Paveldo samprata ir jo apsaugos tikslai Lietuvoje keičiasi su kiekvienu nauju teisės aktu. Sovietmečio kultūros paminklų apsaugos įstatymas reikalavo saugoti praeities kultūros paminklus, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas - kultūros vertybes, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo apsaugos objektu tapo visas paveldas apskritai.
Kultūros paveldo ir kultūrinio kraštovaizdžio ekspertizės specialistui profesoriui habilituotam daktarui Jurgiui Bučui atrodo, kad iki šiol nežinome net vadovėlinės nuostatos, kad palikimas - tai, ką praeitis palieka, paveldas - ką iš praeities pasiimame, paveldo vertybės - ką iš paveldo atrenkame saugoti ateičiai, o paminklas - reikšmingiausias vertybių reprezentantas.
Pasak J. Bučo, viso praeities palikimo nesiryžta imtis saugoti net ir turtingos šalys. Mūsų valstybė ir paveldo naudotojai ar savininkai juo labiau neturi tokių finansinių ir fizinių išteklių, o verslo kapitalo dar neišmokome tam panaudoti.
Todėl, profesoriaus nuomone, reikia saugoti ne paveldą apskritai, bet jo vertybes. „Svarbiausia išmokti atsirinkti saugoti tiek ir taip, kad išliktume savita šalimi ir modernia valstybe“, - sako ekspertas.
- Kokias akcentuotumėte šių dienų paveldosaugos aktualijas?
- Prieš keletą metų priimtas UNESCO dokumentas, vadinamasis Vienos memorandumas (Durmanas, 2005 m.), nedviprasmiškai nurodo, kad išskirtinę ir visuotinę istorinės aplinkos vertę turi sukurti jos laipsniška evoliucija ir planuojama plėtra, įkūnijanti visuomenėms būdingus ekonominius ir socialinius lūkesčius ir kad svarbiausias fizinės ir funkcinės intervencijos istorinėje aplinkoje uždavinys - kelti gyvenimo kokybę bei taip pritaikyti panaudos reikmes, kad nebūtų padaryta žala istoriškai susiklosčiusioms vertybėms.
Šiame ir kituose dokumentuose šiuolaikinei architektūrai keliamas uždavinys - atsiliepti į plėtros dinamiką, skatinti socialinius ir ekonominius pokyčius bei augimą, užtikrinti, kad šiuolaikinė architektūra istorinėse vietovėse paryškintų istorines vertybes ir neperžengtų ribų, darančių žalą istorinės vietovės prigimčiai. Pasaulio paveldosaugos analitikai nurodo, kad tik naujas statinys paryškina senąjį. Siekiant to, siūloma plačiau naudoti seno ir naujo dermei pasiekti kontrasto meną ir užtikrinti, kad kiekvienas galėtų matyti ir suprasti, ką paliko praeitis ir kokios yra šiandienos vertybės bei galimybės.
- Kokios galimybės pritaikyti minėtas tarptautinių dokumentų nuostatas praktikoje?
- Kol kas skausmingos. Valdininkai šių dokumentų neskaito. Visuomenės paveldosauginis išprusimas žemas. Nuomonės reiškiamos pagal principą patinka-nepatinka. Suprojektuoti ką nors naujo, neįprasto mūsų istoriniuose miestuose beveik beviltiška. Priartinti naują prie seno - tarsi nusikaltimas, nes naujasis neva užgožia seną. Atrodo, kad pamirštame, jog gyvenimas nestovi vietoje ir kad gyvename ypač sparčiai kintančiame socialiniame kontekste bei besikeičiančioje fizinėje aplinkoje.
Užsienyje architektūros studentai visų pirma išmokomi įvertinti aplinkos kaitos dinamiką. Svarbiausia, kad naujasis objektas atitiktų aplinkos kaitą, o ne esamą būklę ir per greitai nepasentų. Nejaugi naują statinį turėtume projektuoti taip, kad nesiskirtų nuo seno? Jei istorinėje terpėje ar nustatytoje vizualinės apsaugos zonoje aplink projektuojamą užstatymui teritoriją sovietmečiu yra pridygę tipinių dėžučių, - kaip tuomet? Projektuoti derinantis prie jų? Kuo paversime mūsų miestus?
Užsienio paveldosaugos analitikai teigia, kad vizualinės apsaugos zonos, užuot prisidėjusios prie urbanistikos paveldo išsaugojimo, pablogino istorinių vietovių būklę. Pastaruoju metu užsienio miestuose, ypač JAV, kuri pastaraisiais dešimtmečiais globaliu mastu tapo paveldosaugos lydere, vizualinės apsaugos zonos keičiamos pagarbos sektoriais („respect sector“). Tam parenkamos apžvalgos regyklos objekto vizualinės dominacijos ribose. Nuo regyklos iki saugomo objekto pagarbos sektoriuje negali atsirasti vizualinių kliūčių, trukdančių apžvelgti saugomą objektą. Kitos vietos, kad ir saugomos teritorijos gretimybėse, bet netrukdančios apžvelgti saugomą teritoriją ar objektą, paliekamos architekto kūrybiniams gebėjimams.
- Kokią matote istorinių miestų ateitį?
- Miestas amžiais buvo suprantamas kaip gyvenimo gerovės simbolis. Tačiau aplinkosaugos požiūriu šiandieninį miestą reikėtų vertinti kaip piktybinį auglį, sparčiai išmetantį urbanistinius anklavus, tarsi metastazes, į natūralią miesto apsuptį. Tokia horizontali urbanistinė plėtra „suvalgo“ natūralią aplinką, tinkamą žemės ūkiui, rekreacijai, ekologiniam priemiesčių kraštovaizdžio stabilumui bei biologinei įvairovei palaikyti ir miesto sveikatingumui gerinti.
Pasaulio urbanistikos analitikai teigia, kad valstybės, miesto ar verslo pinigų išmetimas į miestų pakraščius, paliekant apleistas istorines miestų dalis, - neūkiškumas ir trumparegystė. Naujos intervencijos turi atgaivinti istorines miestų dalis ir atsirasti ten, kur mažiausia paveldinė vertė, didžiausias fizinis apstatymo susidėvėjimas, yra palankiausios sąlygos vizualiai suvokti seno ir naujo kontrastus ir pagerinti miesto įvaizdį. Taip XX a. antroje pusėje atsirado kompaktiško aukštybinio apstatymo kalvos susidėvėjusiose miesto istorinėse dalyse, o pasitikus XXI a. iškilo kompaktiško, ekologiško, vertikalios raiškos apsupto natūralia aplinka miesto idėjos.
- Pakomentuokite plačiau tokio miesto viziją.
- Istoriniuose miestuose žmonės gyveno šalia darbo ir paslaugų vietų, kurias pasiekdavo pėsčiomis. Naujųjų amžių miestuose teritorijos funkcinis zonavimas atskyrė gyvenamąją, darbo, paslaugų ir poilsio vietas ir padidino automobilinio transporto poreikį bei paskatino miestų drieką. Apstatymo sutankinimas, funkcijų suglaudinimas - tai esminės prielaidos kompaktiškumui siekti. Šios prielaidos - tai miesto istorinio apstatymo tradiciškumo sangrąža, susijusi su istorinio miesto atgaivinimu bei modernizacija. Siekiant miesto kompaktiškumo, o kartu ir funkcinio aktyvumo, urbanistinės dykros, apleistos vietos tampa antrinio panaudojimo ištekliais.
Žalumos išsaugojimas priemiesčiuose ir padidinimas pačioje miesto teritorijoje - tai miesto ekologinių problemų sprendimo pagrindas. Iki aukštybinės statybos miestų ekologijos klausimai buvo sprendžiami esamų želdynų plėtra žemės paviršiuje. Kompaktiškame vertikalios raiškos mieste želdynų plotas ir bioįvairovė padidinama ne tik žemės paviršiuje, bet ir aukščiau jo. Atsirado net nauji terminai – „ekomiestai“ ir „dangaus sodai“ („skyparks“). „Ekomiestuose“ dažniausiai kas trečiame aukšte įrengiami "dangaus sodai". Žaliosios erdvės apsupa statinį iš visų pusių tarpiniuose aukštuose ir ant stogo.
- Kaip tai galima pritaikyti Lietuvos didžiuosiuose miestuose?
- Kad ir didžiaisiais juos vadiname, Lietuvos miestai nėra dideli ir vargu ar turi dideles augimo perspektyvas. Visų pirma reikėtų žiūrėti, kokiam miestui ir kokia plėtra tinkama.
Bene geriausios sąlygos sprendžiant seno ir naujo sąsajų problemą pagal šiuolaikines tarptautines nuostatas yra Kaune. Nemuno ir Neries upės fiziškai atskiria ir vizualiai susieja istorinio miesto branduolį - senamiestį - su artimiausiais apleistais priemiesčiais - Vilijampole ir Aleksotu. Apleistos Vilijampolės konversija suteiktų ne tik naujo kompaktiško miesto rajono plėtros galimybes senamiesčio kaimynystėje ir nukreiptų intervencijas nuo senamiesčio, bet prisidėtų ir prie miesto įvaizdžio pagerinimo.
Vilniuje panašų vaidmenį atlieka Neris. Seno ir naujo miesto sugretinimo idėja graži, tačiau kai kurie naujieji statiniai, užuot paryškinę Neries šlaite išlikusias istorines vertybes, uždengia jas kaip vizualinės kliūtys.
Uostamiestyje seno ir naujo sąsajų galimybės panašios į Vilniaus. Vienoje Danės pusėje - piliavietė ir senasis miestas, kitoje - naujamiestis, turintis nemažai vertingų urbanistikos ir architektūros savybių, tačiau ir nemažai sovietmečio intervencijų. Manau, kad Klaipėdos senamiestį privalome palikti be naujų intervencijų. Naujamiestyje, šiauriau Danės, konvertuojant sovietmečio apstatymą, būtų galima ugdyti kelias nedideles ekologiškas urbanistines kalvas, o už senamiesčio ribų galėtų atsirasti pavienių aukštybinių pastatų.
Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie piliavietės eksponavimą ir net apie pilies atstatymą. Piliavietę vertėtų saugoti eksponuojant ir suteikiant jai naujų funkcijų, galinčių ją padaryti gyvybingą ištisą parą. Norint padaryti užkariautojams reveransą ir parodyti dviejų šimtmečių grėsmę Lietuvos valstybei, galima atkurti Klaipėdos pilį kaip intervencijos simbolį.
- Siūlote atrišti rankas verslui?
- Ne visai taip. Siūlau panaudoti verslo galimybes abipusei naudai: verslui ir miestui, tiksliau, - paveldui, miesto ekonomikai bei verslo plėtrai. Ekonominės ir komercinės plėtros skatinamos statybinės intervencijos, be abejo, gali sukelti grėsmę praeities vertybėms. Tačiau ekonomika yra progreso pagrindas. Tik ekonominė sėkmė sudarė sąlygas pastatyti statinius, kurie dabar skelbiami saugomais. Be finansinio kapitalo nei praeities vertybių išsaugoti, nei naujų vertybių, kaip būsimo paveldo ateities kartoms, sukurti neįmanoma. Be finansinio kapitalo ir miesto įvaizdžio pagerinti negalima.
Savininkų pajėgos atgaivinti apleistus senuosius pastatus - abejotinos. Miesto valdžios finansinės galimybės taip pat menkos. Vienintelė viltis - verslo pinigai. Kol verslininkus laikysime „blogiečiais“ ir nesukursime mechanizmo, padedančio panaudoti verslo finansinius pajėgumus abipusei naudai, - praeities vertybių išsaugojimo perspektyvos liks neaiškios.
Reikia išmokti valstybės biudžeto naštą paveldosaugos reikalams perkelti verslo struktūroms.
- Dalyvavote rengiant naująjį Saugomų teritorijų įstatymą. Kokia situacija šioje srityje?
- Paruoštas naujas Saugomų teritorijų įstatymo projektas mane nuvylė. Lietuvos saugomų teritorijų sistema sukurta ne nepaliestos gamtos, bet įvairiai ūkinei veiklai naudojamo kraštovaizdžio vietovėse. Tokio kraštovaizdžio saugomose vietovėse visų pirma turi būti siekiama išsaugoti vietos gyventojus ir pažadinti jų norą saugoti, tvarkyti ir naudoti kraštovaizdžio vertybes tradiciniu būdu, kas užtikrintų savaiminę vertybių apsaugą, sumažintų konfliktinių situacijų ir Valstybės biudžeto išlaidų biurokratinei apsaugai "iš viršaus".
Parengtas įstatymo projektas konfliktų nesušvelnina. Jis tiesiog prieštarauja net esminėms Europos kraštovaizdžio konvencijos nuostatoms. Konvencija ragina visų pirma atsižvelgti į vietos gyventojų - tikrųjų aplinkos naudotojų ir puoselėtojų - išgyvenimus ir nurodo, kad žmonių lūkesčių įvertinimas yra būtinas uždavinys kraštovaizdžio apsaugos ir tvarkymo veikloje. Konvencijos pagrindinio teksto prieduose - paaiškinamajame pranešime - nurodoma sutelkti dėmesį į žmonių gyvenimo kokybės užtikrinimą ir į vietovės būties aspektus, bet ne į kraštovaizdžio fizinę struktūrą, kas įvardijama parengto Lietuvos Saugomų teritorijų įstatymo projekto apibrėžimuose.
Kuriant saugomas teritorijas Lietuvoje nebuvo atsižvelgta į ilgametę senos demokratijos šalių praktiką. Pagal ją nacionaliniai parkai kuriami gamtamoksliniam pažinimui ir biologinei įvairovei saugoti didelėse nepaliestos gamtos teritorijose, kuriose galimi įvairūs gamtosauginiai draudimai, o regioniniai parkai - sukultūrinto kraštovaizdžio teritorijų viešajam pažinimui ir rekreaciniam kultūrinių bei gamtinių vertybių naudojimui bei apsaugai. Mūsų šalyje valstybinių parkų kategorijos skiriasi tik nacionaline bei regionine deklaracija ir didina konfliktines situacijas.
Saugomų teritorijų prestižas Lietuvoje žemiausias tarp pereinamojo laikotarpio valstybių. Jei su apribojimais ir draudimais susiję nuostoliai nėra kompensuojami, formuojasi neigiami vietos gyventojų požiūriai ne tik į apribojimus ir į saugomų teritorijų pareigūnus, bet ir į patį išteklių.
- Kaip vertinate šiandieninę situaciją Kuršių nerijoje?
- Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo ekspertai Kuršių nerijoje nerado gamtos vertybių, galinčių tenkinti Pasaulio gamtos paveldui keliamus reikalavimus. Ekspertus daugiau sudomino nenuilstama žmogaus kova su pusiasalį naikinančia gamtos stichija bei paties žmogaus gebėjimai pustomo smėlio dykynėje sukurti kultūrinį kraštovaizdį. Todėl Kuršių nerija į Pasaulio paveldo sąrašą įrašyta kaip kultūrinio kraštovaizdžio vietovė, iliustruojanti dramatišką žmogaus ir gamtos santykių istoriją.
Kultūriniai kraštovaizdžiai pagal Pasaulio kultūros ir gamtos apsaugos konvencijos Operatyvines taikymo gaires priskiriami kultūros vertybių kategorijai, o kultūrinio kraštovaizdžio vietovės, įrašytos į Pasaulio paveldo sąrašą kultūros vertybių statusu, skiriamos saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. Gamtiniai rezervatai kultūros vertybių teritorijose, kas padaryta Kuršių nerijos nacionaliniame parke, yra nonsensas ir prieštarauja viešajam interesui. Nesupratimas Kuršių nerijos vertės ir paskirties - skandalingų pasekmių priežastis. Kuršių nerijoje negalima taikyti gamtosauginės direktyvos prioritetų - čia kultūros vertybių teritorija ir joje turi būti taikomi kultūros vertybių apsaugos reglamentai, paremti tausojamojo naudojimo ir saugojamojo tvarkymo tarptautinėmis ir nacionalinio lygmens nuostatomis.
Pasaulio urbanistikos analitikai teigia, kad valstybės, miesto ar verslo pinigų išmetimas į miestų pakraščius, paliekant apleistas istorines miestų dalis, - neūkiškumas ir trumparegystė. Naujos intervencijos turi atgaivinti istorines miestų dalis
Kol verslininkus laikysime „blogiečiais“ ir nesukursime mechanizmo, padedančio panaudoti verslo finansinius pajėgumus abipusei naudai, - praeities vertybių išsaugojimo perspektyvos liks neaiškios
Gamtiniai rezervatai kultūros vertybių teritorijose, kas padaryta Kuršių nerijos nacionaliniame parke, yra nonsensas ir prieštarauja viešajam interesui. Nesupratimas Kuršių nerijos vertės ir paskirties - skandalingų pasekmių priežastis
Klaipėdos senamiestį privalome palikti be naujų intervencijų. Naujamiestyje, šiauriau Danės, konvertuojant sovietmečio apstatymą, būtų galima ugdyti kelias nedideles ekologiškas urbanistines kalvas, o už senamiesčio ribų galėtų atsirasti pavienių aukštybinių pastatų
Piliavietę vertėtų saugoti eksponuojant ir suteikiant jai naujų funkcijų, galinčių ją padaryti gyvybingą ištisą parą. Norint padaryti užkariautojams reveransą ir parodyti dvejų šimtmečių grėsmę Lietuvos valstybei, galima atkurti Klaipėdos pilį kaip intervencijos simbolį
Giedrė Norvilaitė
