Daugelis vertinimų ir siūlymų Lietuvos institucijoms yra panašūs. Konstatuojant Lietuvos ekonomikos augimą bei teigiamus pokyčius mokesčių surinkimo, administracinės naštos mažinimo, kai kuriuose kitose srityse, įvardinti ir svarbiausi iššūkiai. Tai – sulėtėjęs šalies ekonomikos produktyvumo didėjimas, nereformuoti darbo santykiai ir santykinai didelė darbo jėgai tenkanti mokesčių našta, nebaigta valstybės valdomų įmonių pertvarka, atidėliojamos socialinės apsaugos, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų pertvarkos. Kaip pabrėžė TVF, tvarus Lietuvos gyvenimo lygio kilimas dabar priklauso nuo ryžtingų struktūrinių reformų. Šių reformų svarbą stiprina ir neigiamos ilgalaikės demografinės tendencijos šalyje bei galimi išorės šokai dėl geopolitinių ar kitokių veiksnių. Norint apsisaugoti nuo 2009 metų scenarijaus, kai teko priimti daug skausmingų sprendimų, nes Lietuva nebuvo pasiruošusi krizei, svarbu vykdyti atsargią biudžeto politiką ir mažinti perteklinį verslo reguliavimą, ypač darbo santykių srityje, kad įmonės galėtų lanksčiai reaguoti į pokyčius rinkoje. Lankstumas ir paskatos imtis inovacijų svarbūs tolesniam darbo našumo didėjimui.
Minėti vertinimai nėra nauji. Jie kartojami ne vienerius metus. Tačiau nors kai kas keičiasi, dauguma siūlomų reformų neįgyvendinamos. Ir ne dėl to, jog Lietuvos politikai nesutiktų su teikiamais siūlymais – po susitikimų su užsienio ekspertais matome pritariamai linksinčias galvas ir kartojamus pažadus „tobulinti“ ir „gerinti“. Tačiau ekspertai išvyksta, o poreikis imtis reformų pasimeta kasdienės politikos rutinoje. Kaip paaiškinti tokį atotrūkį tarp reformų, kurios viešai deklaruojamos ir dėl kurių sutaria daugelis ekspertų, bei tokio riboto pokyčių įgyvendinimo?
Vienas dažnas aiškinimas – politikai visais būdais vengia tokių reformų, kurių nauda paaiškėtų tik po ilgesnio laikotarpio, o jų sukelti nepatogumai paliestų žmones jau netrukus. Juk rinkimai visada yra netrukus, tad kas norės rizikuoti savo rinkėjų balsais. Pavyzdžiui, jei būtų valingai imtasi mažinti švietimo bei sveikatos apsaugos įstaigų skaičių, kad šiuo metu išsklaidytas ir neefektyviai naudojamas lėšas galima būtų sutelkti į efektyviau dirbančias ir perspektyvias, uždaryti kai kurias įstaigas reikėtų jau dabar, o likusiose atlyginimai ar paslaugų kokybė pagerėtų tik po ilgesnio laiko. Dar ilgiau užtruktų, kol Lietuvos visuomenė pamatytų tokių reformų naudą. Tą patį galima pasakyti ir apie kitas sritis, ypač tokias ilgalaikes pertvarkas kaip pensijų reforma. Be to, potencialūs tokių reformų priešininkai, galintys dėl jų patirti nuostolių, paprastai pajėgūs susiorganizuoti ir daryti įtaką politikams, o potencialūs naudos gavėjai dažnai net nežino apie galimą naudą. Geriausias pavyzdys – mėginimai pertvarkyti urėdijas, kuriems kol kas nepadeda net jų susiejimas su naryste EBPO. Nuo pertvarkų galinčių nukentėti urėdų balsus Seimo nariai išgirdo labai greitai, tuo tarpu mokesčių mokėtojų ar kitų iš biudžeto finansuojamų sričių, kurioms galėtų būti skirtos sutaupytos lėšos, balsų apskritai nesigirdėjo, nes urėdijų pertvarkos nauda jiems pernelyg abstrakti.
Polinkio orientuotis į trumpalaikį populiarumą vengiant valstybės klestėjimui reikalingų reformų dilemą galėtų spręsti politikai, kurie imtųsi lyderystės organizuoti palaikymą reformoms, aiškindami jų naudą ir telkdami visuomenės paramą. Daugiausia galimybių tam turėtų populiariausi Lietuvos politikai – prezidentė ir premjeras. Tačiau klausantis jų pasisakymų apie praėjusią savaitę tarptautinių institucijų pateiktus vertinimus galima buvo susidaryti įspūdį, kad jie abu gyvena skirtingose realybėse. Ir abu labiau linkę priekaištauti ar teisintis, nei imtis telkiančios lyderystės.
Prezidentė D.Grybauskaitė pranešė apie Lietuvoje stringančias reformas taip, lyg jai pačiai tai būtų naujiena. Bet ji dirba jau antrą kadenciją ir turėjo pakankamai laiko imtis iniciatyvų Europos Komisijos ne vienerius metus vardinamose srityse. Tiesa, ekonominiais ir socialiniais reikalais Lietuvoje užsiima Vyriausybė ir valdančioji dauguma. Tačiau Konstitucija nedraudžia prezidentei imtis telkiančios lyderystės strateginiais ekonominių ir socialinių pertvarkų klausimais. Tuo labiau, jog jai jau nebeturėtų rūpėti perrinkimas. Prezidentė anksčiau ėmėsi sveikintinų iniciatyvų krašto apsaugos stiprinimo ar teisėtvarkos pertvarkos srityse. Tačiau jos pozicija TVF, Europos Komisijos ir EBPO minimų reformų klausimais dažnai atrodo prieštaringa ir reiškiama tik kritikuojant Vyriausybę, bet nesiūlant alternatyvų. Pavyzdžiui, dar A.Kubiliaus vadovaujamos vyriausybės iniciatyvos dėl valstybės valdomų įmonių pertvarkos ar valstybės tarnybos reformos nesulaukė prezidentės palaikymo. Neaiški ir jos pozicija dėl šiuo metu Seime svarstomo socialinio modelio, kurio priėmimo ji ragino neskubinti. Šio įstatymų paketo pateikimo Seimui būdas ir pats jo turinys iš tiesų yra kritikuotini, ypač po to, kai jį įvairiomis pataisomis aplipdė apie savo populiarumą galvojantys Seimo nariai. Tačiau vienu metu ir viešai kritikuojant Vyriausybę dėl reformų trūkumo, ir raginant neskubėti jas vykdyti atrodo lyg viešųjų ryšių žaidimas išliekant nuošalyje nuo svarbiausių šalies ekonominių ir socialinių iššūkių sprendimo.
Tuo tarpu premjeras į prezidentės kritiką sureagavo taip, lyg vadovautų daugiausia reformų nuo nepriklausomybės atkūrimo įgyvendinusiai vyriausybei. „Ši Vyriausybė vykdė tiek daug reformų, kur tikriausiai nei viena Vyriausybė nebuvo padariusi...“ interviu Žinių radijui teigė A.Butkevičius. Iš jo pasisakymo matyti, kad premjero supratimas apie reformą apsiriboja socialinio modelio parengimu ir pateikimu Seimui, nors akivaizdu, kad tuo ši reforma ne tik nesibaigia, bet net ir neprasideda. Matant jo paties partiečių santūrią nuomonę socialinio modelio atžvilgiu bei menką koalicijos partnerių palaikymą, kyla klausimas, ar premjeras pajėgus imtis paramos valdančioje koalicijoje telkimo?
Šią užduotį neabejotinai apsunkina koalicijos partnerių – „Tvarkos ir teisingumo“ bei Darbo partijų – elgesys. Jos visą kadenciją mėgina naudotis tuo, ką gauna būdamos valdančiomis (priėjimą prie sprendimų priėmimo, matomumą), ir kartu viešai elgiasi taip, lyg dirbtų opozicijoje. Pastaroji tendencija neabejotinai stiprėja artėjant Seimo rinkimams – matom partijos „Tvarka ir teisingumas“ mėginimus tapti svarbiausia politine jėga, išnaudojančia imigrantų ir pabėgėlių tematiką rinkiminiais tikslais. Nesvarbu, kad kai kurios jų siūlomos idėjos tik pagilintų Lietuvos ilgalaikes problemas. Darbo partija taip pat nesiūlo būdų, kaip didinti ekonomikos produktyvumą, bet atvirkščiai – toliau kalba apie minimalaus atlyginimo didinimą, nors atlyginimų ir produktyvumo augimo atotrūkis jau tampa iššūkiu šalies ekonomikai. Be to, ši partija tradiciškai rūpinasi siaurais atskirų verslų interesais, pavyzdžiui, PVM lengvatomis atskiriems produktams, naudingomis jų gamintojams. Turbūt laviruodamas tarp jų reikalavimų ir bendresnių interesų premjeras prakalbo apie bendro PVM tarifo mažinimą. Tačiau ar tai reiškia, jog ir toliau bus ignoruojamas darbo jėgos apmokestinimo mažinimo klausimas? O jei bus ryžtasi didinti neapmokestinamą pajamų dydį, ar tuo pačiu galvojant ir apie PVM tarifo mažinimą bus atitinkamai peržiūrėtos ir biudžeto išlaidų eilutės?
Premjero ir visų valdančiųjų darbą lengvina visą kadenciją augusi šalies ekonomika. Paradoksalu, bet auganti ekonomika, kaip ir artėjantys Seimo rinkimai, mažina paskatas imtis potencialiai nepopuliarių reformų. Iš pastarųjų savaičių viešos abipusės kritikos atrodo, kad nebeverta tikėtis ir prezidentės bei premjero bendradarbiavimo, įgyvendinant reformas. Tad šiuo metu svarbiausias klausimas, ar kas nors iš pozicijos ar opozicijos imsis telkti paramą svarbiausiom pertvarkom, kurias siūlytų įgyvendinti po Seimo rinkimų? Ir ar sugebės jų poreikiu įtikinti rinkėjus?
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius
