Taigi pereinu prie žalos atlyginimo kelių ir būdų. Čia iš karto reikėtų atskirti du atsakomybės lygmenis. Mes visada kalbame apie valstybės atsakomybę kitai valstybei, t. y. Rusijos Federacijos atsakomybę Lietuvos Respublikai. Šioje srityje yra jai būdingi keliai siekti žalos atlyginimo. Tai – tradiciniai tarptautiniai teisiniai keliai pradedant derybomis ir baigiant bylinėjimusi Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Tačiau reikia turėti omenyje, kad tarptautinė teisė, deja, skirtingai nuo nacionalinės, neturi veiksmingos priverstinio ginčų sprendimo mechanizmo. Iš esmės, jeigu šalys negali derybomis pasiekti ginčo sprendimo, jos tada turi susitarti bent jau dėl kito būdo, kaip išspręsti jų ginčą.
Reikėtų sąžiningai ir atvirai pasakyti sau bei visuomenei, kad šiandien, matyt, toks susitarimas su Rusijos Federacija yra sunkiai įmanomas. Pavyzdžiui, jei imtume bylinėjimosi Tarptautiniame Teisingumo Teisme kelią. Mes visi puikiausiai suprantame, kad teisiškai SSRS veiksmai prieš Lietuvą yra agresija. Kadangi Rusija tai, nors ir nepagrįstai, neigia, galima teigti, kad tarp šalių yra teisinis ginčas, kuris teoriškai galėtų būti sprendžiamas ir Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Bet be Rusijos sutikimo Teismas negali imtis nagrinėti šio ginčo, kad ir kaip būtų aišku, kaip jį spręsti. Tokios yra tarptautinės teisės normos. Kad Rusija sutiktų su tokios bylos Tarptautiniame Teisingumo Teisme atsiradimu, aš tikrai labai abejoju. Kita vertus, ar to tikrai nevertėjo kada nors pasiūlyti Rusijai, bent jau kaip vieno iš galimų sprendimo būdų? Rusijos atsisakymas spręsti ginčą Teisme, beje, šį bei tą bylotų.
Kitas atsakomybės lygmuo yra betarpiškai nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus įvykdžiusių asmenų ir pačios Rusijos valstybės atsakomybė nukentėjusiems nuo šių nusikaltimų. Pastaruoju metu skatinami Lietuvos Respublikos piliečių ieškiniai prieš Rusijos Federaciją ar prieš tiesioginius nusikaltimų vykdytojus.
Įstatymas dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo yra nukreiptas į valstybės atsakomybės realizavimą, o tiesioginių nusikaltimų vykdytojų atsakomybės paprasčiausiai nereglamentuoja ir niekaip negali užkirsti kelio Lietuvos piliečiams reikšti ieškinius tiesioginiams nusikaltimų vykdytojams, kai tik tai yra įmanoma.
Jis neužkerta kelio piliečiams reikšti ieškinių Rusijos Federacijai, kaip valstybei, kuriai priskirtini tiesioginių nusikaltimų vykdytojų veiksmai, tai taip pat būtų jau ne tarpvalstybinių santykių lygmuo, o vienos valstybės piliečių santykiai su kita valstybe.
Tačiau reikia taip pat atvirai ir sąžiningai sau bei visuomenei pasakyti, kad teisiniu požiūriu Lietuvos piliečių ieškiniai Rusijos Federacijai yra mažai perspektyvūs. Galbūt, jeigu jie taptų masiniai ir sisteminiai, o ne vienas ir ne du atvejai, tai paskatintų iškelti okupacijos žalos atlyginimo problemą ne tik Lietuvos, bet ir europiniu lygiu, kad ji taptų tarptautinės politikos darbotvarkės klausimu ir galų gale galbūt būtų išspręsta panašiai, kaip buvo sukurtos nukentėjusių nuo nacių Vokietijos kompensavimo schemos.
Kodėl aš sakau, kad teisine prasme Lietuvos Respublikos piliečių ieškiniai Rusijos Federacijai neturi realių perspektyvų? Pirmiausia, jeigu tai būtų ieškinys Lietuvos teisme, tai Rusijos Federacijai būtų pripažintas imunitetas. O jeigu mes pasielgtume taip, kaip kažkada pasielgė Graikijos teismai Vokietijos atžvilgiu dėl Vokietijos padarytos žalos atsisakydami pripažinti užsienio valstybės imunitetą (yra diskusijų tarptautinės teisės doktrinoje, kad galbūt nereikėtų valstybei taikyti imuniteto, kai pateikiamas ieškinys dėl karo nusikaltimo ar nusikaltimo žmoniškumui padarytos žalos atlyginimo), tai teismo sprendimo vykdymas (priteistos kompensacijos išieškojimas) vis tiek būtų praktiškai neįmanomas, nes Rusija paprasčiausiai atsisakytų tokį sprendimą vykdyti (yra taip pat imunitetas nuo priverstinio teismo sprendimo vykdymo). Tačiau žvelgiant į visuotinai pripažintą valstybės imuniteto doktriną, valstybė naudojasi imunitetu visose srityse, kurias galima laikyti viešosios valdžios įgyvendinimu. Deja, visi ginkluotųjų pajėgų veiksmai, nepaisant to, kad jie ir pažeidžia tarptautinės humanitarinės teisės normas, (tarkim, civilių žudymai ir netgi genocido aktai) patenka į šitą imuniteto sritį.
Tačiau ten, kur valstybė veikia kaip privatus asmuo, kaip pavyzdžiui, valstybinis bankas, ji imuniteto neturi (valstybinis bankas imuniteto neturėtų). Tai čia galima būtų pagalvoti, ar turi koks nors sovietinio „Vnešekonombanko“ teisių perėmėjas Lietuvoje kokio nors turto, ir jeigu turi, tai ieškiniai dėl indėlių tame banke grąžinimo Lietuvos teismuose būtų perspektyvūs, nes atsakovas imuniteto tikrai neturėtų. Kas kita yra, kaip aš minėjau, dėl genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, dėl kurių padarytos žalos ieškiniams kiltų kliūtis dėl užsienio valstybės imuniteto (jei ji to imuniteto neatsisakytų).
Kitas dalykas – Lietuvos piliečiams reikšti ieškinius Rusijos Federacijoje. Vienas Lietuvos pilietis, gyvenantis Latvijoje, buvo tai padaręs. Rezultatų taip pat nepasiekė, – akivaizdu, dėl kokių priežasčių. Rusijos teismų požiūrį į Baltijos šalių okupaciją, matyt, lemia ir oficialios politinės valdžios Rusijoje požiūris. Vargu, ar Rusijos Federacijos teismai pripažintų pačią Lietuvos neteisėtą okupaciją ir atlygintų su ja susijusią žalą.
Kartais mėginama dar nurodyti kaip priemonę okupacijos žalai atlyginti ieškinius Europos Žmogaus Teisių Teisme (populiariai vadinamame Strasbūro teisme). Vėlgi čia yra problemų, kurios trukdytų veiksmingai spręsti šį klausimą, galbūt išskyrus kai kuriuos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektus. Į Europos Žmogaus Teisių Teismą būtų galima kreiptis, jei Rusijos Federacijos teismai nepriteistų žalos atlyginimo. Viena vertus, be abejo, žmonių žudymai ir kankinimai yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas. Yra daug „čečėniškų“ bylų šioje srityje, kai nukentėję nuo Rusijos karinių ir kitokių pajėgų veiksmų Čečėnijos gyventojai laimėjo bylas Strasbūre dėl aktų, kurie visiškai analogiški tiems aktams, kurie buvo įvykdyti Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu ir kurie visiškai analogiški nacių žvėriškumams.
Bet reikia turėti omenyje vieną svarbią teisinę aplinkybę, ir čia Strasbūro teismas į ją tikrai atsižvelgs. Visiškai logiška, kad peticija dėl Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimo yra priimtina tik dėl tų veiksmų, kurie yra įvykdyti po Konvencijos įsigaliojimo atitinkamai valstybei. Šiuo atveju vadinamieji „čečėniški“ ieškiniai Europos Žmogaus Teisių Teisme tapo galimi, kadangi antrojo Rusijos karo prieš Čečėniją metu Rusijos Federacijai jau galiojo Europos žmogaus teisių konvencija. Deja, Lietuvos piliečių ieškinių Rusijai atveju būtų visiškai kitaip, jie būtų akivaizdžiai nepriimtini būtent laiko požiūriu: Lietuvos okupacijos laikotarpiu Sovietų Sąjungos nesaistė Europos žmogaus teisių konvencija (pati konvencija, beje, sudaryta tik 1950 metais). Tad šiuo pagrindu skųstis Europos Žmogaus Teisių Teismui būtų neperspektyvu. Galbūt būtų galima Strasbūro teismui teikti peticijas dėl kai kurių kitų aspektų, atskirais atvejais gal būtų galima įrodyti, pavyzdžiui, tęstinį nuosavybės teisių pažeidimą dėl nacionalizacijos (nors Teismo praktikoje teisė į nuosavybės teisių atkūrimą neginama). Galbūt būtų galima mėginti kreiptis dėl teisės į teisingą teismą pažeidimo, mėginant motyvuoti tuo, kad Rusijos Federacijos teismai šiuo klausimu akivaizdžiai negali būti nešališki, nes nepripažįsta akivaizdaus istorinio Lietuvos okupacijos fakto.
Baigdamas norėčiau palinkėti, kad Lietuvos pozicija, žinant menkas teisines galimybes realiai šiandien realizuoti Rusijos Federacijos atsakomybę, būtų bent jau nuosekli, nekintama, kad laikui bėgant neiškiltų tokių problemų, kad galbūt Lietuva savo elgesiu leido suprasti, jog atsisako žalos atlyginimo (kaip, pavyzdžiui, iš esmės atsitiko su Vokietijos okupacijos žala, nors Vokietija dalį žalos nukentėjusiesiems, kitaip nei Rusija, atlygino).
Iš esmės reiktų palinkėti, kad bent jau programa minimum būtų vykdoma, t. y. reikalavimo teisė būtų išlaikyta ir toliau galiotų. Programos maksimum įgyvendinimas – tai iš esmės kol kas miglota tarpvalstybinių derybų, Rusijos Federacijos įsipareigojimo Europos Tarybai kompensuoti ištremtiems iš okupuotų Baltijos šalių asmenims padarytą žalą vykdymo perspektyva. Ji, deja, priklauso, ir nuo pačioje Rusijoje besiklostančios politinės situacijos. Nereikėtų būti visiškiems pesimistams: galbūt vieną dieną Rusijos Federacijoje atsiras ir tokia valdžia, kuri galės šiais klausimais kalbėtis ir sąžiningai bei atvirai juos spręsti.
Gerbiant save nereikėtų būti ir Rusijos pataikūnams, kurie vardan tariamų investicijų, verslo ir didesnės prekybos apyvartos yra pasirengę ne tik atsisakyti teisėtų reikalavimų, bet ir išpažinti Rusijai visas tariamas savo istorines ar kitokias kaltes pradedant Kovo 11-ąja bei sulįsti į tokią vietą, kurios pavadinimo viešai minėti negalima.
Parengta pagal pranešimą 2009 m. birželio 5 d. Lietuvos Respublikos Seimo nario Arvydo Anušausko organizuotoje apskritojo stalo diskusijoje Okupacijos žalos atlyginimo problema.
