kai V. Putinas suintensyvino kariuomenės atnaujinimą, padidino finansavimą, atitinkamai technologijų pritraukimą pabandė atlikti. Pirkti iš Izraelio nepilotuojamus skraidančius aparatus, nes savo niekaip nesugeba iki reikiamos kokybės pagaminti, pirkti iš italų bandė visureigius. Dabar matome, kad nenupirko „Iveco“ visureigių, bet, jeigu palyginsim italų ir dabartinius „Tigr“, specialiųjų operacijų pajėgų naudojamus visureigius, jie net panašūs išore. Vadinasi, kaip kinai, vogė technologijas tam tikra prasme, kopijuoja ir panaudoja savo tikslams. Vokietijos finansuotas mokymo centro įrengimas, kuris dabar lyg ir sustojo, ir neaišku, kokioje ten stadijoje. Tai ką tai reiškia? Mes patys juos mokėme, finansavome, pardavinėjome technologijas.
– Noriu sugrįžti prie Antrojo departamento ataskaitos, kur sakoma, kad „Lietuvai potencialiai ypač pavojingas oro-kosmoso gynybos elementų vystymas Kaliningrado srityje“. Kalbama apie „S-400“ raketas. Tai vis dėlto to karo grėsmės egzistuoja, jeigu mes jau kalbame apie raketas?
– Čia net reikėtų mažą žingsnelį į šoną padaryti. Kaip sureagavo į Rusijos veiksmus Ukrainoje, visame regione NATO? Pasakė – tam, kad NATO atliktų veiksmingai savo paskirtį, apgintų pagal 5 straipsnį savo narius, turi pergalvoti reakcijos greitį. Tam, kad reakcijos greitis į galimą grėsmę būtų didesnis, reikia arčiau NATO išorinių sienų sutelkti savo pajėgumus papildomus. Kai tuo tarpu mūsų kai kurie politikai sakė, nieko čia nereikia miegokite ramiai. Kaliningrade, beje, ir Baltarusijoje, yra priešlėktuvinės gynybos sistemos, oro ir kosmoso erdvės kontrolės sistemos, kurios geba Lietuvą, iš kitos pusės ir Latvijos bei Estijos teritoriją padengti priešlėktuviniu skydu. Priešlėktuviniu skydu nuo NATO lėktuvų. Kitaip tariant, jokia pagalba, joks kovinis įskridimas nebus įmanomas, kol nebus neutralizuota Rusijos plius Baltarusijos priešlėktuvinė gynyba. Plius „Iskander“ taktinės operacinės raketos ant žemės, skirtos antžeminiams taikiniams naikinti, kurios sunkiai yra įveikiamos ir „natiečių“ technologijoms. Į mūsų teritoriją net nereikia fiziškai įžengti, kad sunaikinti taškinius taikinius. O plius įvedus spec. pajėgas, panaudojus nekonvencinio karo elementus, galima destabilizuoti situaciją akimirksniu. Rusija negali kariauti prieš NATO, vis dar nepasirengusi artimiausius 10 metų, tačiau priversta, įvaryta į kampą ji gali panaudoti netikėtumo faktorių. Tai vienas iš karo meno principų.
– Tai, ką jūs norėjote pasakyti mūsų pokalbio pradžioje, sakydamas apie šitą žvalgybininkų ataskaitą, kad prieš 10 metų šitos formuluotės jau skambėjo?
– Jos gerai atspindi NATO pajėgumą, dėl to ten gerai pabrėžta, kad užsimojus prieš NATO galima gauti gana stiprų smūgį, po kurio neatsikelsi ilgai. Tačiau ten slypi ir kitas dalykas, ar mes teisingai vertiname mano minėtą Rusijos mokymąsi ir pasirengimą, jos tobulėjimą. Aš manau, nei NATO, bent jau viešoje erdvėje, nei kariškiai, tame tarpe, deja, ir mūsų Lietuvos kariškiai neįvertina netikėtumo, agresyvumo, neprognozuojamumo Rusijos pajėgų. O turint omenyje, kiek jie jų turi ir kokia įranga operuoja, mes galim iš ryto pabusti visiškai skirtingoje aplinkoje. Tai yra rūpestį keliantis dalykas.
