„Vakar vidaus reikalų ministrė anonsavo, kad neteisėtai Lietuvos Respublikos sieną kertantys migrantai bus apgręžiami ir grąžinami į kaimyninės valstybės teritoriją. Prieglobsčio prašymą nuo šiol bus galima pateikti tik oficialiuose sienos perėjimo punktuose arba diplomatinėse atstovybėse.
Tokį sprendimą iškart pasveikino Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. Vertinant iš žmogaus teisių perspektyvos, dėl tokio sprendimo reikia būti atsargiems“, – feisbuke rašė T. V. Raskevičius.
Pasak jo, priverstinis migrantų apgręžimas prie valstybės sienos yra sunkiai suderinamas su Jungtinių Tautų Konvencija dėl pabėgėlių statuso, Europos Žmogaus Teisių Konvencija ir kitais tarptautiniais žmogaus teisių dokumentais.
T. V. Raskevičiaus teigimu, žmogaus teisių požiūriu tokia praktika yra ydinga dėl dviejų priežasčių.
„Visų pirma, tokia „apgręžimo“ praktika yra paremta kolektyviniu asmenų išsiuntimu, t. y. niekaip nevertinant jų individualių aplinkybių ir (ar) pažeidžiamumo. Visų antra, ji yra abejotina dėl tarptautinėje migracijoje teisėje įtvirtinto „negrąžinimo“ principo, t. y. migrantas negali būti siunčiamas ten, kur galėtų grėsti pavojus jo gyvybei. Tai yra tarptautinės taisyklės ir mes vaikštome plonu ledu. Ar pavyks jų nepažeisti?“ – klausė Žmogaus teisių komiteto pirmininkas.
Jo teigimu, panašu, kad didžioji dalis per Baltarusijos sieną plūstančių migrantų nėra politiniai ar žmogaus teisių pabėgėliai.
„Į kaimyninę valstybę jie oficialiai atvyksta turistiniais tikslais, o Lietuvos sieną kerta jau bet kur ir bet kaip. Dar diktatoriaus ir jam pavaldžių prekybos žmonėmis „mafukų“ palydimi už rankos. Reaguodama į ypatingą situaciją, Lietuva palieka galimybę šiems asmenims pateikti prieglobsčio prašymą oficialiuose sienos perėjimo punktuose arba diplomatinėse atstovybėse.
Svarbu, kad tuo atveju, jei tarp iš Baltarusijos plūstančių migrantų iš tiesų yra bent vienas nuo politinio ar žmogaus teisių persekiojimo bėgantis asmuo, tokiam žmogui turi būti palikta galimybė kreiptis dėl politinio prieglobsčio Lietuvoje“, – tvirtino politikas.
T. V. Raskevičius akcentavo, kad vykdant migrantų apgręžimus, svarbūs du dalykai. Pirma, būtina susilaikyti nuo bet kokio perteklinio fizinės jėgos ar prievartos panaudojimo, atsižvelgti į pažeidžiamų migrantų (pavyzdžiui, moterų ir nepilnamečių asmenų) situacijas.
„Pasitikiu mūsų sienos apsaugos pareigūnų profesionalumu. Tą ne kartą akcentavo ir Vidaus reikalų ministrė. Visų antra, būtina kuo tiksliau fiksuoti visas tokių „apgręžimų“ aplinkybes (pavyzdžiui, vietą, laiką, identifikuotų asmenų skaičių, taikytas priemones ir pan.). Turime būti skaidrūs kaip krištolas, nes tarptautinės institucijos dėl šios taikomos praktikos pateiks mums daug klausimų“, – aiškino jis.
T. V. Raskevičius pastebėjo, kad 2018 metais Lietuva Europos Žmogaus Teisių teisme yra pralaimėjusi bylą M. A. ir kiti prieš Lietuvą, kai Lietuvos institucijos čečėnų šeimai pakartotinai nesuteikė galimybės pateikti prieglobsčio prašymo oficialiose sienos su Baltarusija perėjimo punktuose.
„Tokia situacija buvo pripažinta pažeidusi kankinamų draudimą (3-asis Konvencijos straipsnis) ir teisę į efektyvias teisinės gynybos priemones (13-asis Konvencijos straipsnis). Sprendime suformuluotas ir Teismo požiūris į priverstinio „apgręžimo“ praktikas, kai jos taikomos dėl politinio ar žmogaus teisių persekiojimo bėgantiems asmenims.
<...> Šių metų pavasarį Specialusis Jungtinių tautų pranešėjas migracijos klausimais publikavo ataskaitą apie priverstinio „apgręžimo“ praktikų taikymą žmogaus teisių aspektu. <...> Ir kas galėjo pagalvoti, kad tai šiandien bus jau ne apie kitus, o apie mus pačius?“ – rašė T. V. Raskevičius.
