Kai spaudos konferencijoje pristatėme 28-ojo Lietuvos ekonomikos tyrimo rezultatus, labiausiai dalyvius domino klausimas, kodėl Lietuvos ekonomikai augant po 5 procentus kasmet, nedarbas išlieka neįtikėtinai aukštas – beveik 15 procentų.
Kaip prognozuoja rinkos dalyviai, kitais metais ekonomika ir vėl augs, tačiau nedarbas mažės lėtai ir darbo kitais metais dar neturės kone 13 procentų darbingų Lietuvos gyventojų. Klausimas tikrai keblus, juk nedarbo išaugimą siejome su ekonominės krizės pradžia, tad pagrįstai buvo galima tikėtis, kad krizei baigiantis nedarbas grįš prie įprastų 3-5 procentų. Tačiau nedarbas nemažėja nepaisant ir to, kad lietuvių darbo rinka jau peržengė Lietuvos teritoriją. Kaip ekonominis gyvenimas talpina tokius paradoksus ir kodėl kartais suspausta ekonomikos spyruoklė, ją atleidus, negrįžta į buvusią padėtį?
Ekonomikos spyruoklė nuo paprastos metalinės skiriasi tuo, kad ekonomikoje mažai mechanikos, o tiksliau – jos visai nėra. Ekonomikoje veikia žmonės, kurie savo elgesiu gali sukurti nestandartines ir netikėtas situacijas, pavyzdžiui, tokią, kurią ir šiandien stebime Lietuvoje. Padėtį, kai ekonomika atsigauna, o nedarbas išlieka didelis, galima paaiškinti ir tuo, kad norinčių dirbti samdomą darbą yra žymiai daugiau nei norinčių ir sugebančių jį suorganizuoti. Lietuvoje verslininkų, kurie kuria darbo vietas, yra neproporcingai mažiau nei pretenduojančių šias darbo vietas užimti. Verslininkams pavydima gerovės, uždirbtų pelnų, tačiau nėra pretenduojančių mesti jiems konkurencinį iššūkį.
Paaiškinimų, kodėl žmonės mieliau garsiai burnoja ant verslininkų, slapta jiems pavydi, o gyvenime nekuria savo verslo, gali būti kuo įvairiausių ir čia pateiksiu tik vieną jų. Beje, noriu pabrėžti, kad verslas yra visų pirma kūryba, o ne mechaninis „darymas“. Taigi, tikrai yra žmonių, kurie nenori ir pagal asmenines savybes negalėtų būti verslininkais, ir tai yra gyvenimo duotybė. Tačiau yra žmonių, kurie verslo nekuria ne dėl kitokio pašaukimo, bet dėl to, kad nenori susidurti su neišvengiamu verslo atributu – verslo reglamentavimu ir jo sąlygomis, kurias kuria valdžia. Atrodo, 15-oji Vyriausybė buvo supratusi verslo misiją šalyje: sukurti gėrybes ir jomis pasidalinti. Tačiau praktiniai valdžios veiksmai apsiribojo sprendimais, kaip verslas turi geriau „pasidalinti“ – buvo pakelti mokesčiai. Valdžia visai apleido sritį, kuri leistų verslui sukurti daugiau gėrybių, kuriomis vėliau galėtų pasidalinti. Su darbuotojais – darbo vietomis ir alga, su tiekėjais – užsakymais, su vartotojais – prekėmis ir paslaugomis, su visuomene – mokesčiais, su valdžia – balsais per rinkimus.
Ekspertų paklausėme, kaip keitėsi verslo sąlygos 15-tosios Vyriausybės vadovavimo metu. 43 ekspertų procentai teigė, kad verslo sąlygos blogėjo, 31 procentas – kad nepakito, 25 procentai sakė, kad verslo sąlygos pagerėjo. Prisimenant, kaip ambicingai buvo dėliojamas ir pristatomas 5 dalių ekonomikos skatinimo planas, kur šalia renovavimo ar finansinės inžinerijos brėško ir išsiilgtas saulėtekis, ne tokių rezultatų reikėjo tikėtis.
Nesinori šiomis prastomis žiniomis atgrasyti nuo verslo žmones, kurie ketina jo imtis. Valdžią taip pat būtų žymiai maloniau girti už gerus darbus, nei sakyti priekaištus. Juolab kad tų gerų darbų tikrai būta. Tačiau, kai artinasi ruduo, nauji rinkimai ne už kalnų, ir kai skaičiuojame verslo sąlygų gerinimo „viščiukus“, apibendrinimas gimsta toks: geri sprendimai buvo maži ir fragmentiški, blogi – platūs, stiprūs ir kryptingi, ypač nukreipti prieš smulkųjį verslą. Tebūnie tai sukeista vietomis ir tai išeis į naudą – ne tik verslui, bet ir bedarbiui!
Rūta Vainienė, LLRI prezidentė
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją
