Kad artėja savivaldybių rinkimai, žino ir visiškai politika nesidomintis pilietis: nuo autobusų stotelių šonų, pastatų sienų ir mėgstamose interneto svetainėse į jį geraširdiškai žvelgia kostiumuoti vyrai ir moterys, o pašto dėžutėse pagausėjo politinių bukletų. Rožinius baliklius ir pigesnes viščiukų krūtinėles jau pradėjome automatiškai ignoruoti, o kaip su politine reklama?
Agitaciniai šūkiai dažniausiai nepasako nieko konkretaus. Ko iš tiesų trūksta politinei reklamai, kokie yra netradiciniai jos būdai ir kodėl po balsavimų šnabždamės – „štai ir išsirinkom“?
Politinė reklama Lietuvoje pritaikyta masėms
Psichologas Linas Slušnys mano, kad dauguma partijų ir šiandien spausdina beveik identiškus rinkiminius plakatus: „Įprastas stereotipas – žinomų veidų reklamavimas. Problema ta, kad neretu atveju net nesirūpinama, kokios yra to veido realios vertybės. Tikslas tėra tik patraukti piliečių dėmesį“, – teigė psichologas.
Vis dėlto, L. Slušnio nuomone, efektyviausia poveikio priemonė – televizija, antroje vietoje – radijas. Šiomis priemonėmis po nemažos pertraukos politikams vėl leista naudotis skleidžiant savo partijos tikslus ir šūkius. Laimei, televizijos politikai dar neužkariavo, nes tikrai ne visos šiandien kandidatuojančios partijos gali sau leisti tokio dydžio išlaidas.
Reklamos agentūros „Pro fit“ direktorė Asta Raudonienė mano, kad Lietuvoje politinė reklama neperžengia tradicinių rėmų, tačiau greičiausiai taip elgiamasi siekiant įtikti masėms. „Lietuvos politinei reklamai labiausiai trūksta drąsos ir naujų idėjų bei nuoseklios kampanijos turinio strategijos. Kita vertus, gali būti, kad stagnaciją lemia ir tai, kokiai auditorijai skiriama reklama. Rinkėjai yra visi žmonės nuo 18 metų amžiaus, įvairiausio išsilavinimo ir profesijų. Reiškia, reklama tiktų ir tam 18-mečiui, ir jo močiutei. Tokiai auditorijai sunku ką nors pritaikyti“, – svarstė A. Raudonienė.
Psichiatras L. Slušnys pritaria, kad daroma tik tai, kas garantuoja rinkiminės kampanijos sėkmę: „Inovatyvumas labai svarbus, bet tik toks, kuris gali patraukti rinkėjus. Jau tapo įprasta, kad partijos inovatyvių sprendimų netaiko, nes negali trumpoje reklamos sprinto distancijoje rizikuoti būti nepastebėtos“, – politinės reklamos skurdumo priežastis vardijo jis.
Reklamos agentūros direktorė įsitikinusi, kad kurti įprastas reklamas – tiesiog paprasčiau, be to, reta partija gali sau leisti samdyti būrį įvaizdžio ar reklamos specialistų. Nors, reklamos specialistės nuomone, net ir vieno profesionalo paslaugos turėtų teigiamos įtakos rinkėjų skaičiui: „Nuosekli reklaminė kampanija su teisingai parinkta strategija bei kanalais būtinai pasiektų savo tikslą. Tiesiog Lietuvoje dažniausiai reklamuojami vardai ir pavardės be aiškių politinių siekių. Politikai, norėdami pasiekti rezultatų, turi dirbti kartu su įvairiais komunikacijos specialistais.“
Psichoterapeutas, vertindamas šiuo metu mieste iškabintą politinę reklamą, negaili kritikos: „Plakatus mačiau ir turiu pasakyti, kad jie yra nuobodūs ir niekuo nepatraukiantys dėmesio.“ Tačiau, jo nuomone, negalima kaltinti tik politikų: „Lyderio įvaizdžio tik reklama nesukuria. Visa problema ir yra, kad renkame pagal šypseną ir pažadus, o ne nuveiktus darbus. Šiandieninėse reklamose naujų veidų neįmanoma įsidėmėti, o žinomi veidai... reklama jau nebeturi įtakos jų populiarumui.“
Politiniame žaidime leistini visi metodai
L. Slušnys pastebi, kad įvairūs populistiniai triukai prasideda dar gerokai iki rinkimų. „Mūšis prieš gėjus, šokiai, viešos istorijos, įvairiausi skundai dėl, atseit, patirtų įžeidimų, grasinimas teismais ir kitos priemonės, kurios leidžia be didelių pastangų patekti į eterį. Įdomu tai, kad tokie dalykai suveikia“, – rinkėjų dėmesį patraukiančias priemones vardijo L. Slušnys.
Vyras stebėjosi, kad nebe pirmą ir net ne dešimtą kartą patikime politikų pažadais, patingėję pasidomėti, ar juos apskritai įmanoma įvykdyti: „Politikas niekuomet nesako, kokiomis priemonėmis pasieks savo tikslų ir, ar tai įmanoma. Jis kuria teigiamą pasaką, kuria pats žmogus ir nori patikėti: jis nori greitų pokyčių, o tai žadama. Problema, kad neretai nepasidomima, kad politiko tikslams reikalingos mažiausiai dvi kadencijos, o dar reikės ir patiems dirbti bei keistis...“
Inga LABUTYTĖ
