Teritorijose, kurias užima Rusijos pajėgos, siekiama įvesti „rusifikaciją“ ir sunaikinti visus tuos, kurie gali priešintis. Na, o Ukraina buvo novatoriškesnė ir drausmingesnė, ji ginasi efektyviau ir išnaudoja tai, kad rusų kariavimo būdas nesikeičia jau daug šimtmečių.
Dėl Vakarų ginkluotės ir greito bei efektyvaus kovinio mastymo, Ukrainai pavyko atgauti kai kurias Rusijos pajėgų užimtas teritorijas. Tačiau ji taip pat kovojo savo teritorijoje ir negalėjo pasiekti Rusijos gilumos. Taigi, nors Ukraina apsiriboja taikymusi į Rusijos kariuomenę, Rusija taikosi į Ukrainą kaip visumą: jos ginkluotąsias pajėgas, infrastruktūrą ir žmones.
Šie priešingi požiūriai – Ukrainos vykdomas „klasikinis karas“ ir Rusijos pasirinktas „visiško sunaikinimo karas“ – turi gilias šaknis XX amžiaus istorijoje.
Karui Ukrainoje pasiekus vienerių metų ribą, galima daryti šiokias tokias įžvalgas apie tai, kaip šios dvi karo formos atrodo šiandienos šviesoje ir kas nutiks artimiausiu metu.
Du karai
Klasikinis karybos būdas, dominavęs prieš Pirmąjį pasaulinį karą, buvo susijęs su mūšiais. Strategija orientuota į tai, kad kariuomenė būtų pajėgi kovoti; taktika buvo susijusi su pačia kova. Pergalę lėmė tai, kokia kariuomenė užėmė mūšio lauką, žuvusių ar paimtų į nelaisvę priešo karių skaičius ir sunaikintos technikos kiekis.
Tokie mūšiai lėmė karų baigtį. Šis požiūris buvo sustiprintas karo įstatymais, kurie apėmė elgesį su kaliniais ir nekovotojais ir padarė prielaidą, kad nugalėtas priešas priims mūšio nuosprendį. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo daug priežasčių abejoti, kaip šis karo modelis fiksavo tikrovę, ypač dėl būdo, kuriuo jis reikalavo atskirti civilinę ir karinę sferas. Klasikinis karo modelis ir toliau formavo lūkesčius rengiantis Pirmajam pasauliniam karui.
Tačiau šis konfliktas virto ilgu sekinimo karu, kurio metu pagrindinė ekonominė ir pramoninė galia suvaidino daug svarbesnį vaidmenį nei vien mūšio lauko rezultatai. O lėktuvų gebėjimas smogti priešo miestams sugriovė atskiro mūšio lauko, atskirto nuo taikios visuomenės, samprata. Žmonės ir nuosavybė tapo natūraliais taikiniais.
Taikymosi į gyventojų centrus loginis pagrindas buvo paprastas: kariuomenės kovoti naudojo civilinę infrastruktūrą. Amunicijos gamyklos priklausė nuo civilių darbo jėgos. Kai vyriausybėms reikėjo daugiau karių, jos rinkdavo civilius. Kitaip tariant, kai visa šalis kariavo, nebuvo nekaltų. Be to, karą ar taiką nusprendusios pasirinkti vyriausybės priklausė nuo visuomenės paramos.
Žmonės, kenčiantys nuo karo, bombardavimų ir kitų vargų gali reikalauti savo vyriausybės pasiduoti, kapituliuoti. Daugeliui strategų miestų bombardavimas atrodė kur kas paprastesnis kelias į pergalę nei laimėti mūšius. Tokiu būdu karas tapo totalus, lėmęs didžiulius Antrojo pasaulinio karo antskrydžius ir JAV sprendimą numesti dvi atomines bombas ant Japoniją 1945 m.
Tačiau trys įvykiai paskatino Vakarų strategus pakeisti savo įsivaizdavimą, kas yra ir kam reikalingas totalinis karas. Pirma, totalinio karo logika privedė prie branduolinės katastrofos. Norint to išvengti, reikėjo rasti būdą, kaip apriboti karus.
Antra, vis labiau suvokiama, kad išpuoliai prieš civilius duoda priešingų rezultatų. Tai buvo iš po Antrojo pasaulinio karo atliktų tyrimų apie sąjungininkų strateginių bombardavimo kampanijų poveikį, o vėliau prisidėjo Vietnamo karo patirtis, kai pastangos surasti ir pašalinti komunistinį Vietkongą atnešė daug civilių aukų.
Trečias pokytis buvo tiksliai valdomos ginkluotės atsiradimas aštuntajame dešimtmetyje. Iš esmės dėl tokios technologijos teikiamo tikslaus taikymo patobulinimų nebegalima pasiteisinti, kad civiliai žūsta netyčia.
Operacijos galėtų būti vykdomos taip, kad būtų išvengta civilių aukų ir smogti reiktų tik į karinius objektus. Naudojant tiksliai valdomus ginklus, atsirado galimybė atgaivinti klasikinį karą, sutelkiant dėmesį į priešo karinės organizacijos griovimą giliais smūgiais ir greitais manevrais. Tai buvo pamoka iš lemiamo JAV pralaimėjimo Irako pajėgoms per pirmąjį Persijos įlankos kare.
Nepaisant to, nors šis doktrininis poslinkis buvo akivaizdus planuojant naujausias Vakarų karines intervencijas, klasikinė karo strategija dažnai nutrūkdavo, kai tie karai virsta kovos su sukilėliais kampanijomis, kaip Irake ir Afganistane.
Abiejuose konfliktuose JAV ir jų sąjungininkės stengėsi nepakenkti civiliams, kad išlaikytų jų paramą ir nekurstytų sukilėlių, tačiau šios pastangos tapo menkomis, kai iškilo pavojus jų pačių pajėgoms. Vakarų pajėgoms papildomas įtampos šaltinis buvo tai, kad vietos bendruomenės dažnai jas laikydavo nepageidaujamomis, ypač kai jos palaikė vyriausybę, kuriai – kaip tik todėl, kad ji rėmėsi užsienio parama – trūko liaudies legitimumo.
Rusiškas brutalumas prieš ukrainietišką stoiškumą
Rusija niekada visiškai neatsisakė totalinio karo modelio. Taip buvo net tada, kai buvo naudojama tiksliai valdoma amunicija. Pavyzdžiui, Sirijoje Rusijos pajėgos pademonstravo, kad civilių taikinių naikinimas buvo pasirinkimo, o ne technologijos reikalas, nes jos sąmoningai atakavo sukilėlių ligonines.
Net arti namų Rusija taikė negailestingą taktiką, ypač per 1990-ųjų Čečėnijos karus, kai Maskva taikė žiaurią jėgą žmonių apgyvendintoms teritorijoms, miestams. Dabar Rusija tą patį daro Ukrainoje. Tačiau šį kartą ji susiduria su gerai organizuota ir profesionalia armija.
Kadangi Kremlius nusvilo ir suprato, kad okupuoti Ukrainos nepavyks, jis ėmėsi nuolatinių išpuolių prieš Ukrainos pilietinę visuomenę ir ekonomiką. Tai apėmė raketų taikymą į Kijyvą ir kitus miestus, daugiabučių kompleksų, o kartais ir ištisų miestelių naikinimą, Ukrainos energetikos infrastruktūros puolimą ir užsitęsusias apgultis, pavyzdžiui, Mariupolį pavasarį, Severodonetską vasarą ir Bachmutą visai neseniai. Tai operacijos, apimančios artilerijos užtvaras, kurios paverčia miestus griuvėsiais ir verčia jų gyventojus bėgti.
Nepaisant maksimalių Rusijos tikslų Ukrainoje, galima teigti, kad ji nesiekia totalinio karo. Taip yra todėl, kad Rusija kol kas susilaikė nuo branduolinių ginklų – svarbiausių šiuolaikinio totalinio karo simbolių – naudojimo.
Tiesą sakant, branduoliniai ginklai jau atliko svarbų vaidmenį nustatant konflikto ribas. Karo pradžioje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasitelkė branduolinę grėsmę, norėdamas perspėti NATO šalis nesivelti.
Tuo pat metu noras išvengti karo su aljansu jį atgrasė nuo mažesnio masto branduolinių ginklų panaudojimo Ukrainoje ir nuo įsakymo atakuoti kaimynines NATO šalis.
Nepaisant to, daugeliu atžvilgių Rusija laikėsi totalinio karo požiūrio, kurį ji taikė kituose konfliktuose, vykusiuose nuo Šaltojo karo pabaigos. Tuo tarpu Ukraina laikosi klasikinio karo požiūrio. Gindamos savo miestus, gamyklas ir energetikos gamyklas, Ukrainos pajėgos turi visas priežastis vengti nereikalingos žalos civilinėms vietovėms ir joms reikėjo išsaugoti savo ribotą amuniciją, skirtą aukšto prioriteto Rusijos kariniams taikiniams.
Be to, Kijyvą taip pat ribojo Vakarų tiekėjų jam nustatyti apribojimai. Viena sritis, kurioje taip atsitiko, ir dar vienas atgrasančio totalinio karo grėsmės pavyzdys, yra s1moningas Vašingtono siekis apriboti Ukrainos galimybes atakuoti Rusijos teritoriją, bent jau su Vakarų ginklais. Ukrainos pajėgos atliko kai kurias atakas prieš taikinius Rusijoje, panaudodamos bepiločius orlaivius ar sabotažą, tačiau jų buvo nedaug.
Pažymėtina, kad JAV atsisakė Ukrainai duoti tolimojo nuotolio artileriją ir lėktuvus, kurie leistų jai smogti giliau ir dažniau, nors tokios atakos prieš Rusijos teritoriją ir nebūtų lemiamos. Šių suvaržymų rezultatas yra tai, kad Rusija Ukrainoje kariavo totalinį karą nesusidurdama su rimtu pavojumi. O kontrastas tarp Rusijos ir Ukrainos požiūrių tapo dar aštresnis karui įsibėgėjus.
Visiškas atsparumas
Kadangi Ukraina ir Rusija iki 1991 m. buvo Sovietų Sąjungos dalis, jų ginkluotosios pajėgos turi bendrą istoriją ir patirtį, susijusią su sovietinės įrangos naudojimu. Tačiau nuo 2014 m. Ukraina pamažu pateko į Vakarų karinę įtaką. Šis procesas dar labiau paspartėjo prasidėjus Rusijos invazijai.
JAV, NATO ir sąjungininkės suteikė Ukrainai įvairių formų pagalbą, įskaitant mokymus, žvalgybą ir pažangias ginklų sistemas. Nors Ukraina naudojo ginklus, leidžiančius jai nusitaikyti į Rusijos taikinius esančius toli už fronto linijos (pvz., komandų postus, amunicijos sandėlius ir logistikos centrus) ir teritorijas, kuriose yra sutelktos Rusijos kariuomenės pajėgos, Rusija turėjo nedaug kitų galimybių, kaip tik pasikliauti savo artilerija.
Stiprindamos kontrastą, Rusijos pajėgos bandė „rusinti“ savo kontroliuojamas teritorijas – taikydamos kalbos, išsilavinimo ir valiutos reikalavimus vietos gyventojams – ir naudojo kankinimus bei egzekucijas, kad slopintų ukrainiečių pasipriešinimą. Tai papildomi nusikaltimai prie jau įvykdytų karo nusikaltimų, įskaitant grobimus, plėšikavimą ir seksualinę prievartą.
Kol kas Rusijos veiksmų rezultatai patvirtino totalinio karo strategijos kritiką. Puolimas prieš Ukrainos pilietinę visuomenę nesumažino visuomenės paramos Ukrainos vyriausybei. Vietoj to, kaupiasi žiauraus Rusijos elgesio įrodymai, todėl Ukraina dar labiau pasiryžusi išlaisvinti savo teritorijas .
Humanitarinės Rusijos metodų pasekmės taip pat sustiprino Vakarų paramą Ukrainai. Be to, Rusijos totalinio karo tikslai sustiprino Ukrainos įsitikinimą, kad nėra jokios akivaizdžios „kompromisinės taikos“.
Rusijos totalinio karo taktika taip pat netrukdė Ukrainos operacijoms. Nors Rusija ne tik žudo, bet ir gadina kritinę infrastruktūrą, taip siekdama pakenkti dar didesnėms masėms žmonių, ukrainiečiai išmoko prisitaikyti, numušdami vis daugiau raketų ir bepiločių lėktuvų su oro gynybos pagalba ir ieškodami būdų, kaip įveikti sunkumus. Metai karo nesuamžino Ukrainos valios kovoti.
Tankų sugrįžimas
Karo Ukrainoje metai dar labiau diskreditavo totalinio karo požiūrį. Bet ką jis atskleidė apie klasikinį karą? Patirtis įspėja, kad mūšio lauko pergalės, būtinos šiam požiūriui, gali pasirodyti sunkiai pasiekiamos.
okiose situacijose armijos gali įstrigti ilgose ir alinančiose kovose. Nugalėti nuginkluotą priešą galima pramušant skyles jo linijose, tačiau tam dažniausiai reikia manevruoti šarvuočiais, nustebinti priešą netikėtais žingsniais, pasiekti sėkmės apsupimu ir stumti priešą į greitus atsitraukimus iki taško, kur jis galiausiai yra užspiestas.
Tokį rezultatą pasiekti nėra lengva. Ukrainoje sėkmingiausios abiejų pusių puolimas buvo tokiose situacijose, kai gynyba buvo silpna. Rusijos laimėjimų sulaukė pirmosiomis karo dienomis, kai jos pajėgos turėjo netikėtumo pranašumą ir galėjo greitai judėti.
Pietuose jie sulaukė nedidelio pasipriešinimo, ypač ten, kur gynyba buvo prastai organizuota, tarkime Chersone. Tačiau šiaurėje jie užėmė pozicijas, kurių nepavyko išlaikyti, netrukus pateko į bėdą prieš judrią Ukrainos gynybą ir buvo priversti pasitraukti. Tada, kitame karo etape, pradedant mūšiu už Donbasą, Rusijos laimėjimų buvo nedaug ir jie vos apėmė siauras sritis, buvo pasiekti tik su didėliais nuostoliais ir po kelių mėnesių.
Savo ruožtu įspūdingiausias Ukrainos puolimas įvyko Charkive rugsėjį, kai jos pajėgos pasinaudojo silpna ir prastai parengta gynyba, o Rusijos vadovybė dėmesį sutelkė į Donecką ir Chersoną. Tačiau srityse, kuriose Rusijos gynyba buvo geriau parengta, o vėliau sustiprinta mobilizuotų karių, Ukrainos pažanga sulėtėjo.
Ukrainos pajėgas dar labiau apribojo prasidėjusi žiema, nes žemė tapo pelkėta. Ukrainos kontrpuolimas dėl Chersono susigrąžinimo prasidėjo lėtai vasaros pabaigoje, o jos pajėgos sugebėjo pasiekti pažangą tik tada, kai nutraukė Rusijos tiekimo linijas, todėl Chersono miestas tapo neapsaugotas. Lapkritį jis buvo evakuotas.
Artimiausiais mėnesiais karo kryptį gali formuoti ir besikeičiantis ugnies jėgos balansas. Po užsitęsusių diskusijų sausį, kai kitą kartą turės galimybę pradėti puolimą, Ukraina gaus naudos iš šarvuotų mašinų, įskaitant „Challenger“, „Leopard“ ir „Abrams“ kovos tankus, kuriuos parūpins Europa ir JAV.
Be to, Kijevas taip pat gaus pėstininkų transporto priemones, patobulintą oro gynybą ir ilgesnio nuotolio sviedinius bei raketas. Tačiau prireiks laiko, kol visi šie ginklai bus pristatyti ir apmokytos Ukrainos pajėgos.
Tuo tarpu Ukraina turės susidoroti su nauju Rusijos puolimu, kuris iš esmės yra alinantis.
Nauji Ukrainos pajėgumai bus pritaikyti manevriniam karui. Pirmaisiais karo mėnesiais daugelis Vakarų apžvalgininkų paskelbė, kad tankai yra pasenę, remdamiesi tuo, kad daug tankų rusai prarado dėl prieštankinių ginklų, dronų ir artilerijos ugnies.
Tiesą sakant, yra paaiškinimų, kodėl Rusijos tankų nuostoliai tokie dideli. Ogi todėl, kad jie nesugebėjo laikytis jų pačių digtos kombinuotųjų ginklų doktrinos. Kita Rusijos puolimo silpnumo priežastis buvo netikėtai ribotas Rusijos oro pajėgų vaidmuo. Brangūs lėktuvai buvo numušami pigiomis raketomis, o tai - dar vienas šio karo paradoksas.
Dabar būtent tankai kartu su daugybe pėstininkų transporto priemonių yra pagrindinė naujausių įrangos paketų, kuriuos Vakarai sutiko siųsti Ukrainai, dalis. Jei armijai reikia perkelti ugnies jėgą su apsauginiais šarvais per klastingą vietovę, tai ko jai reikia, labai panašu į tanką. Naujas Ukrainos puolimas prieš įsitvirtinusią Rusijos gynybą bus reikšmingas klasikinio karo išbandymas gryniausia forma.
Pabaiga arti?
Pagrindinė karų problema yra ta, kad juos lengviau pradėti nei baigti. Kai pradinės Rusijos pastangos pasirodė bevaisės, ji atsidūrė užsitęsusiame konflikte, kuriame nedrįsta pripažinti pralaimėjimo net tada, kai kelias į pergalę yra beveik neįmanomas.
Tokie karai neišvengiamai baigiasi, nes išsenka įrangos ir amunicijos atsargos, o kariuomenės nuostoliai didėja. Tada išuga pagunda rasti alternatyvų kelią į pergalę puolant priešo socialinę ir ekonominę struktūrą.
Rusija šio alternatyvaus kelio neapleido, nors iki šiol tik užgrūdino ukrainietišką ryžtą. Rusija atkakliai laikėsi neefektyvių ir brangių strategijų, galbūt tikėdama, kad galiausiai Rusijos dydis ir kariuomenės mastas viską atpirks.
Ukrainos kelias į pergalę priklauso nuo Rusijos pajėgų atstūmimo atgal, kad Maskva pagaliau patikėtų, jog pradėjo beprasmišką karą. Kadangi ukrainiečiai negali nusitaikyti į Rusijos žmones, jie turi išnaudoti savo didesnio nuotolio sistemų tikslumą, kad nusitaikytų į rusų kariuomenę, todėl Rusijos tiekimo linijos, komandų tinklai ir kariuomenės koncentracija tampa pažeidžiami.
Rusija siekia sukurti tokias aplinkybes, kad Ukrainos žmonės pasakytų – gana. Ukraina siekia, kad Rusijos kariuomenės pozicijos taptų beviltiškos. Karui įžengus į kitą, kritinį etapą, šios strategijos ir jų atstovaujami priešingi požiūriai į karą susidurs su sunkiausiais išbandymais.
