Kalbant apie kitas po rinkimų Seime frakcijas galinčias turėti partijas, pastebėtina, kad Darbo partijos rinkiminės nuostatos Europos politikos klausimais yra bendro „tobulinsime ir gerinsime“ pobūdžio, Tvarka ir teisingumas save pristato kaip ES federalizacijai ketinančią priešintis partiją, o LRLS akcentuoja ES atvirumą, bendrąją rinką, laisvą prekybą ir panašius partijos nuostatas atitinkančius dalykus. Apskritai visos šios partijos remia Lietuvos narystę ES bei tokius nuo pat narystės 2004 m. Lietuvos Europos politiką apibrėžusius prioritetus kaip paramą Rytų kaimynystės šalims bei aktyvių ryšių su kaimynėmis ES viduje palaikymą. Toks bendras sutarimas neturėtų stebinti – jis atspindi ir rinkėjų nuostatas, ir šalies vietą tarptautinėje aplinkoje.
Grįžtant prie trijų populiariausių partijų programų, trumpiausiai savo Europos politiką pristato LSDP. Kadangi pastaruosius ketverius metus būtent šios partijos ministras vadovauja užsienio politikai, nenuostabu, kad programoje pateikiamos vykdomą politiką apibūdinančios nuostatos. Tai – parama Rytų kaimynėms, solidarumas ES viduje, ES energetikos politikos plėtojimas, regioninis bendradarbiavimas su Lenkija, Baltijos ir Šiaurės šalimis.
Nuoseklumą, aktyvumą ir tęstinumą savo programos užsienio politikai skirtoje dalyje akcentuoja ir LVŽS. Tačiau detalizuodama Europos politikos nuostatas, partija pasisako už nacionalinių valstybių vaidmens stiprinimą ir prieš „ES priverstinę federalizaciją“. Tiesa, nepateikiama konkrečių ES federalizacijos pavyzdžių. Akivaizdus dėmesys tradiciškai šiai partijai rūpimam žemės ūkiui. Pasisakoma prieš Lietuvos ūkininkų diskriminavimą ES, mokant mažesnes tiesiogines išmokas, pateikiami skaičiavimai, kiek lėšų gali netekti ES biudžetas ir konkrečiai Lietuva dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES. Akcentuojami geri santykiai su kaimyninėm šalim, konstatuojamas dabartinės vyriausybės „negebėjimas kalbėtis su Baltijos šalimis strateginiais infrastruktūros ir energetikos klausimais“, nors nepateikiami konkretūs pavyzdžiai. Siūloma „atnaujinti“ santykius su Lenkija bei Vokietija. Kaip ir kitos partijos, LVŽS reiškia paramą reformoms Ukrainoje, Gruzijoje, ir Moldovoje bei jų suartėjimui su ES ir NATO (Gruzijos atveju – jos narystei šiose organizacijose). Santykiai su Baltarusija siejami su Astravo AE klausimo sprendimu bei žmogaus teisių padėtimi. Deklaruojama būtinybė „surasti vertybinius sąlyčio taškus tarp skandinaviškosios ir Vyšegrado grupių“, nors nėra aišku, kaip tai būtų mėginama padaryti.
Detaliausiai savo Europos politikos nuostatas pristato TS-LKD. Nors ir pasidžiaugdama, kad pastarąją kadenciją Lietuvos užsienio politikoje „pavyko išsaugoti europinę ir atlantinę kryptis“, ji imasi dabartinės vyriausybės vykdomos politikos kritikos. Primenami buvusio Seimo pirmininko V. Gedvilo bei Komisaro V. Andriukaičio pasisakymai dėl Rusijos (pavyzdžiai keistoki, nes pirmasis yra Darbo partijos, bet ne LSDP narys, o kalbant apie Europos Komisijos narius – jie bent formaliai laikomi nepriklausomais nuo nacionalinių vyriausybių). Teigiama, kad „Lietuvos diplomatinė tarnyba visą šią kadenciją plaukė pasroviui“, kad realūs veiksmai neatitikdavo nacionalinių prioritetų, buvo vengiama „tikros politinės diskusijos ir naujų politinių idėjų“. Ir pažadamas kokybinis lūžis, įgyvendinus konservatorių siūlomus žingsnius.
Tad kokie tie kokybiškai nauji siūlomi žingsniai? Tai – sparti tolesnė Lietuvos infrastruktūros integracija į ES, Rytų kaimynystės šalių, visų pirma Ukrainos, europinė integracija, Vakarų lyderių įtikinimas ilgalaikės Putino grėsmės realumu, europinio solidarumo ir „realiai veikiančio“ Šiaurės, Baltijos šalių ir Lenkijos regioninio formato stiprinimas. Taip pat akcentuojama kuo glaudesnė partnerystė su JAV – tai, beje, mini ir kitos partijos. JAV dėmesys Lietuvos ir šio regiono saugumo reikalams neabejotinai yra vienas svarbiausių šalies saugumo klausimų ir galima tik džiaugtis, kad dėl jo matomas partijų sutarimas. Svarbu, kad jis būtų paremtas ir Lietuvos įsipareigojimais bei skiriamais ištekliais.
Tačiau grįžtant prie TS-LKD Europos politikos prioritetų galima konstatuoti, kad naują kokybę juose aptikti sudėtinga. Visi minėti prioritetai yra tradiciniai Lietuvos užsienio politikos prioritetai. Tad konservatorių teiginiai panašūs į laužimąsi pro atviras duris. Dar daugiau – galima būtų prisiminti jų 2008-2012 m. vykdytą politiką. Ar ne tada jų deleguotas ministras mėgino perkrauti Lietuvos santykius su Rusija ir Baltarusija? Kaip tuo metu sekėsi stiprinti strateginę partnerystę su Lenkija? Kritikuojant oponentus būtų pravartu reflektuoti ir savo patirtį. Be to, būtų garbinga pripažinti, kad Europos politikos prioritetų praktinis įgyvendinimas priklauso ne tik nuo aktyvaus ir koordinuoto Lietuvos institucijų veikimo, bet ir nuo kitų šalių požiūrio į santykius su Lietuva toms šalims svarbių užsienio politikos klausimų fone. Kiek Lietuva pajėgi paveikti ES ir atskirų Europos šalių darbovarkę iliustruoja ir Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės nuostatų evoliucija – nuo raginimų daugiau bendradarbiauti su didžiosiomis ES šalimis iki vienos aktyviausiai remiančių Rytų partnerystės šalis ir apie jų lūkesčius kolegoms ES kalbančios šalies vadovės. Beje, žinant, kas Lietuvoje sprendžia ir vykdo užsienio politiką ir svarstant konservatorių teisingai įvardinamus iššūkius Lietuvai, reikėtų nepamiršti ir prezidentės vaidmens.
Tad lyginant partijų nuostatas Europos politikos klausimais, vertėtų priminti, kad tiek ankstesnė, tiek dabartinė vyriausybės daugiausia pasiekė tose srityse, kur buvo sutarimas tarp pozicijos bei opozicijos ir tęstinumas. Rinkiminė konkurencija naudinga, nes verčia pozicijoje esančias partijas pergalvoti vykdomą politiką, kuria terpę naujų idėjų iškėlimui. Be to, dalis Europos politikos klausimų neišsitenka užsienio politikos ir nacionalinio intereso apibrėžimo rėmuose, bet yra tapę ideologinių ginčų objektu. Vis dėlto noras atkreipti į save rinkėjų dėmesį nuolat „užneša“ į selektyvaus kalbėjimo seklumas. Taip elgiasi ne tik konservatoriai, bet ir socialdemokratai, savo rinkiminę programą pradedantys priminimu apie „pražūtingą šaliai“ ankstesnės konservatorių ir liberalų vyriausybės valdymą.
Baigiant reikėtų pastebėti, kad minėtų partijų programose, ypač LSDP, trūksta atidesnio dėmesio svarbiausiems iššūkiams, su kuriais susiduria Lietuva ir kitos ES valstybės. Kaip jos vertina euro zonos krizės patirtį ir kaip siūlytų ateityje saugotis nuo tokio pobūdžio krizių, įvertinant Lietuvos susisiejimą su kitomis euro zonos šalimis bendra valiuta, prekybiniais bei finansiniais ryšiais? Kaip siūlo spręsti pabėgėlių ir migrantų krizę, ypač kaip praktiškai realizuotų deklaruojamą europinį solidarumą su tokiom šalim kaip Vokietija? Kaip stiprintų kitų šalių, pirmiausia ES ir NATO partnerių, suinteresuotumą Lietuvai aktualių reikalų sprendimu? Kokio Jungtinės Karalystės santykių apibrėžimo su ES siektų, žinant, kad ES šalys nenorės daryti nuolaidų JK, o ribojimų tarpusavio ryšiams įvedimas būtų žalingas? Kaip praktiškai siektų, kad Šiaurės, Baltijos ir Vyšegrado šalys kalbėtų „vienu balsu“, kai skiriasi Šiaurės ir Vyšegrado šalių politikų nuostatos?
Net daugiausia dėmesio šiems klausimams skiriančioje TS-LKD programoje tai aptariama aptakiai, turbūt dėl to, jog partijoje esama skirtingai į juos atsakančių narių. Dar didesnė įvairovė šiuo požiūriu yra LVŽS. Šis pastebėjimas tinka ne tik Europos politikos nuostatoms, bet rinkiminėms programoms apskritai. Viena vertus, tai apsunkina prognozes, ko valdžioje galėtų imtis viena ar kita partija. Kita vertus, tai didina galimų koalicijų po rinkimų skaičių.
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius
