Nepriklausomybės akto signataro Rolando Paulausko nuomone, dabartinis elitas netenkina daugumos visuomenės interesų. Signataras įsitikinęs, kad sistema gali būti pataisyta tik dviem būdais: arba turi pasikeisti dabartinio elito požiūris, arba po Seimo rinkimų į valdžią ateiti naujas elitas, siūlantis visiškai kitokią programą.
Naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje R. Paulauskas atkreipė dėmesį į dėsningumą, pasak jo, egzistuojantį visame pasaulyje: nors į valdžią patenka vis naujos partijos, visuomenė nuolat yra ja nepatenkinta. Aiškindamas to priežastis, R. Paulauskas pateikė tris bruožus, kurie, jo teigimu, būdingi kiekvienam žmogui.
Visų pirma, pasak R. Paulausko, žmogus pasaulį suvokia ne tiek protu, kiek jausmais, jausmai eina pirma proto. „Rinkėjas, kuris renka valdžią, yra jausmo žmogus, ir jei jam kažką aiškina žmogus, kuris jam nepatinka, jausmai užgoš jo argumentus“ , – aiškino signataras.
Antra, jo teigimu, žmogui yra būdingas fragmentinis mąstymas – suvokti tik atskiras pasaulio dalis, nematant visumos. Toks mąstymas būdingas visiems, bet kai kurie sugeba suvokti ir daugiau. „Suvokti pasaulį reikia sisteminio, konceptualaus mąstymo, apimančio kuo daugiau ryšių ir procesų įtakų vienų kitiems“, – sakė R. Paulauskas.
Trečią bruožą signataras apibūdino kaip „žiūrėjimą į pasaulį taip, kaip žmogui norėtųsi“. Jis siūlė visiems paanalizuoti save ir klausti, ar tikrai pasaulis matomas toks, koks yra, o ne toks, kokį norisi matyti. Kaip pavyzdį jis pateikė narystę Europos Sąjungoje. „Malonu galvoti, kad Europos Sąjunga tau padės, bet labai mažai žmonių kėlė klausimą, ar tai išvis įmanoma, ar kada nors taip buvo tarp tautų“, – teigė signataras.
Šios trys ypatybės, signataro nuomone, ir formuoja pasaulio vaizdą. Kiekvienas žmogus pasiima pasaulėvaizdį, kurį jaučia esant teisingu, ir gina jį iki galo.
Esminiu skirtumu tarp žmonių R. Paulauskas laiko prigimtinį gebėjimą susigaudyti pasaulyje. „Kiekvienas galim surimuoti ketureilį, bet kylant aukštyn ta piramide, viršuje yra tik keletas tikrai gerų poetų. Taip pat ir su sugebėjimu suvokti pasaulį – tu arba gavai jį pagal genus, arba negavai, kad ir kaip liūdna“, – aiškino jis.
Žmones signataras teigė skirstąs į naivius, gudrius, protingus ir išmintingus. Pasak jo, naivių žmonių, kuriems galima primesti nuomonę, yra dauguma. gudrūs žmonės stengiasi nesigilinti į visuomenės problemas ir siekia gerovės sau, protingi žmonės nori taisyti visuomenės problemas, bet nesugeba atskirti, kurios negerovės yra dėsniai, kurių bandyti keisti neverta, ir tik išmintingi žmonės supranta, ką keisti verta, kad visuomenei būtų geriau.
„Kodėl man nepatinka liberalai? Jie protingi, bet jie nori pakeisti žmogaus prigimtį, jie mato fragmentus. Mano supratimu, to padaryti neįmanoma, tai išvirsta į blogį“ , – pavyzdį pateikė R. Paulauskas.
Signataro teigimu, svarbiausius sprendimus visuomenėje priima elitas – kalbantys, visuomenėje matomi ir jos nuomonę formuojantys žmonės.
„Jeigu tu nori kalbėti visuomenei, tu turi turėti savotišką repertuarą: idėjas, prasmes, tikslus. Dėl repertuaro vyksta ginčas, kokį jį reikia pateikti visuomenei. Tarp Lietuvos elito daugumos repertuaras yra nusistovėjęs. (...) Į ES ir NATO stojom visi, laisva rinka, privatizavimas, tolerancija, užsienio investicijos – visą laiką viskas sukasi apie šituos teiginius, ginčai kyla tik dėl detalių“ ,– dėstė jis.
Pasak jo, Lietuvoje esama ir apie kitokius dalykus kalbančio elito, bet jis lieka nuošaly.
Daugelis elitui palankų požiūrį viešumoje dėstančių asmenų, signataro įsitikinimu, taip elgiasi siekdami savo asmeninės gerovės, išduodami tautą. „Kalbanti brolija – dažniausiai žmonės, kurie dirba valstybinėse įstaigose ar bankuose. Jie gauna maistą iš tam tikro užsakovo. Kiek ta brolija kalba savo balsu, o kiek ji kalba už tai, kad gauna valgyt?“ , – klausė jis.
R. Paulauskas atkreipė dėmesį ir į tai, kad dėl noro žiūrėti į pasaulį taip, kaip patinka jiems patiems, elito nariai dažnai patys būna apgaunami. „Jei žmogus turi ekonomikos laipsnį, tai dar nereiškia, kad jis susigaudo toj ekonomikoje. Politologija, ekonomika, istorija – labai slidžios disciplinos. Ar ekonomika mokslas?“ , – dar vieną klausimą iškėlė signataras.
R. Paulauskas pabrėžė, kad labai svarbu atsisakyti įsivaizdavimo, kad tie, kurie kalba viešumoje, yra geresni už klausančius: jie taip pat gali būti naivūs, o jų mintys klaidingos. „Yra žmonių, kurie gavo Nobelio premijaąuž tai, kad įrodinėjo, jog krizių nebebus. Arba Fukujama ir istorijos pabaiga. Dabar juokinga, bet buvo kas tuo tikėjo“ , – sakė jis.
Signataras taip pat akcentavo žiniasklaidos vaidmenį įtvirtinant elito pasaulėžiūrą visuomenėje. Pasak R. Paulausko, žiniasklaida atsirenka, kuriuos elito atstovus rodyti, kurių ne: egzistuoja kelios pasaulio žinių agentūros, pateikiančios vaizdą, kuriuo operuojame, o Lietuvos ir ne tik televizijos, neturėdamos pinigų pačios siųsti atstovų į užsienį, perka tą informaciją, taip gaudamos nebūtinai teisingą pasaulio vaizdą.
R. Paulauskas pažymėjo, kad dabar, skirtingai negu SSRS laikais, kai buvo siekiama kontroliuoti viską, kontroliuojami tik pagrindiniai žiniasklaidos kanalai. „Reikia kontroliuoti pagrindinius leidinius, duoti jiems tam tikrą mąstymo kryptį, o vienas žmogelis, kalbantis kitaip, yra juokingas. Jei tai, ką aš kalbu, jums nepatinka, jūs ignoruosit mane, ir nieko nepadarysi“ , – konstatavo jis.
Signataras pabrėžė, kad dabar populiariausi žurnalai yra „glamūriniai“, orientuoti tik į pramogas. „Avys nenori žinoti tiesos, jos nori malonumų. Nusiperka „glamūrinį“ žurnalą, kuris jiems kaip psichologinė pagalba“ , – palygino jis.
„Sudedam viską į krūvą ir kas išeina – situaciją valdo žiniasklaida, ji yra elito dalis ir 20 metų transliuoja tą patį repertuarą, kuriuo visuomenė nepatenkinta, bet kito nėra“, – kalbėjo signataras.
Kalbėdamas apie rinkimus, R. Paulauskas pabrėžė, kad prasmingiems demokratiniams rinkimams neužtenka turėti iš ko rinktis: reikia ir suprasti, ką renkiesi. „Ar galima teisingais vadinti tokius rinkimus, kai žmonės renka ir nesupranta, ką jie renka? Bet va, jis gauna rinkiminį biuletenį. Tas, kuris domisi tik “glamūriniais„ žurnalais. Jis sprendžia jūsų likimą, mano likimą“ , – sakė jis.
Signataro nuomone, Seimo populiarumas daug mažesnis negu prezidento, nes Seimą rinkdamas žmogus balsuoja už jam patinkančius asmenis, kurių Seime mažuma. O prezidento rinkimuose balsuojama už vieną žmogų, kuris, jei kalbės rinkėjui patinkančius dalykus, išliks populiarus. „Kuo prezidentas mažiau daro, tuo jis yra populiaresnis“ ,– teigė R. Paulauskas.
Anot signataro, norint ką nors pakeisti, reikia kalbėti apie kitą repertuarą. Bet tam reikia turėti galimybę veikti, o ji atsiranda tik per rinkimus. Bet kadangi žiniasklaida glaudžiai susijusi su dabartiniu elitu ir partijomis, pagal kitą repertuarą kalbantys žmonės bus palikti nuošaly, daroma viskas, kad jų negirdėtų žmonės ir jie nepakliūtų į valdžią.
R. Paulausko manymu, permainos gali atsirasti pačiam elitui pribrendus keisti repertuarą. Pasak jo, taip jau buvo atsitikę: tarybinis elitas visiškai nustojo tikėti tuo, ką kalbėjo patys, todėl atsiradus sąlygoms įvyko permainos. Bet tuomet atsirado naujas užsakovas, kurio repertuaras vėl buvo perimtas nekritiškai.
„Kai ko pakeisti neįmanoma, bet kai ką pakeisti galima, tarkime, rinkimų sistemą. Egzistuoja du keliai – arba dabartinis elitas supras, kad dabartinė jų politika niekur neveda, ir pribręs naujam repertuarui, arba jis apskritai bus pakeistas, į Seimą atėjus naujam elitui, visą laiką kalbėjusiam kitokį repertuarą, su visiškai kitokia programa“, – sakė signataras.
