Perskaitęs blaivų ir racionalų Vytauto Rubavičiaus straipsnį apie mūsų europinius lūkesčius ir rūpesčius, šiek tiek nustebau patyręs, kad tekstas susilaukė gan piktų ir atkaklių komentarų. Nemanau, kad komentatoriai pakankamai įsigilino į straipsnio autoriaus teiginius ir teisingai interpretavo jo mintis. Pasistengsiu jas papildyti.
Kiek Europos Sąjungos integracija Lietuvai bus naudinga, priklausys nuo mūsų pačių: kaip mes sugebėsime pasinaudoti tomis galimybėmis, kurias mums šis procesas atveria, o drauge – kaip sugebėsime atremti iššūkius, kurie, be abejo, ateina kartu su galimybėmis.
Man pakankamai aišku tik viena: jeigu mes nesugebėsime savo tautos labui panaudoti tų sąlygų, kurias gauname gyvendami Europos Sąjungoje, tai šiai bendrijai nepriklausydami (gyvendami tariamai „patys sau“, lyg būtume norvegai, tačiau praktiškai – neišvengiamai „gravituotume“ NVS erdvės linkui, su pastarosios mentalinėmis tradicijomis ir atsilikusia socialine organizacija) nė dalimi to neįstengtume pasiekti, kadangi Lietuvos nepajėgumo priežastys – kitur, ne Europos Sąjungoje.
Pastaruoju metu pastebima vis daugiau tekstų, kuriuose tiesiogiai ar netiesiogiai įrodinėjama, esą daugelio dabartinės Lietuvos blogybių priežastis – Europos Sąjunga, Briuselio „biurokratai“, kurie „diktuoja“, beveik „prievartauja“ Lietuvos valdžią. Ši žmonėms „norėtų gero“, bet „negali“, Briuselis „neleidžia“, reikalauja bukagalviškų formalumų, didina biurokratiją, ūkio neefektyvumą...
Šitoks galvojimas, man regis, – didelis paklydimas. Dabartinio Lietuvos socialinio neefektyvumo, valdžios atotrūkio nuo žmonių, suvešėjusios korupcijos, biurokratijos pasipūtimo ir susireikšminimo ištakos – kaip tik priešingoje pusėje, rytietiškuose įpročiuose ir istorinėse tradicijose, kurių vis dar nepajėgiama atsikratyti. Bandysiu pagrįsti.
Europos bendrija virto Europos sąjunga (ES) 1992 m. vasario 7 d., kai buvo pasirašyta Mastrichto sutartis, įsigaliojusi 1993 m. lapkričio 1 d. Ji buvo atnaujinta Amsterdamo (1997 m.) ir Nicos (2001 m.) sutartimis, tačiau sisteminis dokumentas – Lisabonos sutartis, – turėsiantis pakeisti visas iki šiol galiojančias sutartis, tebėra nepriimtas.
Jau Mastrichto sutartimi buvo įtvirtintas esminis principas, grindžiantis ES valstybių ir valdžios grandžių sąveiką. Tai – subsidiarumo (pagalbos, remtinumo) principas. Kiek šio principo pavadinimas sunkiai verčiamas į lietuvių kalbą, tiek jo prasmė lengvai suprantama: jokia aukštesnė valdžia neturi rūpintis tuo, ką gali padaryti žemesnė valdžia, pavienės organizacijos ar asmenys. Tik tada, kai pavieniai asmenys, struktūros ar žemesnės valdžios neįstengia ko nors atlikti, aukštesnė valdžia turi savo ruožtu padėti ir derinti visų bendrosios gerovės siekiančiųjų pastangas.
O kokiu principu valdžia veikia Lietuvoje? Kaip tik – atvirkščiai. Centriniame aparate sukoncentruotos visos galios, savivalda tėra formali, visiškai priklausoma nuo centrinės valdžios finansinės malonės. O apie vietos bendruomenes, seniūnijų lygmens visuomenės struktūras ir kalbėti nėra ko, kadangi tai išteklių neturintys, daugiau butaforiniai, bet ne realias žmonių problemas sprendžiantys dariniai.
Tuo tarpu subsidiarumo principas, kuris yra visos ES sąrangos pamatas (pastebėjote? Lietuvoje šis žodis nepopuliarius, valdininkų lūpose jo beveik neišgirsite), reiškia, kad ES ir ją sudarančios valstybės naudoja bendrajam labui tik tas galias, kuriomis neįstengia pasinaudoti pavieniai asmenys, šeimos, bendrovės, vietos, sričių bei kraštų organai. Ko nepajėgia pakankamai gerai padaryti atskiros valstybės savo jėgomis, tą jos stengiasi nuveikti bendromis sutelktinėmis pastangomis. Pavyzdžiui, spręsti energetinio saugumo problemas, ko aktyviai imasi ir Lietuva. Ir yra visiškai akivaizdu, kad čia mūsų galimybės yra daug didesnės, nei veikiant pavieniui. Sąjungos valstybės savo veiklą derina taip, kad pasiektų sąjungos bendrus tikslus ir turi susilaikyti nuo tokių veiksmų, kurie galėtų tam pakenkti.
ES savo kilme nėra ankstesnė už jai priklausančias valstybes, bet yra jų susitarimo išdava, todėl pati neturi jokių savitų galių, o tik tas, kurios jai perleidžiamos ar kurių jai reikia, kad būtų įgyvendinami sutarties tikslai, kitaip tariant, vykdomi bendri įsipareigojimai. Tai vadinamos išskirtinės galios, pvz.: palaikyti vidaus rinką, nustatyti bendras konkurencijos taisykles, garantuojančias vidaus rinkos dalyvių lygybę, sukurti bendrą žemės ūkio rinkų organizaciją, panaikinti laisvo prekių, žmonių, paslaugų bei kapitalo judėjimo (keturių vadinamųjų pagrindinių laisvių) suvaržymus, vesti bendrą prekybos politiką ir t.t.
Skiriamos papildomos galios, kuriomis ES savo ruožtu prisideda prie valstybių tiesioginių įsipareigojimų vykdymo. Tarp jų – socialinė politika, švietimas, kultūra, sveikata, vartotojų apsauga, transporto, telekomunikacijų ir energijos tinklai, pramonė, tyrimai ir plėtra, aplinkosauga ir t.t.
Visa tai priklauso bendrai sąjungos ir atskirų jos narių kompetencijai (galioms). Tačiau Mastrichto sutartis įsakmiai pabrėžia, kad mokomųjų dalykų turinys, švietimo sistemos organizacija, visi auklėjimo ir kultūros klausimai visiškai nepriklauso bendrosios kompetencijos dalykams. Vis dėlto žiūrint į mūsų švietimo ir aukštojo mokslo sistemos betvarkę (22 universitetai 3 mln. gyventojų šalyje!), kartais atrodo, kad būtų pravartu, jei ES ir į šią sritį įsikištų. Šiandien esama pagrindo klausti: kur, tarkim, Meilės Lukšienės dar Sąjūdžio laikais parengta tautinės mokyklos koncepcija, kodėl ji nebuvo realizuota? Juk ne Briuselis ir net ne Maskva sutrukdė per 18 metų susitvarkyti savo švietimo sistemą.
Mastrichto sutartis nurodo, kad papildomųjų galių veikla taip pat turi remtis subsidiarumo principu: nutarimai privalo būti daromi kiek galima arčiau piliečio. Tuo pačiu yra ribojamas politikos viršūnių sprendžiamasis vaidmuo. Tai reiškia, kad ES neprivalo kištis į tuos reikalus, kuriuos kiekviena jai priklausanti valstybė gali pati savo jėgomis tvarkyti. Vadinasi, Briuselis į mūsų, tarkim, švietimo reikalus visiškai nesikiša. O būtų naudinga, kadangi kaip tik čia subsidiarumo principas, mano nuomone, gan ryškiai pažeidžiamas. Kas Lietuvoje klausia tėvų ko jie norėtų, kad jų vaikai mokykloje būtų mokomi? Aš, pavyzdžiui, turėčiau daug pretenzijų, sakysim, lietuvių literatūros vidurinės mokyklos programų sudarytojams, švietimo ministerijos valdininkams, verčiantiems mano vaikus mokytis nuobodybių, atgrasančių nuo savosios literatūros, tuo pat metu programose nutylint reikšmingą dalį vertingo palikimo, kuris uždegtų jaunimą, sužadintų norą domėtis literatūra, labiau pamėgti savąją kultūrą, ją deramai vertinti ir pagrįstai didžiuotis. Bet argi pas mus tėvų kas nors šito klausia? Čia gi valdžia „žino viską ir geriau“.
Subsidiarumo principas, kaip jį supranta Maastrichto sutartis, nėra vien tik kriterijus bendrosioms galioms apriboti, kad apsaugojus valstybių savarankiškumą, bet ir akstinas bendriesiems organams įsikišti ten, kur valstybės neatlieka savo užduoties, siekiant vieningesnės Europos. Negali būti vieningos Europos Sąjungos, jeigu kurioje nors valstybėje socialinė ir kultūros politika, švietimo, sveikatos, vartotojų apsaugos sistemos veikia nepatenkinamai.
Lietuvos socialinį atsilikimą, mano nuomone, žymi tai, kad subsidiarumo principas čia, faktiškai, yra pažeidžiamas, valstybė savo piliečiais nepasitiki ir juos ignoruoja. Europinių susitarimų šviesoje tai skandalinga ir beveik necivilizuota laikysena, vis dar įmanoma todėl, kad didelė visuomenės dalis savo teisių nežino ir jomis nesinaudoja. Tačiau šio principo laužymo faktą laikas pradėti kelti viešumon ir tai daryti plačiu mastu.
Subsidiarumo principo kuo platesnis propagavimas, jo aiškinimas ir įsisąmoninimas, aktyvus reikalavimas praktiškai taikyti kiek galima arčiau piliečių, manyčiau, galėtų duoti naujų paskatų ir impulsų Lietuvos visuomenės raidai bei atsinaujinimui. Ir tai būtų kur kas konstruktyvesnis kelias už tą, kuriuo bando eiti dalis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, siekiančių Konstitucinio Teismo rankomis denonsuoti Seimo priimtą Lisabonos sutartį.
