Rusijai žvanginant ginklais prie Ukrainos sieną, Vakarų partneriai su atsarga žvelgia į Berlyną. Vokietija nesekė Jungtinių Valstijų ir kitų NATO šalių pavyzdžiu ir nesiuntė ginkluotės Ukrainai. Maža to, pasirodė pranešimų, kad Vokietija neleido Estijai perduoti iš Berlyno gautų senų haubicų Ukrainai. Taip pat kyla abejonių, ar Vokietija ryžtųsi į sankcijas Rusijai įtraukti „Nord Stream 2“ dujotiekio projektą, dėl kurio Berlynas jau ne kartą plaktas savo sąjungininkų.
Kol oficialusis Berlynas laikosi neryžtingos, bet solidarios retorikos, pasigirsta ir kontraversiškesnių pareiškimų.
„Ar Rusija tikrai suinteresuota turėti mažą Ukrainos žemės dalį, kurią galėtų integruoti į savo šalį? Ne, tai nesąmonė. Manau, kad Putinas daro jiems spaudimą, nes gali jį daryti. Jis žino, kad gali suskaldyti Europos Sąjungą. Tačiau iš tiesų jis tik nori pagarbos. Ir, Dieve, pagarbos davimas yra maža kaina, net nieko nekainuoja. Yra lengva suteikti jam pagarbą, kurios jis nori ir galbūt taip pat yra vertas“, – taip kalbėjo Vokietijos karinių jūrų pajėgų vadas Kay-Achimas Schoenbachas vizito Indijoje metu.
Ir toliau tęsė apie okupuotą Krymą.
„Krymo pusiasalis yra prarastas ir niekada nebegrįš Ukrainai. Tai faktas. Mes turime suprasti, kad politiniai klausimai yra jautrūs ir paremti emocijomis“, – kalbėjo K. A. Schonbachas.
Aukšto rango karininkas dėl šių savo pasisakymų neteko posto, tačiau tai buvo tik dar viena dedamoji galvosūkyje, kurį sprendžia Vakarų sąjungininkai: ar, kalbant apie Rusijos grėsmę, galima pasitikėti Berlynu? Ir kiek Vokietija yra priklausoma nuo Kremliaus?
Daug ką apnuogino Minsko susitarimai
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, politologas Andžejus Pukšto naujienų portalui tv3.lt teigė, kad iš Berlyno siunčiami prieštaringi signalai jam nesukėlė didelės nuostabos.
„Vokietija ir buvo, ir yra tam tikroje kryžkelėje su Rusija. Niekada Vokietija per pastarąjį laikotarpį nebuvo labai griežta Rusijos atžvilgiu, bet nebuvo ir pernelyg labai nuolanki. Vokietija bando nuolat laviruoti“, – sakė A. Pukšto.
Jo teigimu, vienas ryškiausių Vokietijos bandymo laviruoti tarp Rytų ir Vakarų pavyzdžių – Minsko formatas dėl karo Ukrainoje.
„Tas formatas viską apnuogino. Vokietija sutiko lokalizuoti tas derybas Minske pas Lukašenką, sutiko su Rusijos siūlymu neprileisti Jungtinių Amerikos Valstijų prie tų derybų. Vokietija bandė surasti kažkokį konsensusą tarp Putino ir Kijevo.
<...> Paskutinė tokia nuodėmė, kad ne Europos Sąjunga ten derėjosi, o derėjosi Vokietija su Prancūzija. Tokiu būdu parodytas ir Europos Sąjungos silpnumas. Tai buvo vienas didelis nusivylimas“, – pasakojo A. Pukšto.
Buvęs užsienio reikalų ministras, diplomatas Antanas Valionis į Vokietijos laikyseną galimo karinio konflikto akivaizdoje žvelgia kiek iš kitos pusės.
„Kaip jie teigia, dėl savo istorinių kontraversijų, dėl savo istorinio palikimo, jie atsisako kam nors teikti letalinį ginklą. Tokių atvejų galima vardinti labai daug. <...> Tokia tradicija Vokietijos visą laiką buvo. <...> Tai ir skausmingos Vokietijos praeities bei istorijos rezultatas“, – teigė A. Valionis.
„Nord Stream 2“ toliau išlieka skaudžiu tašku
Kitas nuvylęs Vokietijos veiksmas, anot A. Pukšto, yra dujotiekio „Nord Stream 2“ projekto vystymas su Rusija.
Šis vamzdynas, jungiantis Rusiją ir Vokietiją, yra itin reikšmingas Kremliaus ekonominėms ambicijoms. 55 mlrd. kubinių metrų metinio pralaidumo, maždaug 10 mlrd. eurų kainavęs „Nord Stream 2“, nutiestas šalia tokio pat pajėgumo dešimtmetį veikiančio pirmojo Rusijos eksporto dujotiekio per Baltijos jūrą iki Vokietijos, padvigubintų šio rusiškų dujų eksporto koridoriaus galimybes.
Merilando universiteto (JAV) vyriausioji mokslininkė, saugumo strategė Eglė Murauskaitė pažymi, kad prieštaringai vertinamas dujotiekis taip pat nėra ta tema, dėl kurios sutartų visi sąjungininkai.
„Nord Stream 2“ išlieka tokiu skaudžiu tašku, nes dabar žiūrint paprastai, europinėje erdvėje Vokietija rodo mažiausiai entuziazmo remti ar Baltijos šalis, ar Ukrainą saugumo potencialios krizės akivaizdoje. Yra kalbos, jei įvyktų Rusijos invazija, tas nordstrymas būtų užkirstas. Ar preventyviai, ar susiklosčiusi situacijai, Vokietija neskuba nieko daryti“, – naujienų portalui tv3.lt sakė E. Murauskaitė.
Visgi teigiamų signalų, kad Rusijos agresijos atveju, „Nord Stream 2“ būtų įtrauktas į sankcijų paketą, yra.
JAV Valstybės departamento atstovas Nedas Price'as pareiškė, kad jeigu Rusija įsiverš į Ukrainą, dujotiekis „Nord Stream 2“ nepradės veikti. JAV Kongreso respublikonai ir demokratai jau ne vienus metus priešinasi „Nord Stream 2“ projektui, argumentuodami, kad jis padės Rusijai naudotis energijos išteklių tiekimu kaip priemone siekti politinių tikslų Europoje.
Jungtinių Valstijų prezidentas Joe Bidenas taip pat žadėjo, kad „Nord Stream 2“ projektas bus nutrauktas, jeigu Maskva pasiųstų savo pajėgas įsiveržti į Ukrainą.
„Jeigu Rusija įsiverš – tai yra, jeigu tankai ar kariai vėl kirs Ukrainos sieną – „Nord Stream 2“ nebebus“, – tvirtino Baltųjų rūmų šeimininkas.
Visgi iš Berlyno dėl „Nord Stream 2“ siunčiamos įvairaus turinio žinutės.
„Dirbame prie stipraus sankcijų paketo“ kartu su sąjungininkais Vakaruose, iš šios priemonės apima keletą aspektų, „įskaitant „Nord Stream 2“, – prieš keletą savaičių sakė A. Baerbock.
Tuo metu O. Scholzas, po susitikimo su Jungtinių Valstijų prezidentų, sakė, kad „visiškai vieningas“ su J. Bidenu dėl sankcijų Rusijai ir tikino, kad atliks tokius pat žingsnius kaip Vašingtonas, o jie bus labai griežti Rusijai.
Visgi, net ir perklaustas žurnalistų, O. Scholzas „Nord Stream 2“ pavadinimo neįvardijo.
Patys vokiečiai pripažįsta, kad klausimas dėl projekto yra sunkus todėl, kad sankcijos „Nord Stream 2“ smogtų ne tik Kremliui, bet ir Berlynui.
„Jeigu bus sankcijų, nebus tokių, kurios nesmogtų Vokietijos ekonomikai“, – teigė Vokietijos ekonomikos ministras Robertas Habeckas.
Optimizmo įpūtė žalieji
Rinkimus laimėjus socialdemokratams, pasigirdo nuogąstavimų dėl galimo Rusijos ir Vokietijos suartėjimo. Visgi optimizmo skeptikams turėjo įpūsti naujienos apie tai, kaip ministrų kabineto portfelius išsidalijo šviesoforu praminta koalicija, kurią sudaro socialdemokratai, žalieji ir Laisvųjų demokratų partija (FDP).
Užsienio reikalų ministerija buvo patkėta žaliesiems ir vienai iš partijos lyderių Annalenai Baerbock.
Žalieji yra vienintelė partija Bundestage, kuri nuolat priešinosi „Nord Stream 2“ projektui. Žaliųjų lyderiai A. Baerbock, Robertas Habeckas ir Cemas Ozdemiras žinomi dėl savo kritiško požiūrio į Kremlių.
A. Baerbock yra siūliusi didinti spaudimą Rusijai, R. Habeckas palaikė ginklų tiekimą Ukrainai, o C. Ozdemiras yra pasakęs, kad V. Putinas daro didžiulę žalą savo valstybei.
Nieko naujo neįvyko
Tačiau perėjus iš opozicijos į poziciją, sušvelnėjo ir A. Baerbock tonas. Vizito Maskvoje metu ji pareiškė, kad Berlynas padarys viską, kas nuo jo priklauso, kad užtikrintų Ukrainos saugumą. Visgi po to sekė ir kitas pareiškimas – Berlynas nemato kitos alternatyvos, nei tik geri Rusijos ir Vokietijos santykiai.
„Vizito metu norėčiau pabrėžti, kokie svarbūs naujai vyriausybei ir man asmeniškai yra santykiai su Rusijos Federacija. Geriems ir stabiliems Maskvos ir Berlyno santykiams nėra alternatyvos, todėl norėčiau ir toliau dirbti prie šios užduoties. Kalbu čia visos naujosios federalinės vyriausybės vardu“, – sakė A. Baerbock.
Pasak A. Pukšto, naujoji valdančioji koalicija iš esmės pratęsė praeitos vyriausybės užsienio politiką.
„Lyg ir bandė deklaruoti žalieji, kad ten bus kažkoks kokybiškai naujas etapas, kai kas čia naiviai tikėjosi, kad tas naujas posūkis bus susietas su nauja užsienio reikalų ministre, bet, deja, nieko tokio neįvyko“, – komentavo politologas.
Kaip spėjo A. Pukšto, A. Baerbock poziciją Rusijos atžvilgiu stipriai veikia jos koalicijos partneriai.
„Išėjo toks summa summarum. Visada buvo palankūs Rusijai socialdemokratai. Socialdemokratai garsėjo savo prorusiškumu dar nuo labai senų laikų, dar nuo Willy Brandto laikų“, – pasakojo A. Pukšto.
Nuo Ostpolitik iki šrioderizacijos
Kai 1969 metais socialdemokratas Willy Brandtas tapo pirmuoju socialdemokratu kancleriu nuo 1930-ųjų, jis ėmė įgyvendinti žymiąją Ostpolitik (liet. Rytų politiką). W. Brandtas siekė bendradarbiavimo su komunistų valdoma Rytų Vokietija, o tai buvo visiškai priešingas požiūris nei prieš tai dešimtmečius valdžiųjų krikščionių demokratų.
„Willy‘is Brandtas pradėjo tokią susikalbėjimo su Sovietų Sąjunga politiką“, – teigė VDU docentas.
Dar vienas ryškus sąlyčio su Rytais ieškotojas – iki 2005 m. kanclerio pareigas ėjęs kitas socialdemokratas Gerhardas Schroderis.
Per savo kadenciją jis stipriai palaikė „Nord Stream 2“ dujotiekio su Rusija projektą, o susitarimas dėl jo įgyvendinimo buvo pasirašytas paskutinėmis G. Schroederis kadencijos dienomis.
Praėjus vos kelioms savaitėms G.Schroderis buvo paskirtas „Nord Stream“ pirmininku. Vieni tai vadino didžiausiu kyšiu istorijoje, o tuometinis JAV Atstovų rūmų užsienio reikalų komiteto pirmininkas G. Schroderį dėl jo elgesio išvadino „politine prostitute“.
G. Schroderio karjeros pokytis net sukūrė naują terminą – šrioderizacija, kai požiūris į Rusiją yra nekritiškas ir politika vykdoma vien iš pragmatinių sumetimų.
„Dabar, iš vienos pusės, žalieji ir liberalai deklaravo žmogaus teisių pirmumą, žalieji deklaravo „Nord Stream 2“ sustabdymą. Susumavus su iki šiol prorusiškais socialdemokratais, kažkur tas vidurys toks ir išėjo. Išėjo tai, kas buvo iki šiol“, – sakė A. Pukšto.
Rusijos įtakos mastą nustatyti labai sunku
Buvęs užsienio reikalų ministras A. Valionis pabrėžia, kad mes iki galo nežinom, kiek Vokietija yra susaistyta su Rusija.
„Schroderį mes matome kaip aisbergo viršūnėlę, kuris toks išskirtinis pavyzdys, kaip žmogus, valdęs didžiausią Europos ekonomiką ir vieną svarbiausių NATO valstybių, persimėtė į visai kitą pusę.
Manau, kad Rusijos pinigai Vokietijoje funkcionuoja ir yra nusėdę labai giliai. Tą mastą nustatyti labai sunku“, – pasakojo A. Valionis.
Berlynas gali dar labiau suartėti su Maskva
Ir nors A. Pukšto teigia, kad Vokietijos laikysena Rusijos atžvilgiu išlieka panaši, jis neatmeta galimybės, kad ji gali pasikeisti. Tik ne taip, kaip galbūt to norėtų Lietuva.
„Tai kas yra dabar, siečiau su ramybe. Nes gali būti, kad ta politika pasislinks dar arčiau Maskvos“, – tikino politologas.
Pašnekovo nuomone, glaudesniam Berlyno ir Maskvos bendradarbiavimui kojos nepakištų ir tvyranti įtampa virš Ukrainos. Ir čia A. Pukšto vėl beda į valdančiąją koaliciją ir siūlo prisiminti jau minėtus Vokietijos istorijos puslapius, kai šaliai vadovavo kairieji,
„Vyriausybei vadovauja socialdemokratų partijos kancleris, socialdemokratai dabar yra pagrindinė dabartinės Vyriausybės ašis“, – sakė politologas.
Vokietija teikia pagalbą
Tačiau ne viskas Vokietijos veiksmų paveiksle yra nutapyta juodomis spalvomis. A. Valionis atkreipia dėmesį, kad į Vokietijos paramą reiktų žvelgti ne tik per perduotos ginkluotės perspektyvą. Berlynas Kijevui išsiuntė 5 tūkst. karo šalmų, mobilių karo ligoninių.
„Tai irgi dalyvavimas, irgi solidarumo parodymas. <...> Nereikia iš to šaipytis. Gali atrodyti, kad 5 tūkst. šalmų yra labai juokinga, bet dažnai šalmai, liemenės, kiti panašūs dalykai, kurie yra asmeniškai reikalingi kiekvienam ten kariaujančiam ir sėdinčiam apkasuose, Ukrainoje yra labai gerai priimama“, – tikino buvęs užsienio reikalų ministras.
Nors tiesioginės karinės pagalbos Ukrainai ir neteikia, Vokietija visgi stiprina saugumo situaciją regione, o konkrečiai – Lietuvoje.
Vokietija į Lietuvą atsiųs dar iki 350 karių, kad padėtų sustiprinti NATO rytinį flangą, pirmadienį pareiškė vokiečių gynybos ministrė Christine Lambrecht.
„Stipriname savo karių indėlį NATO rytiniame flange ir siunčiame aiškų mūsų ryžto ženklą savo sąjungininkams“, – sakė Ch. Lambrecht.
Šiuo metu Lietuvoje tarnauja 500 vokiečių karių, Vokietija vadovauja šalyje dislokuotam tarptautiniam NATO batalionui.
Kitas Vokietijos solidarumo sudėtingoje geopolitinėje situacijoje pavyzdys – Berlynas uždraudė Kremliaus ruporu vadinamos televizijos „Russia Today“ transliaciją vokiečių kalba. Į tai Rusija atsakė uždarydama vokiečių transliuotojo „Deutsche Welle“ biurą Maskvoje.
A. Pukšto priduria, kad Berlynui tenka ir nemaži nuopelnai už sankcijas Rusijai ir Baltarusijai, už Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno gydymą Vokietijoje.
„Du žingsniai į priekį, du žingsniai atgal. Ko gero, aš manau, ta Vokietijos pozicija dėl Ukrainos yra nemaloni, bet negalima sakyti, kad ji buvo netikėta“, – teigė VDU docentas.
