Artėjant rinkimams į Seimą prasideda tikras karnavalas: politikai neriasi iš kailio siekdami kuo išradingiau vilioti rinkėjus. Apie tai, kokiomis priemonėmis jie tai daro ir kodėl kaskartą jų pažadais patikima kalbamės su lektoriumi A. Pranausku.
– Kokiomis priemonėmis bandoma atkreipti rinkėjų dėmesį?
– Priemonės labai įvairios, bet šiuo metu pačios populiariausios yra skandalai ir užsakomieji straipsniai, tendencingi reportažai.
– Ar visuomenė geba atskirti pelus nuo grūdų?
– Manau, kad ne. Plačioji visuomenė žiūrėdama televiziją vargiai skiria dirbtinius skandalus nuo tikrų, o ir tų tikrųjų mūsų dienomis kaip ir nėra. Kalbant apie skandalus, tai esama tam tikro sąmoningumo ir kai kurie dalykai veikiausiai planuojami. Žinoma, būna spontaniškų situacijų, pavyzdžiui, baudos už greičio viršijimą, bet didžioji dalis „skandalingų“ įvykių – apgalvoti dalykai.
– Ar teko matyti pavyzdžių, kada, atrodytų, gerai apgalvotas skandalas virto tikru galvos skausmu ir pridarė daugiau žalos nei atnešė naudos?
– Tokių pavyzdžių tikrai yra buvę. Andrius Šedžius iš pradžių mėgavosi dėmesiu, bet vėliau visas politiko bendravimas su visuomene nebeturėjo nieko bendro su jo kaip specialisto profesionalumu ir niekuo nebuvo susijęs su kompetencijomis ir pan. Lino Karaliaus politinė karjera pasibaigė negrįžtamai, o Sauliui Stomai skandalas ypatingos žalos nepadarė – viskas baigėsi gana neutraliai. Komunikacinę žinutę rinkėjui reikia ne tik sukurti, bet ir gerai išbandyti, ką kartais pamiršta padaryti mūsų politikai. Ji gali būti sukurta labai gera, bet ne visuomet žmonės išgirsta būtent tai, ką norėjo pasakyti politikas.
– Ar politikas rinkėją dažniau patraukia savo asmeninėmis savybėmis, ar viskas priklauso nuo jo komandos viešųjų ryšių specialistų gebėjimų?
– Be asistentų ir kitokios pagalbos kažin ar nors vienam politikui pavyktų ką nors padaryti. Artūro Zuoko karjera jau atrodė pasibaigusi, bet laiku buvo padaryti reikiami ėjimai, o jo statusas – išsaugotas, tad žmonės, kurie dirba šio politiko komandoje, panašu, savo darbą išmano.
Kalbant apie tai, kas dažniausiai suveikia kalbant apie partijos reklamą, galima išskirti keturis galimus reklamuoti dalykus. Partiją pateikiant kaip bendraminčių kolektyvą, grupę, komandą. Galima reklamuoti žmogų, rinkimų programą, nuveiktus darbus. Tiesa tokia, kad tauta ties žodžiu „partija“ ar sąvoka „partija, kaip komanda“ politiką „nurašo“. Žmonės, kurie priklauso partijoms dažnai tautai jau būna atsibodę, turi žemą statusą jų akyse ar apie save suformavę negatyvią nuomonę. Nauji žmonės partijose dažnai būna silpni ir neturi reikiamo įdirbio, autoriteto. Kaip ir televizijos, partijos stengiasi į savo narių gretas pritraukti kuo daugiau žinomų žmonių, turinčių gerą reputaciją, ir tikisi, kad tai padės. Rinkimų programų niekas nekaito, net jei jos paruoštos racionaliai bei apgalvotai, situaciją gelbėtų nuveikti darbai, bet jų taip pat nėra – tuos darbus, kuriuos dabar partijos reklamuoja, tai yra tik jų pradėti, bet nebaigti, arba pradėti anksčiau buvusios valdžios. Paveikiausia reklama būtų parodyti realiai nuveiktus darbus.
Neturėdami, ką parodyti, politikai reklamuojasi pačiu banaliausiu ir primityviausiu būdu: jei reklamuoja rinkimų sąrašo numerius ir taip siekia, kad atėjęs balsuoti žmogus prisimintų tam tikrą skaičių. Viskas truputį primena gražuolių konkursą, kur siekiame gauti kuo geresnį numerį, o vėliau „balsuokite už mane, mano numeris 88, daugiau apie save nieko pasakyti negaliu ir esu tuščias kaip kibiras, turiu tik numerį“. 90 proc. visos partijos komunikacijos skiriama tam skaičiui: plakate būna laimingasis skaičius, nuotrauka ir partijos logotipas.
Kas lemia, kad į politiką ateina ne didelius darbus nudirbę žmonės, bet tie, kurie moka save gerai pateikti?
Rinkimai veikia panašiai kaip verslo pardavimų sistema. Svarbūs komponentai – dėmesys, noras, vertė ir žmogaus balsas. Viskas prasideda nuo to, kad reikia prekės ar paslaugos, šiuo atveju politikas turi pats save. Norėdamas tapti populiarus, jis privalo patraukti visuomenės dėmesį, kito kelio nėra. Kai jau pavyksta patraukti dėmesį, reikia sužadinti žmogaus norą įsigyti prekę ar paslaugą, o šiuo atveju – balsuoti. Jeigu žmonių noras pakankamai didelis, nieko daugiau nereikia jie „eina ir perka“ arba balsuoja. Jei pavyksta sužadinti nedidelį norą, labai svarbus tampa vertės komponentas – žmogus lygina pridėtinę vertę ir kitus aspektus, tikrinasi, ar toks sprendimas jam atneš naudos.
Seni politikai jau nekelia noro su jais susipažinti, nors jie gali turėti didelę patirtį, išmanymą, paprastai tiesiog dirba savo darbą, atlieka jį gerai, bet daug visuomenės dėmesio nesulaukia.Net jei ir gautų daug dėmesio, klausimas, ar jie plačiosioms masėms labai patiktų, nors pridėtinės vertės toks politikas gali sukurti labai daug.
Kaip sužadinti tą norą? Noras balsuoti už kurį nors politiką atsiranda tuomet, kai jo kuriamas įvaizdis atliepia tam tikras rinkėjo savybes. Pavyzdžiui, jei save laikote sveikuoliu, tai jums bus įdomus tas žmogus, kuris taip pat propaguoja panašų gyvenimo būdą ir pan. Kuo daugiau tokių veiksnių sutampa, tuo didesnė simpatija kyla ir tuo glaudesnis ryšys užsimezga.
Politikai į šokių projektus eina tam , kad parodytų savo žmogiškąją pusę: siužetuose parodo jų šeimą, laisvalaikį, pomėgius. Politikai tikisi, kad jų neformalaus gyvenimo pažinimas sukurs glaudesnį ryšį su rinkėjais. Jei žmogus man atrodo pažįstamas, jo gyvenimas tvarkingas, harmoningas ir pan., jį norisi matyti dažniau.
Didžioji dalis žmonių sprendžia ir vertina emocijomis, tad jiems labai svarbu bendravimas, kūno kalba, kalbančiojo pasitikėjimas savimi, balsas, išvaizda, graži žmona... Žmogus racionaliai negalvoja apie politiko išsilavinimą ar kompetenciją, iki to neprieinama.
Rinkėjas turėtų aktyviai domėtis politiko veikla, jo nuveiktais darbais, parodytomis iniciatyvomis, skaityti jo tinklaraštį – tai vienintelis būdas susidaryti objektyvesnį visumos vaizdą.
– Ar geras verslininkas gali būti geru politiku?
Verslininkas bus geras valstybės ūkvedys, jis taupys pinigus ir niekada jų neišleis nepaskaičiuotai. Valstybės išlaidas turėtų kontroliuoti žmonės, turintys verslo patirties. Tokie žmonės atidžiau seka procesus ir jaučia atsakomybę už tuos pinigus, nes dabar daug kas vyksta be atsakomybės, prastai veikia kontrolės mechanizmai, kurie reguliuoja, kur pinigai buvo panaudoti ir kiek naudos buvo gauta.
Vien tik verslumo neužtenka. Į politiką turi ateiti žmogus, išmanantis tam tikrus dėsnius, žmogus turi būti išprusęs dvasios lygmeniu ir privalo žinoti giliau ir daugiau, turėti tiesos troškimą. Pagrindinis verslininko interesas – kurti pridėtinę vertę. Valstybė gali būti pakankamai versli ir stipri ekonomiškai, bet būtini ir kiti dalykai. Valdžioje turi būti žmonės, kurie turi idealų ir suvokia, kad patys turi nuolat save lavinti ir šviesti.
Šiuo metu politika yra interesų derinimas. Kalbu ne apie atstovavimą valstybės piliečiams, bet suinteresuotų grupių interesų derinimą, tad žmonių, kurie siektų tiesos, labai trūksta.
