Liūdna, bet iš visų prezidentų nepriklausyti nuo biurokratinės sistemos diktato mėgino vienintelis Rolandas Paksas.
Stebint į Prezidentą Valdą Adamkų nukreiptus visuomenininkų žvilgsnius, peticijas dėl “Leo lt”, piketus ir apeliacijas, neapleidžia įspūdis, jog tai skęstančiojo kabinimasis į kažkokį neaiškų daiktą, kuris pats vos ne vos laikosi vandens paviršiuje. Kalbu net ne asmeniškai apie jo Ekscelenciją.
Labai norisi prisiminti kokią nors reikšmingą šalies vadovo invaziją, kuri būtų kažką šalies politikoje pakoregavusi iš esmės. Deja, pirmiausia prieš akis iškyla pasirašyti abejotinos vertės įstatymai, kuriuos lydėjo verksmingos Prezidento pastabos, lyg ir reiškiančios, kad pasirašyti jis labai nenorėjęs. Negreit pavyks pamiršti ir visą tragikomišką išsidirbinėjimą, kai pusę metų iš VSD direktoriaus pareigų atleidinėtas tautą ir gluminęs, ir juokinęs KGB rezervininkas. Rūpestis dėl pastarosios kategorijos žmogystų karjeros perspektyvų - irgi šioje taupyklėje. Tiesa, dar buvo R. Paksas, bet tai jau atskira tema...
Apie V. Adamkaus asmeninę atsakomybę už šalies demokratinių institucijų neįgalumą ir kitus “mielus” procesus jau rašyta ne kartą. Bet imkime ir pažvelkime į tą instituciją – prezidentūrą, kuri, panašu, taip ir neatrado sau jokios aiškios vietos. Fizinė vieta, žinoma, yra – S. Daukanto aikštė. Tačiau prisimenant, jog tai ne šiaip sau pastatas, o vienas iš teorinių šalies galios centrų, tenka konstatuoti, kad tokiu jis ir liko tik teorijoje.
Apie Prezidentą viską pasako Konstitucija. O ką ji sako apie prezidentūrą? Nieko. Nieko apie ją neperskaitysite ir kažkokiame specialiame, jos veiklą reglamentuojančiame įstatyme, nes tokio tiesiog nėra. Prezidento įstatymas tepasako tiek, kad šalies vadovas dar turi „kanceliariją“. Šią instituciją pavesta ir palikta formuoti pačiam šalies vadovui, pagal savo galias ir supratimą. Gal tai ir nėra blogai, nes jis, vis dėlto, yra renkamas tautos – tiesioginiu balsavimu. Tačiau imkime ir panagrinėkime (akimirkai patikėję) teiginį, jog “caras yra geras, tačiau blogi bajorai neleidžia jam žinoti tiesos ir visaip trukdo” arba lietuviškiau – “kalta aplinka”.
Pagrindinės šalies vadovui prigulinčios funkcijos, kaip pamename, yra valstybės saugumas ir užsienio politika. Tai kas gi būtent pataria prezidentui šiais klausimais? Šiuo metu tai Mindaugas Ladiga ir Valteris Baliukonis, kurie yra deleguoti – atitinkamai – VSD ir Užsienio reikalų ministerijos. Pavardės anksčiau buvo kitos, bet praktika ta pati. Krašto apsaugos ministerija šalies vadovui patarti yra delegavusi Modestą Petrauską. “Delegavimą” reglamentuoja atitinkami įstatymai - diplomatinės tarnybos ir kt.
“Deleguotieji” yra Prezidento patarėjai tol, kol jam pataria – jie yra politinio pasitikėjimo pareigūnai, tačiau jų tolesnė karjera, garantijos ir perspektyvos išlieka priklausomos nuo tos institucijos, kuri juos siuntė.
Kiek tikėtina, kad kilus skandalui, panašiam į VSD atvejį, patarėjas, kurio profesinė ateitis priklauso nuo to paties departamento vadovybės, bus lojalus Prezidentui arba pačiai valstybei? Tai, žinoma, priklauso nuo jo pilietiškumo, bet … “valgyti irgi norisi” – pagalvos kiekvienas iš jų. Ir ne kiekvienas, manytina, renkasi riziką – konfliktą su gimtąja biurokratine rutina, ten nusistovėjusiomis vidinio lojalumo tradicijomis bei taisyklėmis.
Kaip VSD direktoriaus pavaduotojų, plačiai išgarsėjusių dėka NSGK atlikto tyrimo, veiklą patars vertinti tas, kuris pats nuo jų priklausomas?
Ar užsienio reikalų ministras, kurio politika bevizio režimo su JAV ir okupacijos žalos atlyginimo reikalavimų srityse yra priešinga, nei Prezidento, turi didesnę įtaką savo deleguotam patarėjui, ar mažesnę? Pamėginkit paspėlioti ir paklauskite savęs, kodėl V. Adamkus, po paskutinių P. Vaitiekūno pasisakymų, dar nepasiūlė šiam pasidairyti darbo kitur.
Krašto apsaugos ministerijos sritis kol kas nesusilaukė tiek viešos kritikos ir dėmesio, tačiau tai nereiškia, jog ateityje taip nenutiks. Kas dabar žino - ar sprendžiant kariuomenės problemas vyriausiasis kariuomenės vadas gaus geriausią patarimą, ar tokį, kuris tinkamiausias sistemos klerkų bendruomenei?
Taigi, nors Prezidentas teoriškai gali rinktis pats ką nori ir nepriimti jokių “delegavimų”, praktika yra tokia, kokia yra. Ji reiškia, kad prezidentūra šiandien yra valdininkijos per “delegatus” lengvai paveikiamas, o gal net visiškai valdomas darinys. Dar daugiau – tai laukas, kur valdininkijos atsakomybė iš esmės niekaip nereglamentuojama ir neribojama. Ką jau ten besvajosi apie patarėją, kuris gal net šiek tiek lenktų atitinkamos ministerijos vadovų lygį...
Liūdna, bet kažkiek savarankiškai ir daugmaž nepriklausomai formuoti patarėjų korpusą, nepriklausyti nuo biurokratinės sistemos diktato mėgino vienintelis Rolandas Paksas. Tiesa, jo mėginta alternatyva buvo labai jau panaši į masinį savos gaujos įdarbinimą.
Su „rūmų užpildo“ klausimu susidurs ir naujasis šalies vadovas. Gal ir neverta pančioti tautos išrinktojo galių, renkantis komandą, įstatymų raidėmis. Užtat apie tai, kas jam ką patars, verta tiesiog tardyti dar kampanijos metu. O taip pat, kaip rašė V. Vasiliauskas – žiūrėti į „stovinčius už nugaros“.
