Todėl ir šiais laikais galime matyti aiškų Ukrainos gynėjų ryšį su partizaninio karo ištakomis, kai ukrainiečiai kovėsi dėl savo tautos išlikimo, valstybės atkūrimo, kai priešinosi sovietų okupacijai kaip ir Lietuvos Laisvės kovotojai.
Kaip sako Ukrainos kariuomenės brigados kapelionas tėvas Serhijus: „Visa ukrainiečių tautos istorija yra kovos kelias. Kova dėl Ukrainos valstybės pamatų statymo, įkūrimo, o dažniausiai – dėl nepriklausomybės. Jau daugiau nei tūkstantį metų mūsiškiai ją kuria plačiose erdvėse – nuo snieguotų Karpatų viršūnių ir amžinojo Dniepro iki Tavrijos ir Donbaso stepių. Kelias į laisvą Ukrainą eina per kraujo upes ir karių drąsą. Klasikas kartą pasakė: „Ukraina gimė iš kibirkšties, kuri krito nuo kazokų kardų.“ Norėčiau pratęsti mintį – kazokų epochos kibirkštis pagimdė XX amžiaus išsivadavimo kovų liepsną.“
Būtent čia išskiriama ir Ukrainos sukilėlių armijos (ukr. УПА – Українська повстанська армія, toliau – UPA) svarba, kuri turėjo didelę įtaką Ukrainos identiteto formavimuisi. Pirmieji Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) padaliniai ėmė kurtis 1942 m. rudenį Vakarų Voluinėje, vėliau išplito po didelę šalies teritoriją. UPA buvo karinis ir politinis Ukrainos laisvės kovų sąjūdžio darinys, siekęs atkurti savo šalies valstybingumą. Jis kovojo ne tiek dėl valdžios, kiek dėl savo valstybės išlaisvinimo. Ši organizacija buvo rimta jėga, su kuria negalėjo nesiskaityti okupantai – kai kurie bandė ją panaudoti savais tikslais, kai kurie skirdavo milžiniškus resursus tai organizacijai likviduoti.
Svarbu paminėti ir tai, kad į Ukrainos sukilėlių kovas įsitraukė beveik kiekviena Vakarų Ukrainos šeima, o kovotojų aprūpinimui buvo sukurta unikali karybos istorijoje užnugario organizacija – Запілля, veikusi atokiuose rajonuose, kur okupacinių jėgų administracija buvo neveiksni. Visa tai puikiai atspindi, kokia stipri buvo valia priešintis agresoriams, kovoti dėl savo laisvės net žinant, kad ši kova, net ir remiant kovotojus maistu, galimai veda į mirtį. Taigi, šie patyrimai brėžia tolesnę tapatybės liniją, kuri yra svarbi ir šių dienų kontekste, kai ukrainiečiai vėl kaunasi dėl savo laisvės.
„UNR ir UPA nepriklausomybės karai tęsėsi ir plėtė Ukrainos karių šlovę, nešė Ukrainos sukilimo deglą mums ir mūsų palikuonims. Lygiai taip pat galingos modernios Ukrainos ginkluotosios pajėgos, gimusios 2014–2022 m. mūšiuose, eina savo didžiųjų protėvių keliu ir yra neatsiejama visos Ukrainos tautos šimtmečių senumo karinės tradicijos dalis”, – sako tėvas Serhijus.
Tai gali paaiškinti, kodėl ir dabar didelė dalis ukrainiečių tvirtai apsisprendė jungtis prie ginkluotųjų pajėgų, nors iki plataus mąsto karo Ukrainoje jie dirbo skirtingus, su kariuomene nesusijusius darbus. Vienas tokių – garsus roko muzikantas Svytoslavas Boyko, kuris dabar yra Ukrainos kariuomenės dronų žvalgybos dalinio kariškis.
„Man asmeniškai, kaip Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariui, UPA istorijos išmanymas tam tikra prasme yra pagrindas, ant kurio pastatytas teiginys, kad ukrainiečiai yra laisvę mylinčių karių tauta. [...] Nes nerandu kito paaiškinimo, kodėl aš, roko muzikantas, visą gyvenimą užsiėmęs muzika, dabar stojau į karių gretas ir turiu galimybę tiesiogiai kovoti su priešu“, – sako karys.
Todėl istorinė atmintis yra labai svarbi, kai kalbame apie kertinius sprendimus, kurie yra susiję ne tik su asmeniniu išlikimu, bet ir praeities kovose gintomis tomis pačiomis vertybėmis. Ir pats Svytoslavas akcentuoja, kad būtent istorija gali būti pagrindu jaunajai kartai tapti laisvės gynėjais – „Ukrainos visuomenei UPA istorijos žinojimas yra puiki galimybė ugdyti jaunąją kartą patriotizmo dvasia. Nes UPA, kaip ir siuvinėti marškiniai, yra persmelkta pasiaukojimu ir meile Ukrainai. Mes turime galimybę brėžti paraleles tarp to [partizaninio] karo ir dabartinio, pasitelkę tų įvykių liudininkų ar tiesioginių dalyvių pasakojimus, pasitelkę istoriškai įrodytus faktus, kurie sako, kad UPA (beje, kai kada net kartu su Lietuvos Laisvės kovotojais – partizanais) kovojo už savo laisvę prieš Maskvos ordą. Na, o visam civilizuotam pasauliui UPA istorijos žinios yra įrodymas, kad mes, ukrainiečiai, esame nuoseklūs savo siekiuose.“
Taigi, dabar Ukrainoje vykstanti žūtbūtinė kova, kurioje Ukrainos kariai bei savanoriai nuo Rusijos okupantų gina savo žemę, namus ir šeimas, yra istorijos ir ukrainiečių pasipriešinimo tąsa, kuri siekia Antrojo pasaulinio karo metus – kaip Lietuvoje, taip ir Ukrainoje, XX a. viduryje partizanai-Laisvės kariai kovėsi už savo tautos laisvę bei šalies nepriklausomybę.
Prasidėjus karui Ukrainoje, Lietuvoje buvo surengtos parodos UPA tema, pasirodė kelios publikacijos. Dabar tam, kad būtų sudarytas platesnis ir aiškesnis ukrainiečių karių motyvacijos ir istorinio įkvėpimo vaizdas, organizuojamos konferencijos Lietuvoje.
