Pateikiame R. Pakso tekstą:
Piliečių tiesioginį dalyvavimą sprendžiant pamatinius valstybės gyvenimo klausimus suprantu kaip neatsiejamą ir svarbiausią demokratijos sąlygą, Tautos aukščiausios suverenios galios išraišką.
Piliečių referendumas privalo būti laisvas, sąžiningas ir visuotinis, paremtas demokratiniais rinkimų teisės principais.
Kiekvienam visuomenės nariui turi būti užtikrinta galimybė balsuoti tiesiogiai ir asmeniškai, niekas negali piliečių reiškiamos valios suvaržyti.
Tai išties svarbūs principai, kuriuos kiekvienas turi giliai suvokti, gerbti ir preciziškai laikytis, nepriklausomai nuo to, kokią visuomeninę padėtį beužimtų, kokiais formaliais įgalinimais bedisponuotų - valdžios atstovo ar paprasto žmogaus.
Be formos tikslumo ir procedūrinio aiškumo ne mažiau svarbus yra ir projektuojamo visuotinio sprendimo turinys bei jo reikšmė kiekvienam žmogui, bendruomenei, Tautai ir valstybei.
Deja, šiandien mūsų visuomenė ne savo valia yra atsidūrusi itin sudėtingoje situacijoje. Iš valdžios aukštybių ji primygtinai stumiama prisiimti atsakomybę už sprendimus, kurie yra dirbtinai supainioti, suvelti ir komplikuoti, kurių ilgalaikių pasekmių praktiškai nėra įmanoma numatyti, juolab įžvelgti paslėptų politinių interesų.
Referendumas dėl dvigubos pilietybės - vienas tokių primetamų klausimų.
Dėl nacionalinės pilietybės esmės galima sakyti niekada nėra suabejojęs nė vienas geros valios žmogus, išskyrus keletą Konstitucinio Teismo teisėjų, kurie ilgainiui yra tapę savo pačių sukurtos teisinės ekvilibristikos, kuri reikšmingai yra vadinama oficialiąja konstitucine doktrina, įkaitais.
Pasak šios kvaziteisminės institucijos aiškinimų, Lietuvos Respublikos piliečiai tik referendumu ateityje gali užtikrinti savo pilietybės išsaugojimą, jeigu vienaip ar kitaip susiklosčius aplinkybėms, buvo priversti ar savo noru išvyko ir kuria savo gyvenimą svetur.
Teigiama, jog Lietuvos piliečiai iš naujo turi atgauti teisę išlaikyti ryšį su valstybe, todėl čia būtina įteisinti dvigubą arba keleriopą pilietybę, nors daugelis šiuolaikinių valstybių tik toleruoja šį pilietybės institutą, tačiau jokiu būdu jo neskatina.
Kita vertus, akivaizdu, jog kitų šalių praktika negali būti mechaniškai „implantuota“ Lietuvoje dėl daugybės egzistuojančių istorinių, kultūrinių ir politinių visuomenės raidos skirtumų.
Ką iš tiesų reikštų dvigubos pilietybės įteisinimas Lietuvoje, niekas deramai ir atsakingai nėra ištyręs, įvertinęs bei išsiaiškinęs, nors viešajame diskurse spekuliatyviai remiamasi įvairiausiais pasaulio pavyzdžiais, nutylint faktą, jog tai yra liberalizmo ideologijos ir pasaulėžiūros plėtra paremta politika.
Svarbu suprasti, jog nacionalinės pilietybės reikšmės klausimas dabartyje yra nepaprastai reikšmingas nacionalinės valstybės išlaikymui, todėl nacionaliniams interesams priešiškai nusiteikusios valdančiosios ir privilegijuotos grupės bando jį „atakuoti“ dvigubos pilietybės įteisinimo bei brutalaus piliečių teisių supriešinimo kategorijomis.
Tautinės valstybės klausimas šiandien yra tapatinamas su nacionalizmo keliamomis grėsmėmis, o Lietuvos piliečiai, norėdami išlaikyti ryšius su Tėvyne, be skrupulų yra bandomi paversti formalių taisyklių įteisinimo bendrininkais ir liberalizmo ideologijos nešėjais.
Pilietybė tapo be galo politizuotu klausimu, kuris skaldo visuomenę ir iš anksto suponuoja galimybę manipuliuoti būsimais sprendimo rezultatais.
Turėtume suprasti, jog gimimu įgyjamos pilietybės principas negali būti kvestionuojamas ir siejamas su visuotiniu dvigubos pilietybės Lietuvoje įteisinimu. Tačiau šiandien prigimtiniai piliečiai tampa atkirsti nuo savo valstybės reikalų dėl formalių kriterijų ir biurokratinių taisyklių.
Esu įsitikinęs, jog skubotai sukurptas referendumo vajus, įstatymų kaitaliojimas ir bandymai manipuliuoti piliečių interesais reiškia įsigalint labai blogą praktiką ir valstybės diskreditaciją.
Referendumo įstatymas negali būti kaitaliojimas tarsi pagal užsakymą, nepriklausomai nuo to, kokio rango yra užsakovas, kur - Briuselyje, Vilniuje, Vašingtone ar Maskvoje jis besėdėtų.
Pirmiausia reikia pripažinti svarbią aplinkybę, jog Lietuvoje emigracijos katastrofa valdžios institucijų nėra adekvačiai suvokiama ir vertinama.
Todėl neatmesčiau tokios galimybės, jog dvigubos pilietybės įteisinimu tarsi (ne) sąmoningai norima paslėpti šios socialinės katastrofos padarinius.
Emigracija yra ilgalaikės valstybės politikos pasekmė, tarsi nebylus piliečių liudijimas, kad mūsų valstybės reikalai vis labiau krypsta netinkama linkme.
Tautos referendumui jokiu būdu negali būti keliamas dvigubos pilietybės įteisinimo klausimas, kuris dirbtinai yra susietas su nacionalinės pilietybės išsaugojimu emigracijoje, o iš tiesų gali tapti „Trojos“ arkliu galutiniam mūsų tautinės tapatybės sunaikinimui.
Šiandien teisinėje sistemoje egzistuoja įvairios referendumų formos nuo privalomųjų iki konsultacinių (patariamųjų), tačiau dar nėra įteisintas „imitacinis referendumas“, kuris galėtų būti pirmasis pavyzdys, jeigu dabartiniai valdantieji vis dėlto surengtų visuomenės spektaklį dėl dvigubos pilietybės įteisinimo.
Lietuviai neturi valdžiai įrodinėti savo prigimtinės pilietybės teisių. Tai Konstitucinis Teismas turėtų nusileisti iš neregėtų aukštybių, iš kur nebesimato nei žmogaus, nei Tautos, nei valstybės.
Manyčiau, kur kas prasmingiau būtų surengti Tautos referendumą dėl nacionalinės valiutos lito sugrąžinimo.
Tai tikrai būtų geriausias būdas palikti neperskaičiuotas prekių ir paslaugų kainas, kurių dydžiai visiškai sutaptų su dabartiniais, o tariamiems ekonomistams, tvirtinusiems, jog Lietuvoje įvedus eurą niekas nepabrangs, išsivaduoti iš melo tikrovės.
