Šiandien ne vienam vardas „žaliukas“ visų pirma asocijuojasi su profesionaliais, motyvuotais Specialiųjų operacijų junginio kariais. Tačiau ne visi SOJ kariai yra žaliukai. Žaliuko antsiuvą nešioja tik Ypatingosios paskirties tarnybos kariai, ir tik patys geriausi, praėję atranką, sudėtingus mokymus ir ilgą parengimą.
Žaliuko vardu vadinami ir pokario kovotojai, gynę Lietuvos nepriklausomybę 1944–1953 m. Žaliukai – lietuviai, kariavę partizaninį karą su rusų okupantais.
Šiais metais Specialiųjų operacijų junginio Ypatingosios paskirties tarnybos kariai minės 10-ąsias tarnybos įkūrimo metines. Apie 1995 metus, kai prie Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) buvo suformuota Lietuvos kariuomenės Ypatingosios paskirties tarnyba, vardas „žaliukas“ buvo pasirinktas ne atsitiktinai. Jau tuomet atsigręžta į Lietuvos istoriją ir rastos sąsajos su ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo, kuris vyko 1944–1953 m. Lietuvoje, kovotojais.
Nors daugelis to laikotarpio įvykių lig šiol yra paslaptis ir kelia nemažai diskusijų visuomenėje, Bernardas Gailius savo knygoje „Partizanai tada ir šiandien” aiškiai pabrėžė: „kad ir kaip neįtikėtina kam nors atrodytų, reikia pripažinti, kad tai buvo kariuomenė, […] o svarbiausias jos požymis yra tas, kad tai institucija, skirta valstybės gynybai ginklu“. Tad visiškai pagrįstai Specialiųjų operacijų junginio kariai savo ištakomis, šaknimis laiko būtent pokario kovotojus, miško brolius, žaliukus.
Oficialiai vardas „žaliukas“, Ypatingosios paskirties tarnyboms kariams vadinti pradėtas vartoti apie 1997 metus, ne tik atidavė duoklę daugiau nei dešimtį metų trukusiam ginkluotam pasipriešinimui. Jis nusakė savanoriškumą, ryžtą ir net ne per daugiausiai apibrėžtą tuomet būsimų specialiųjų pajėgų statusą. Per atkaklų darbą ir susiklosčius palankioms aplinkybėms šiandien žaliukai jau išėję iš pogrindžio. Sekant dešimties metų įvykių virtinę, matyti dinamiškas SOJ vystymosi procesas – iš mažo padalinuko Specialiųjų operacijų junginys tampa savarankišku daliniu, pasiryžusiu sujungti esamus išteklius, juos reorganizuoti ir siekti atskirų kariuomenės pajėgų vardo.
Žaliuko vardo prasmė nebuvo užmiršta iki šių dienų, ji įprasminama konkrečiais darbais. Prieš pusantrų metų simbolinės akcijos metu Specialiųjų operacijų junginio mokymo centre buvo iškilmingai atidengtas paminklas žuvusiems žaliukams. Trijų su puse metro aukščio ir beveik dviejų metrų pločio ąžuolinis kryžius buvo pašventintas, pokario žaliukų atminimas pagerbtas trimis simbolinėmis salvėmis: „Už Dievą!“, „Už Tėvynę!“, „Už Žaliukus!“. Šalia kryžiaus pastatytas akmuo, kuriame iškaltas posmas iš lietuvių liaudies dainos apie Kalniškių mūšį, vykusį 1945 m., kurio metu partizanai nugalėjo enkavėdistus: „Sese, pink vainiką žalią,/ Atnešk paslapčia./ Broli, juodą medžio kryžių,/ Pastatyk nakčia…“ ir užrašas: „Žuvusiems žaliukams 1944–1956“.
Daugelio gyventojų palaikomų, o priešo nekenčiamų pokario žaliukų veiksmai daugeliu atveju sugebėjo pranokti partizanų taktikas. Susipažinus su jų buities ir kovos aprašymų nuotrupomis, tampa aišku, kad nesibaigiančios kovos sąlygomis daugelis žaliukų naudotų metodų nebūtų padarę gėdos ir elitiniais šiuolaikiniais vadinamiems padaliniams, veikiantiems priešiškoje teritorijoje.
Ko gero, esama ir tiesioginės pokario pasipriešinimo įtakos moderniems specialiesiems padaliniams. Šią mintį galima pagrįsti: Lietuvos partizanai plačiai naudojo kovos rikiuotes, be kurių neįsivaizduojamas šiuolaikinis patruliavimas. Dar įdomesnė kai kur minima smulkmena – naktinio žygio sąlygomis rikiuotėje partizanai pritvirtindavo prie savo aprangos…jonvabalius, kad būtų lengviau sekti savo porininką. Ar tai nėra dabartinių atšvaitų prototipas?
Pokario kovotojai buvo puikiai įvaldę žvalgybą. Gerai atlikus žvalgybą, vyksta puolimas. Tad argi nekyla dar viena asociacija: partizanų pasalų sėkmė priklausydavo nuo netikėtumo ir gebėjimo greitai pasitraukti. Todėl ypač dažni buvo vadinamieji „skrajojantys“ partizanų būriai. Jie greitai atsirasdavo numatytoje vietoje ir, atlikę užduotį, be pėdsako išnykdavo. Panašiu principu veikia ir šiuolaikinis kovinės intervencijos būrys, pasitelkdamas į pagalbą specialiąją sraigtasparnių grandį.
Dabartinis Specialiųjų operacijų pajėgų karys yra disciplinuotas ir motyvuotas, žinantis ir suprantantis, kodėl tarnauja būtent specialiosiose pajėgose, petys į petį tiek pratybų, tiek misijų metu su kovos broliais vykdantis jam pavestas užduotis. Gal todėl 2002–2004 m. SOJ karių misija Afganistane buvo gerai įvertinta JAV karinės vadovybės, o 2005–2006 metais SOJ junginio kariai pakviesti budėti NATO greitojo reagavimo pajėgose (NGRP). Kitais metais, 2008-aisias, specialiųjų pajėgų kariai po pertraukos ir vėl pradės budėti NGRP, dar šiemet jų laukia nemenkas išbandymas – misija Afganistano pietuose.
Žaliukai nedvejoja – jų įvertinimas visų pirma Lietuvos, kaip patikimos sąjungininkės, įvertinimas. Tarptautiniu mastu – tai didžiulė sėkmė. Net ir mažos valstybės, kokia yra Lietuva, kariai, vien tik sėdėdami namie, negalės užtikrinti saugios savo ir artimųjų aplinkos. Tik dalyvaudami misijoje toli nuo namų kariai užtikrina ir savo artimųjų saugumą. O juk ir pokario kovotojams Tėvynė nebuvo abstrakcija. N. Gaškaitės knygoje „Pasipriešinimo istorija 1944–1953 metai“ rašoma: „pokario kovotojams Tėvynė buvo tėvų namai, savas kaimas, kaimynai, kovos draugai. Todėl nenuostabu, kad mūšio įkarštyje kiekvienas buvo pasiryžęs pasiaukoti už kitus. Rūpesčiu kitais galima paaiškinti ir partizanų pasiryžimą gyviems nepasiduoti“.
Nors gyvenimo sąlygos buvo itin sudėtingos, stiprūs savo dvasia, pokario žaliukai visgi buvo žmonės, ilgėjęsi ramaus ir saugaus gyvenimo su savo artimaisiais. Partizanams nebuvo svetimas humoro jausmas, laisvą minutę jie kurdavo dainas, rašydavo eilėraščius. Tai liudija iki šių dienų išlikusios nuotraukos, partizanų dainos, eilės. Modernus specialiųjų pajėgų karys – ne kovinė mašina, kuri, aprūpinta moderniausia įranga, yra bejausmė, o visų pirma – žmogus, nestokojantis kritiško požiūrio į save ir į kolegas, o laisvą minutę ir papokštaujantis. Kaip palyginimo iliustraciją galima pateikti tris nuotraukas, kur vienoje iš jų prie nulipdyto sniego senio nusifotografavę pokario žaliukai, o kitose – SOJ kariai.
Šiandienos žaliukai išsaugojo pokario žaliukų atminimą ne tik pasivadindami jų vardu. Pokario rezistencijos kovotojų organizuotumas, drausmė, ryžtas ir pasiaukojimas buvo ir bus puikus pavyzdys ir motyvacijos šaltinis šiuolaikiniams žaliukams, siekiantiems tęsti garbingas tradicijas.
Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centro, SOJ archyvo, A. Pliadžio nuotraukos.
