Rinkimai nugriaudė, tauta pasisakė, politikai interpretuoja priklausomai nuo savo laimėjimo ar nesėkmės mastų. Daug kam nepatinkantys referendumo ir rinkimų rezultatai dar kartą apibūdinami kaip grėsmė valstybei, kai kas net šaukiasi naujų rinkimų, nes „tauta suklydo“ ir turi balsuoti tol, kol pasirinks, kaip tas ar anas nori.
Nesiginčysiu: šie rinkimai išties negali būti laikomi vertais šalies, kuri dar neseniai siuntė savo atstovus mokyti demokratijos ukrainiečius, gruzinus ir visus kitus, kas jos atseit nemoka. Tik ne vien dėl tų priežasčių, kurios dažniausiai minimos. Įžūlūs papirkinėjimo faktai, žinoma, yra problema, kaip ir nemažiau įžūlus administracinių išteklių ir valstybės ar jos įmonių lėšų naudojimas partinei kampanijai. Su situacija, kad rinkėjai, puikiai žinodami apie Darbo partijos vadovų teismus, vis tiek už ją balsavo – išvis nežinia ką daryti. Gal kas susidegintų protesto vardan? Bet vargu.
Yra dar vienas dalykas, apie kurį menkai kas teprisimena, o jis nemažiau svarbus ir buvo nesunkiai prognozuojamas. Kad ir kaip būtų bevertinamos naujosios arba „nesisteminėmis“ save vadinusios partijos, politologai neretai džiūgauja dėl to, kad jos gavo nebe tiek daug, kaip anksčiau – esą protestuojantys rinkėjai kažkur išgaravo arba pasidarė patenkinti ir patys „įsisistemino“.
Tai gana naivu ir santykinai nedidelė Drąsos kelio bei kitų mažųjų partijų sėkmė susijusi su dar vienu faktoriumi, kuris rinkimus daro nedemokratiškai kur kas labiau, negu minėti incidentai.
Kažkada dosnia verslo parama pačios besinaudojusios didelės partijos (daugiausiai todėl šiandien jos ir didelės), pavertusios save valstybės išlaikomomis organizacijomis, iš esmės uždraudė naujoms jėgos susirasti bent kiek adekvatų finansavimą rinkimų kampanijai ir veiklai apskritai. Jei, žinoma, neskaičiuosime „juodųjų pinigų“, kurių, eliminavus visiškai skaidriai anksčiau deklaruotą verslo paramą, veikiau padaugėjo, o ne atvirkščiai.
Partijų finansavimo tvarka, kurią įdiegė eilinį kartą procesą „skaidrinęs“ šios kadencijos Seimas, kad viskas būtų įdomiau, įtvirtino šalyje ne ką kitą, o režimą, kuris gali būti apibūdintas, kaip plutokratinis. Kadangi fizinis asmuo gali skirti partijos politinei kampanijai ne daugiau, nei 10 procentų savo deklaruotų pajamų, reikšmingesnę paramą gali teikti tik turtingi piliečiai. Ypač tai smagu netgi neegzistuojant prievolei deklaruoti turtą ir pajamas visiems.
Tokioje situacijoje pati politika tampa „turtingųjų žaidimo lauku“, o likusi visuomenės dalis tvarkingai paliekama bemaž be galimybių pagelbėti jų interesams galinčioms padėti partijoms. Dar praėjusioje kadencijoje koks nors Arūnas Valinskas su draugais galėjo susirinkti litų be neaiškios kilmės grynųjų, kurių cirkuliacija taip piktinosi reformos autoriai. Jei koks keistuolis nori steigti naują partiją šiandien, jis turi arba susirasti labai turtingų dėdžių ir tetų (dažniausiai su dideliais interesais), arba sukčiauti, arba rėkauti apie savo idėjas, programas bei vertybes iš nacionalinio eterio paraščių, užsiimdamas kažkuo panašiu į sovietinę „savilaidą“. Dar gali siekti kaip nors, kartas nuo karto prakišti savo tekstą arba citatą į kokį leidinį per draugus ar pažįstamus. Gal kas išgirs, paskaitys ir atsimins.
Iš esmės tai tas pats, kas bėgti su kuoka prieš traukinį – drąsus, bet nelabai daug sėkmės žadantis kelias. Ir drįstu spėti, kad tokia „reforma“, kurią partijų finansavimo srityje, su labai dėl demokratijos kokybės dabar apsiraudojusia prezidente, įvykdė nueinantis parlamentas, kur kas labiau iškreipė politinę konkurenciją, negu kažkokios dešros, neaišku kam apskritai draudžiama agitacija rinkimų dieną arba biznis su kalėjimų klientais. Griežtinti atsakomybes, grasinti kalėjimais ir net iš tikrųjų į juos sodinti papirkinėtojas ir pardavėjus nėra blogas sumanymas, bet esminio fakto, kad politika priklauso tik gerai finansiškai įmitusiems tai nepakeis. Tam būtina pakeisti biudžetinių dotacijų tvarką, sulyginant žaidimo taisykles, tačiau to niekas nenori ir apie tai nekalba – paprasčiau kelti triukšmą ir imituoti rūpestį dėl mizerišką įtaką esmei daromų smulkių niekšybių, negu įtvirtinti realią konkurenciją. Tokiomis pat sąlygomis galima varyti „suklydusią tautą“ balsuoti dar penkis kartus (kol laimės „kas reikia“), bet demokratijos šventė nuo to neišauš.
Keista ir dar kai kas. Jei išrinkus prezidentu Rolandą Paksą dar pasitaikydavo bent gausesnių nepasitenkinimo mitingų, suorganizuotų per tada dar tik besiskleidžiantį internetą, tai dabar nieko nėra. Visuomenė iš esmės nerodo jokių aiškių nepasitenkinimo signalų, jokių oranžinių ar rožinių revoliucijų, palapinių miestelių, laužų ir bado streikų kažkaip nepasitaiko. Bet šalies vadovė, kartu su nieko ir negalėjusiais laimėti tautininkais, savarankiškai nusprendžia, kad reikia bent pamėginti pataisyti „klaidą“, pasitelkiant Konstitucinį Teismą, kuris, jei turi bent kiek sveikos nuovokos, turėtų pasiųsti politikus aiškintis santykių savo smėlio dėžėje. Pastarojoje didžiausios problemos tikrai ne dešrų dalybos ir „maironiai“ mėlynanosiams. Nebent kas būtų kreipęsis į Konstitucinį Teismą dėl minėtos finansavimo tvarkos, bet čia kažkodėl niekas neįžiūri bėdų. Net ir komiškai su dar trimis partijomis koaliciją sukurpę ir, matyt, kad viskas atrodytų kuo kvailiau, iki 7 procentų sau kartelę rinkimuose pakėlę tautininkai problemą įžiūri tik ten pat, kur ją rodo trepsinti reitingų karalaitė.
Tiesa, dalis neva labai baisių pažeidimų, jei protingai išmestume į šiukšlių dėžę idiotiškus draudimus rengti agitacinius koncertus, dovanoti simbolika paženklintus rašiklius ar šalikus, agituoti rinkimų dieną (jau nekalbant apie dieną prieš balsavimą) neegzistuotų visai, bet šiomis dienomis prezidentą rinkusi Amerika mums, aišku, ne rodiklis. Kas normalu senai demokratijai, Marijos žemei labai baisu ir nesuvokiama. Juk daug įdomiau laukti Konstitucijos dvasios kalbintojų verdikto, negu įtikinėti kokį „runkelį“ balsuoti taip, o ne kitaip.
